Vladimiras Putinas sugebėjo išsilaikyti valdžioje, nepaisant vos katastrofa nevirtusio įsiveržimo į Ukrainą. Kaip jam tai pavyko? Atsakymas į šį klausimą glūdi Rusijos istorijoje. Neturėdama nei natūralių gamtinių sienų, kurias būtų galima lengviau ginti, nei ekonomikos augimui palankių sąlygų, Rusija šimtmečiais kovojo su to meto galingiausiomis, dažnai technologiškai už ją pranašesnėmis karinėmis galybėmis. Kad atremtų šiuos iššūkius, ji turėjo smarkiai engti savo žmones, įtvirtindama stiprią autoritarinę, neretai net totalitarinę valdžią, todėl karas formavo jos raidą nuo despotiškų Maskvos valdovų, nuolatinio imperijos plėtimo siekiančių carų iki sovietinių komisarų bei naujausių laikų Rusijos Federacijos prezidentų. Pirmojo prezidento Boriso Jelcino faktiškai paskirtas įpėdinis Putinas su trumpa pertrauka vienašališkai valdo beveik ketvirtį amžiaus ir iš fasadinio demokrato prezidentavimo pradžioje jau spėjo pavirsti viena agresyviausių XXI a. asmenybių, atvirai besididžiuojančia Petro I ir Jekaterinos II žiauria užkariavimų politika.

Leidykla „Briedis“ pristato Marko Galeotti knygą „Iškilusi ant karo pamatų. Rusijos karinė istorija nuo ištakų iki šių dienų“.

Dabartinių Rusijos valdovų metodų reikia ieškoti gilioje istorijoje. Rusų tapatybė nuolat formavosi karo žaizdre, veikiamame išorinių grėsmių ir vidinio troškimo plėstis. Ar tai būtų Viduramžių kova su skandinavų vikingais ir mongolų chanais, ar savo pačios imperijos plėtimas, XIX a. susirėmimai Azijoje, ar XX a. karai, per kuriuos Rusija virto komunistine Sovietų Sąjunga ir kovojo prieš buvusią sąjungininkę – nacių Vokietiją. Nuolatinė ekspansinė politika grįsta įvairiai: tai postringavimais apie „rusiškų žemių surinkimą“, tai „ypatinga imperine misija“, tai „pasauline revoliucija“. Keitėsi valdovai, valdymo sistemos, režimai, net pačios valstybės pavadinimai, tačiau esmė nepakito. Visi šie konfliktai ne tik gausiai aplaistė krauju pačios Rusijos žemę, bet ir atnešė daugybę kančių į kitus kraštus. Po Šaltojo karo nusilpusi valstybė galų gale atsigręžė į Putiną, o šis uždegė ją nauja, karinga, triumfališka beprotybe, atvedusia tiesiai prie karo Ukrainoje.

Puslapis po puslapio autorius nušviečia daugelį karų, kuriuose dalyvavo Rusija. Kitaip nei tvirtina šiuolaikinė Kremliaus propaganda, toli gražu ne visuose karuose pergalę šventė tariamai nenugalimas rusų karys. Kai kurie konfliktai Rusijai baigėsi tiesiog katastrofiškai, kitur užsibrėžti tikslai nebuvo pasiekti. Dabartinis karas Ukrainoje, turėjęs pasibaigti greitu Kyjivo užėmimu ir pergalės paradu, virto ilgu sekinamuoju karu be greitų, šlovingų pergalių, rimtai sujaukusių Putino imperinius planus.

Šiuolaikiniais liudijimais papildyta knyga „Iškilusi ant karo pamatų“ griauna įvairius mitus ir pateikia išsamų Rusijos praeities bei dabarties vaizdą. Tekstą iliustruoja skirtingų laikotarpių žemėlapiai ir spalvotų nuotraukų įklija.

Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.

Knygos ištrauka

Kitas sovietų uždavinys – Raudonosios armijos kūrimas – pasirodė esąs sudėtingas procesas. Tie patys stalinizmo bruožai, kurie padėjo apginkluoti ir aprūpinti sovietų kariuomenę, drauge vos nesužlugdė jos gebėjimo kariauti. 1936–1938 m. Sovietų Sąjungoje siautėjo Didysis teroras, per kurį Stalinas sistemingai šalino iš partijos visus, kuriuos laikė konkurentais, keliančiais potencialią grėsmę arba tiesiog nepakankamai lojaliais. Be to, jis stipriai išmėsinėjo ir Raudonosios armijos karininkų korpusą. Vos per 18 mėnesių buvo atleisti, sušaudyti arba išsiųsti į Gulago lagerius trys iš penkių maršalų, aštuoni iš devynių admirolų, trylika iš penkiolikos armijos vadų ir apie 55 tūkst. karininkų. Stalinas pagaliau atkeršijo šiems „karo specialistams“, bet kartu su jais pražudė ir kai kuriuos geriausius savo vadus bei teoretikus. Pavyzdžiui, maršalas Michailas Tuchačevskis, kurio mintys apie „gilų mūšį“ tebėra aktualios ir kuris vadovavo Kronštato maišto malšinimui, buvo sušaudytas po parodomojo teismo proceso dėl jo tariamos narystės mitinėje „trockistinėje antisovietinėje karinėje organizacijoje“. Nuosprendis buvo paremtas neva laisvai pasirašytu jo prisipažinimu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išgautas kankinant.

Iki Antrojo pasaulinio karo Raudonoji armija (oficialiai tuomet dar vadinta Darbininkų ir valstiečių raudonąja armija) kentėjo nuo dažnai vienas kitam prieštaraujančių politikos ir profesionalios karybos reikalavimų. Iš pradžių bolševikai laikėsi naivių ir utopinių idėjų apie liaudies pašauktinių kariuomenę, sudarytą iš savanorių, kuriuos suburtų vietiniai sovietai. Vadai turėjo būti renkami kareivių, o jų įsakymai – aptariami visame dalinyje. Bolševikai netgi iš karto panaikino karinius laipsnius, pakeisdami juos tiesiog pareigybių pavadinimais, tokiais kaip kuopos vadas. Šios idėjos greitai buvo užmirštos susidūrus su poreikiu vykdyti ilgas, plataus masto karines operacijas, todėl, nors iš tiesų būta savanoriškų smogiamųjų dalinių, suburtų iš atsidavusių bolševikų, sovietų pajėgos darėsi vis panašesnės į įprastą kariuomenę, ypač ją papildžius vojenspecais – „karo specialistais“, t. y. buvusiais cariniais karininkais. Pilietinio karo pabaigoje jie sudarė daugiau kaip 80 proc. pulkų, divizijų ir korpusų vadovybės, nors ir griežtai prižiūrimi karinių komisarų – politinių pareigūnų, kuriems buvo suteikti platūs įgaliojimai atšaukti „neteisingus“ vidutinės grandies karininkų įsakymus ir tikrinti viso dalinio uolumą bei ideologinį „grynumą“. 1918 m. pavasarį vėl buvo įvesta privalomoji karo prievolė ir metų pabaigoje Raudonojoje armijoje jau buvo beveik pusė milijono karių. Kitais metais buvo įvesta standartinė uniforma su garsiąja raudona žvaigžde.

Prie šios tradiciškesnės kariuomenės atkūrimo labai prisidėjo Trockis. 1918 m. jis rašė: „Mums reikia tikrų ginkluotųjų pajėgų, sukurtų remiantis karybos mokslu“. Dėl šio klausimo jis susidūrė su nemenku idealistiškai nusiteikusių bolševikų pasipriešinimu. Tačiau jį palaikė pragmatiškasis Leninas, o pilietinio karo patirtis parodė, kokia svarbi yra aiški vadovavimo grandinė. Iki 1920 m. pabaigos Raudonoji armija išaugo iki 5,5 mln. karių – gerokai daugiau nei visos baltųjų pajėgos kartu sudėjus. Tai liudijo apie organizacinius bolševikų sugebėjimus. Vis dėlto, karui artėjant į pabaigą, ją reikėjo sumažinti, ne tik norint patenkinti išvargusią visuomenę, bet ir siekiant atlaisvinti darbo jėgą žemės ūkiui bei pramonei.

1924 m. ji vėl sumažėjo iki pusės milijono. Atėjus į valdžią Stalinui, o Trockiui praradus įtaką, Raudonoji armija kuriam laikui buvo paversta pajėgomis, sudarytomis iš nepilnų teritorinių dalinių, kuriuos karo atveju būtų papildę rezervistai ir šauktiniai. Toks modelis buvo labiau orientuotas į krašto gynybą, o ne į puolamąsias operacijas, ir atspindėjo tuomet išteklių trūkumą. Valstybei ėmus griežčiau kontroliuoti grūdų gamybą ir įgijus daugiau pasitikėjimo savimi, 1935 m. ji atsisakė teritorinio modelio ir pradėjo atkurti Raudonąją armiją, kuri būtų labiau tikusi naujiems pavojingiems laikams. Ji ėmė pildytis nauju kontingentu, o 1939 m. šaukimo į kariuomenę amžius buvo sumažintas nuo 21 iki 19 metų. Prasidėjus karui su nacistine Vokietija, ji jau vėl buvo išaugusi iki 5,4 mln. karių. Be to, industrializacijos vaisiai padėjo mažinti technologinį SSRS atsilikimą nuo potencialių priešininkų. Pavyzdžiui, per XX a. 4-ąjį dešimtmetį jos turimų artilerijos pabūklų skaičius išaugo septynis kartus, o tankų – dešimt kartų.

Stebino tai, kad nors Raudonoji armija niekada neturėjo tiek išteklių, kiek jai reikėjo arba kiek ji norėjo (jos pagrindą sudarė paprastas pėstininkas su XIX a. pabaigoje sukurtu šautuvu „Mosin-Nagant 91/30“, į mūšį žygiavęs pėsčiomis), ji taip pat pasirodė esanti inovacijų židinys, net jeigu jos dažniau likdavo popieriuje, o ne būdavo įgyvendinamos praktiškai. Iš dalies tai lėmė jos pačios patirtis: skirtingai nuo Vakarų fronto aklavietės ir krauju permirkusių apkasų, Rytų frontui ir pilietiniam karui buvo būdingesnės dinamiškos, manevrinės operacijos, todėl sovietai ne tik siekė išlaikyti kavaleriją (nepaisant Trockio nuomonės, jog tai „labai aristokratiška kariuomenės rūšis, vadovaujama kunigaikščių, baronų ir grafų“), bet ir vieni pirmųjų ėmė kurti greitas mechanizuotas pajėgas. Be to, dėl Stalino vykdytos industrializacijos sovietų kultūra įgavo modernistinių ir futuristinių bruožų. Pradėta žavėtis pramonės dinamiškumu, greičiu ir galia, todėl valdžia tapo atviresnė naujoms idėjoms bei technologijoms.

Pavyzdžiui, Tuchačevskis atvirai ir – kol pateko į Stalino nemalonę – sėkmingai skatino Raudonosios armijos mechanizavimą. Tai paskatino sovietų konstruktorius kurti savus tankų modelius, iš pradžių daugiausia paremtus 1930 m. importuotais britų „Vickers E“. 1935 m. sovietai jau turėjo daugiau tankų nei visas likęs pasaulis kartu sudėjus. Dauguma jų buvo lengvi, tačiau T-35, 50 tonų sveriantis „sausumos šarvuotlaivis“ su penkiais patrankų bokšteliais ir dešimčia įgulos narių, nors buvo ankštas
ir nepatikimas, parodė, kad sovietai geba kurti ir kur kas įspūdingesnę techniką. Nebuvo praleistos pro akis ir aviacijos teikiamos naujos galimybės danguje. Jie netgi perdarė savo milžinišką bombonešį „Tupolev TB-3“ į skraidantį lėktuvnešį, galintį nešti iki penkių naikintuvų – tiesa, projektas liko prototipo stadijoje. Taip pat jie anksti pradėjo naudoti parašiutais nuleidžiamas oro desanto pajėgas. Pirmasis parašiutininkų dalinys buvo įkurtas 1930 m., tačiau dar prieš tai jie atliko pirmą pasaulyje kovinį šuolį parašiutais, kai 1929 m. sovietų pastiprinimas buvo išmestas į basmačių apgultą Garmo miestą Tadžikistane.

Tokie karo teoretikai kaip Aleksandras Svečinas ir Georgijus Isersonas taip pat, ko gero, pralenkė savo laiką, nagrinėdami XX a. karybos klausimus. Pirmasis, pavyzdžiui, iškėlė mintį, kad, be taktikos (laimėti mūšį) ir strategijos (laimėti karą), egzistuoja dar ir tarpinė, operatyvinė karybos sritis, taip pat plėtojo idėją apie sekinimo strategiją, kai priešas nualinamas gynybinėmis operacijomis. Isersonas, priešingai, kartu su Vladimiru Triandafilovu propagavo agresyvesnę strategiją, pagrįstą priešo sunaikinimo ir gilaus mūšio taktika, kai greitai judančios pajėgos įsiveržia į priešo užnugarį ir sutrikdo jo gebėjimą kovoti.

Vis dėlto šį kūrybingo ir novatoriško mąstymo laikotarpį iš esmės nutraukė Stalino įvykdytas karininkų korpuso valymas. Triandafilovas žuvo 1931 m. aviakatastrofoje ir, galima sakyti, jam pasisekė, nes Tuchačevskį, Svečiną bei daugybę kitų išradingų karo teoretikų sušaudė Stalino budeliai, o jų idėjos tapo erezijomis. Pavyzdžiui, daug didelių mechanizuotų dalinių, sukurtų giliam mūšiui, buvo išformuoti, o jų tankai išskirstyti po kuopas kaip pėstininkų parama. Viena iš priežasčių, kodėl sovietų tankų ir oro pajėgos prastai pasirodė Antrajame pasauliniame kare, yra būtent ta, kad, buvę vienais iš pirmųjų naujų idėjų bei technologijų šalininkais, XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje sovietai atsiliko abiejose šiose srityse ir tik pavėluotai suprato savo klaidą, kai jų kariuomenė vėl buvo išbandyta tikruose mūšiuose: įsikišdama į Ispanijos pilietinį karą (1936–1939 m.), kovodama nedidelį, nepaskelbtą karą su Japonija (1939 m.) ir įsiverždama į Suomiją (1939–1940 m.).

Pranešimas spaudai.