Daugiau kaip keturių dešimtmečių E. Zubavičiaus kūrybinėje biografijoje – per 80 įvairios trukmės dokumentinių filmų. Dirbdamas Lietuvos kino studijoje, o vėliau – Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) studijoje „Teledokumentika“, juostose „Dar sykį Lietuva“ (1989), „Lietuva. Žodžiai į sąžinę“ (1991) ir „Lietuva. Vėl laisva“ (1992) jis įamžino svarbiausius šalies istorijos momentus.

– Lietuvių literatūra man sekėsi – daug skaičiau, rašiau, bet kartu domėjausi tuomet labai perspektyvia sritimi – puslaidininkių fizika. Kiekvienas mokytojas traukė į savo pusę. Vis dėlto pasirinkau studijas Vilniaus universitete, ten ir įgijau puslaidininkių fizikos specialybę. Ji man tapo savotiška priebėga nuo griežtos sovietinės ideologijos, nes humanitariniai mokslai tuo metu buvo smarkiai cenzūruojami.

– Studijuodamas universitete jaučiau stiprų potraukį prie meno, ypač fotografijos. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje iškilo stiprių dokumentinio kino kūrėjų karta – Robertas Verba, Henrikas Šablevičius ir kiti. Jie gilinosi į žmogaus būtį, dvasinius dalykus, istoriją. Sausi fizikos dėsniai to suteikti negalėjo, todėl tai ir patraukė mane ieškoti tiesos per kino kameros objektyvą. Kad įgyvendinčiau šią svajonę, reikėjo bent minimalios praktikos televizijoje. Nuėjau į LRT ir pasisiūliau – leido būti stebėtoju, vėliau dirbau „Jaunystės“ redakcijoje. Tačiau norėjosi pačiam tapti filmų kūrėju, o tam reikėjo specialiojo aukštojo mokslo. Kaip tik tuo metu Lietuvai atsirado vieta Kinematografijos institute (VGIK) Maskvoje.

Pretendentų buvo daug, bet man tiesiog nusišypsojo laimė įveikti didžiulį konkursą. Studijuodamas sukūriau kelis filmus apie žmonių santykius, kasdienybę, kaimo ir miesto priešpriešą. Grįžęs į Lietuvą, tapau Lietuvos kino studijos režisieriumi. Ko gero, žinomesnis yra mano ankstyvasis filmas „Mums nebaisūs jokie priešai“ (1978), sukurtas tuo metu labai aktualia civilinės gynybos tema ir pelnęs apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose. Įvertinimo sulaukė ir filmas „Jautrumo kaip duonos“ – apie kasdienį veterinaro darbą bei meilę gyvūnams. Dar išskirčiau juostą „Gyvenu ir gyvensiu“ apie Lietuvos nacionalinio parko teritorijoje veikusio „Vilties“ kolūkio pirmininką Zenoną Gurską ir jo pastangas padėti kaimo žmonėms… Tik užsidarius Kino studijai, 1991-aisiais, grįžau į LRT filmų studiją „Teledokumentika“, kurioje ir sukūriau žinomiausius savo darbus. Vėliau įkūriau ir privačią savo studiją tuo pačiu pavadinimu.

– Keitėsi ir pats kinas, ir technika, o aš kaskart įgydavau daugiau patirties, ypač montuodamas filmus. Buvau gerai susipažinęs su latvišku ir estišku kinu, nes mes, to laikotarpio dokumentininkai, kasmet susitikdavome vis kitoje vietoje – tam, kad peržiūrėtume naujausius filmus, pasiginčytume ir pasidalytume nuomonėmis. Režisierius Almantas Grikevičius, sukūręs įsimintinus filmus „Saulės pasakos“, „Laikas eina per miestą“ ir kitus, atkreipė visuomenės dėmesį į lietuviškąją dokumentiką. Filmuose daug dėmesio skiriama poetinei metaforai, filosofiniams apmąstymams. Tie filmai tobulėjo, bet vėliau dėmesys nukrypo daugiausia į vaidybinį kiną. Kino dokumentikos toną tuomet diktavo ir mano artimas bičiulis Henrikas Šablevičius. Tuo keliu vėliau ėjo šiandien žinomi dokumentininkai Arūnas Matelis, Audrius Stonys ir kiti. Trylika metų dirbdami Lietuvos kino studijoje galėjome sukurti vos po vieną dešimties minučių filmą per metus. Todėl, ją likvidavus, mano kūrybinis etapas Lietuvos televizijoje tapo kur kas ryškesnis – čia gimė laiko aktualijas atspindintys filmai. Tuomet sukūriau Atgimimo Sąjūdžio trilogiją ir šešis filmus pokario partizanų tema.

– Man tik reikėdavo paleisti vadžias... Nelabai rūpėjo, kas parašyta scenarijuje – kartais jo visai ir neskaitydavau, o temą filmuodavau taip, kaip man atrodė, ką jaučiau nuvažiavęs į vietą. Man buvo svarbu, kad žmonės atsivertų, nebijotų dėstyti savo skaudžių prisiminimų. Kadangi pats, dar vaikas būdamas, esu pajutęs tą pokario pragarą, būtinybė išgirsti, pajausti ir įsisąmoninti žmogaus išgyvenimus buvo mano priedermė.

– Paprastai: pabaigiu filmą, jį užbraukiu ir pamirštu. Į kitą siužetą įžengiu kaip į naują žemę. Kai atsirado galimybė naudotis kopijavimo aparatu, visus naudotus tekstus, rašytus filmų dienoraščius ir surinktą archyvinę medžiagą tiesiog sudeginau. Nenoriu jų prisiminti, nes gyvenimas kaskart diktuoja naujus siužetus. Neretai filmų tekstus kurdavau pats, kartais ir įgarsindavau. Man buvo svarbu įlįsti į žiūrovo sielą, bandyti ją suprasti. Nesu sukūręs nė vieno filmo, dėl kurio vėliau gailėčiausi ar graužtų sąžinė. Kai išėjau į vadinamąjį užtarnautą poilsį, kartais susimąstydavau: o kuo aš nusipelniau sovietmečiu, kai „kabinau makaronus“ žiūrovams, o jie tuo patikėdavo? Mano darbas buvo kai kuriuos absurdiškus permainino gyvenimo momentus tiesiog įvilkti į tam tikrą rūbą.

– Imtis šios temos paskatino 1992 metais LRT generaliniu direktoriumi tapęs žinomas rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Laimonas Tapinas. Jis ir paklausė: „O ką tu, Edmundai, galvoji apie partizaninį pokarį?“ Ilgai nemąstęs ėmiausi šio atsakingo darbo, nes labai svarbią ir skaudžią temą atsinešiau iš vaikystės Gailiakiemio kaime (Prienų r.), šalia kurio stūksojo miškas. Mama pasakojo, kaip mums persikėlus gyventi į dėdės namus, naktimis į langą pabelsdavo ir užeidavo tai partizanai, tai stribai. O kaimiečio namuose tuomet atsirasdavo ir ko pavalgyti, ir ko išgerti. Tuose dėdės namuose netgi buvo numatyta įrengti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago slėptuvę, bet vėliau, paaiškėjus, kad mama laukiasi ketvirto vaiko, šio plano atsisakyta. Mano tėvas tuomet buvo partizanų ryšininkas – jį daug kartų buvo suėmę, tardė, bet jo veiklos niekas neišdavė… Šia tema galėčiau pasakoti nesustodamas, bet siūlau LRT mediatekoje susirasti filmą „Partizanai“ apie Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovą Vanagą. Prisiminimais filme dalijasi jo žmona Birutė ir dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Kurdamas filmą panaudojau daug archyvinių nuotraukų, filmavome partizanų kovų ir įkalinimo vietose.

Kitas mano filmas „Partizanės“ – apie moteris: partizanų ryšininkes, žmonas, drauges ir mylimąsias – yra tarsi pirmojo tęsinys. Jame kalbinau moteris, prisimenančias savo vyrus ir mylimuosius, kuriems sunkiomis akimirkomis jos padėdavo neprarasti vilties dėl Lietuvos. Partizaninio judėjimo temą apibendrino filmas „Karas po karo“, paremtas istorikų Dalios Kuodytės, Arvydo Anušausko ir Algio Kašėtos išvadomis. O paskutinis mano darbas Lietuvos televizijoje buvo filmas „Tiesa ir teisingumas“ apie vadinamuosius burokevičininkus, kaltinamus dėl Sausio 13-osios tragedijos. Jį kurdamas siekiau maksimalaus objektyvumo.

– Savęs niekada nevadinau nei menininku, nei kūrėju, nors viena bičiulė yra pasakiusi: „Kaip čia yra, Edmundai? Kai tik žiūriu tavo filmus apie partizanus, sėdžiu ir verkiu...“ Iš tiesų filmui atiduodavau viską, ką pats jaučiau bendraudamas su žmonėmis, kurie dalijosi skaudžiais pokario prisiminimais.

– Jonas Boruta buvo mano bičiulis, studijavome fizikos mokslus tame pačiame kurse. Vėliau aš išvažiavau mokytis į Maskvą, o jis – daug kam netikėtai – buvo įšventintas į kunigus. Retkarčiais susitikdavome Lietuvoje, kalbėdavomės ne tik apie Dievą ar tikėjimą. Beje, manau, kad abu buvome agnostikai, todėl ir šio filmo pavadinimas paslaptingas – „Širdis pelenuose“. Su Nijole Gelžinyte – kita istorija. Jos talentu žavėjausi visada. Esu ją įamžinęs filmuose „Močiutės pyragas“ ir „Kambariai be durų“.

– Sukūriau trilogiją apie savo bičiulius rašytojus, tiksliau, apie jų tėviškes: „Gyvenimas po klevu“ – apie Romualdą Granauską, „Juozo namai“ – apie Juozo Apučio sodybą, taip pat juostą apie rašytojos Vandos Juknaitės namus, kuriuose nuolat vykdavo vasaros stovyklos nepasiturintiems vaikams. Tiems, kuriems įdomi mano televizinė kūryba, patarčiau jos paieškoti vaizdo platformoje „LRT epika“, o Atgimimo laikotarpio trilogijas galima rasti LRT mediatekos istorinių įvykių skiltyje. Prieš keletą metų „YouTube“ platformoje sukūriau keturis kanalus, kur sudėjau nufilmuotus siužetus.

– Tiesą sakant, man dokumentinio kino kūrėjo pavyzdžiu išliko iš Biržų kilęs režisierius Mantas Kvedaravičius. Jis taikos metu sukūrė filmą apie Ukrainos Mariupolį, o vėliau išdrįso ten nuvykti filmuoti pačių baisiausių įvykių ir žuvo.

– Kadangi jau dešimt metų nebedirbu, nebekuriu filmų, visas laisvalaikis priklauso man. Kino kamera dar kažkur tebestovi. Profesija mane išmokė ne tik smalsumo, bet ir nuolatinio judėjimo, įpročio daug vaikščioti. Kai turėjau ištikimą labradorų veislės draugę Deirą, kuri prieš metus iškeliavo anapus, su ja daug vaikštinėdavome. Dabar vaikštau vienas arba su žmona Judita, buvusia „Lietuvos“ ansamblio šokėja ir choreografe.

– Atžalos nuo mažens augo mano darbo aplinkoje. Dukra Indrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė televizijos ir kino režisūrą, o ištekėjusi išvažiavo gyventi ir dirbti į Londoną. Ji apsigynė disertaciją „Moters paveikslas ir jos likimas pasauliniame kine“. Anūkė Ona pasirinko biomediciną – rudenį Londono koledže ji pradės studijuoti antrajame kurse. Sūnus Julius po ilgų ieškojimų tapo filmų garso režisieriumi, jis taip pat darbuojasi Londone, tačiau su savo išrinktąja ketina grįžti į Lietuvą. Taigi, geras kinas mūsų šeimoje – savas dalykas.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.