Skyrybos, darbo ar namų praradimas, drastiški fiziniai pokyčiai, artimųjų mirtis – tokios netektys yra neišvengiama kiekvieno patirtis. Visgi šiandienos visuomenėje į gedulą žiūrima kaip į ligą, kurią reikia kuo greičiau išgydyti. Gyvename neišsakyto sielvarto epidemijos laikais: nuolat raginami pamiršti, atsitiesti, grįžti į normalų gyvenimą jaučiamės nesuprasti, teisiami ir palikti vieni su savo skaudžiomis mintimis.

Knygoje „Nieko baisaus, jei tau liūdna“ psichoterapeutė Megan Devine teigia, kad sielvartas – jokiu būdu ne problema, kurią privalu išspręsti, o veikiau neišvengiama patirtis, kurią reikia gerbti ir priimti. Pati išgyvenusi netikėtą artimiausio žmogaus netektį autorė pateikia gyvenimiškų patarimų ir siūlo naują atspirties tašką.

Kviečiame skaityti ką tik lietuviškai pasirodžiusios knygos „Nieko baisaus, jei tau liūdna“ ištrauką, kodėl neturėtume prisidengti apsimestiniu pozityvumu.

Pozityvumo kultas

Lengviau sukurti taisyklių rinkinius, leidžiančius puoselėti kontrolės iliuziją, nei susitaikyti su tiesa, kad baisių dalykų nutinka ir tuomet, kai viską darome „gerai“. Ši kaltės kaip saugumo laido idėja vienu ar kitu pavidalu egzistuoja nuo pat žmonijos aušros.

Aukos kaltinimas (ir gėdinimas) yra taip paplitęs, kad jį ne visada atpažįstame.

Anksčiau religinės organizacijos kūrė tokį visatos paveikslą, kur vienas klaidingas poelgis gali atnešti baisių pasekmių. Šiuolaikinė visuomenė įsikibusi „Naujojo amžiaus“, raginančio į sunkumus, mirtį ir gedulą žvelgti per sąmoningumo ir jogos prizmę. Manoma, kad patys kuriame savo tikrovę. Visa, kas vyksta išoriniame pasaulyje, tėra mūsų vidaus atspindys. Esi toks laimingas, kokį save padarai. Nėra vietos nei liūdesiui, nei dėkingumui. Svarbiausia yra ketinimai. Laimė – tai darbas su savimi. Vienintelė reali yda yra neigiamas požiūris.

Net jei pripažįstame, kad kai kurie dalykai nutinka nepriklausomai nuo mūsų, vis vien tvirtiname, kad patys kontroliuojame savo atsaką. Tikime, kad liūdesys, pyktis ir sielvartas yra „tamsios“ emocijos, netobulo, nepakankamai išlavinto proto vaisius. Galbūt ir negalėjome užkirsti kelio tam, kas įvyko, bet nuspręsdami jaustis gerai poveikį sušvelnintume. Užsitęsęs liūdesys – tai įrodymas, kad į pasaulį žvelgiame iš netinkamos perspektyvos.

Po šiuo, regis, padrąsinančiu patarimu prisiimti atsakomybę už savo emocijas, taigi ir už savo gyvenimą, slypi ta pati kaltinimų kultūra. Tai tėra skausmo vengimas, apvilktas pozityviais, pseudodvasingais žodžiais. Tai prielaida, kad laimė ir pasitenkinimas yra vieninteliai tikri sveikatos matai.

Kuo blogas pozityvus mąstymas?

Knygų autorė, mokslininkė Barbara Ehrenreich kalba apie „pozityvaus mąstymo tironiją“. Su pozityvaus mąstymo (ir priverstinio „atrodymo laimingam“) mechanizmais ji pirmą kartą susidūrė sirgdama vėžiu ir girdėdama raginimus į diagnozę žvelgti kaip į dovaną ir atsikratyti „neigiamų“ minčių, kad šios netrukdytų įveikti ligą.

„Pirmiausia atradau, kad ne visi į šią ligą žvelgia su baime ir siaubu. Pasirodo, vienintelė teisinga nuostata – tai optimizmas. Tam reikia paneigti suprantamus pykčio ir baimės jausmus, palaidoti juos po kosmetiniu linksmumo sluoks niu... Suprantama, kyla problemų, kai pozityvus mąstymas „nesuveikia“ ir vėžys ima plisti arba nepasiduoda gydymui. Tuomet pacientui belieka kaltinti save, kad nebuvo pakankamai pozityvus; galbūt neigiamos nuostatos iš pat pradžių ir sukėlė vėžį...

Amerikiečių kultūroje veikia ideologinė jėga, skatinanti neigti realybę, džiugiai pasitikti nelaimes ir kaltinti save dėl savo likimo…“

Per 2000-ųjų vidurio finansų krizę Ehrenreich ėmėsi tirti pozityvų mąstymą ir jo poveikį tiems, kurie neteko darbo, namų ar pensijos. Skurdo ir finansinių sunkumų akivaizdoje buvo kalbama, kad darbo praradimas ir namų netekimas yra dovanos. Esą, jei nori sulaukti tikros sėkmės, nereikia nieko, tik tikėti savimi ir skleisti teigiamą nuostatą. Jei pakankamai tvirtai tikėsi, įveiksi bet kokias išorines kliūtis. Toks priverstinis pozityvumas buvo puiki strategija panaikinti krizę sukėlusių korporacijų atsakomybę. „Ar begali būti geresnis būdas numalšinti žmonių nepasitenkinimą, nei tvirtinimas, kad jų kančios kyla iš netinkamo požiūrio?“ – rašo Ehrenreich.

Ar begali būti geresnis būdas nutildyti gedintįjį, nei apkaltinti jį dėl šio jausmo?

Toks skundų, nepasitenkinimo ir abejonių malšinimas turi gilias šaknis. Vyriausybės ir valdantieji, užuot ieškoję tikrų skurdo, smurto, nelygybės ir nestabilumo priežasčių, per visą žmonijos istoriją slopino nepasitenkinimą reikalaudami optimizmo ir tildydami tuos, kurie tiksliai apibūdindavo situaciją. Pasidalijęs abejonėmis ar baimėmis dėl to, kas vyksta, galėjai būti nužudytas ar ištremtas (daugelyje kultūrų atskyrimas nuo saugumą teikiančios bendruomenės reiškė mirtį). Jei priverstiniu optimizmu nepavykdavo numalšinti maišto, to būdavo pasiekiama nukreipus dėmesį nuo esamos realybės į kokią nors pažadėtąją žemę ar laimingą ateitį danguje. Kuo daugiau kentėsi dabar, tuo didesnį atpildą gausi paskui. Esi išbandomas, ar sugebėsi atsilaikyti sunkiomis aplinkybėmis.

Grįžtame prie senojo religinio modelio, kuriuo remiantis buvo kuriama beveik visa Vakarų kultūra. Jei gyvenime kas nors nesiseka, vadinasi, kažką darei blogai. Supykdei Dievą (arba valdančiųjų klasę). Nepakankamai uoliai laikeisi taisyklių. Kančia – tai atpildas už nuodėmę. Žinoma, esi baudžiamas. Jei kokiu nors būdu viską darei gerai, bet reikalai vis vien pakrypo į blogąją pusę, ką gi, atlygio sulauksi danguje. Kenčiantieji yra arčiausiai Dievo. Pomirtiniame gyvenime tavęs laukia atlygis, pažadėtoji žemė, kažkokie mitiniai geri laikai, kai viskas galiausiai išsispręs.

Toks aukų kaltinimas ir kančių išaukštinimas nėra nauji dalykai, tik mes sukūrėme gražesnę kalbą jiems perteikti.

Kai kurios pasaulio vyriausybės dėl politinių priežasčių tebenaudoja kaltinimus dėmesiui nukreipti. Tas pats pasakytina ir apie požiūrį į gedulą bei netektis daugelyje skirtingų kultūrų. Tai matome populiariojoje psichologijoje ir Rytų filosofiją interpretuojančiame „Naujajame amžiuje“, tik truputį kitu aspektu: jei kenti, tai todėl, kad nesi iki galo susiderinęs su tikrąja savastimi. Jei būtum užmezgęs ryšį su savo „esme“, būtum tai numatęs. Liga ar vargas – tai ženklas, kad tavyje esama kokio nors negatyvo ar apmaudo; slėpei juos mintyse, todėl jie pasirodė fiziniu pavidalu.

Žinoma, jei žmogui nutinka kas nors bloga, mes jį atjaučiame. Rytų tradicijos moko, kad turime atjausti vieni kitus. Bet niekas nevyksta be priežasties, tad jei būtum dvasingesnis, tvirtesnis, turėtum glaudesnį ryšį su savimi ir pasauliu, to nebūtų nutikę. Galbūt neši praeities karmą. Galbūt kaupi gerą karmą ateičiai. Kažkokiame platesniame pasaulyje sutikai priimti šią gyvenimo pamoką. Jei iš tiesų eitum nušvitimo keliu, dirbtum su savimi, bet nutiktų kokia nelaimė, derėtų virš jos pakilti. Mokykis prie nieko neprisirišti. Nesileisk išmušamas iš vėžių. Visur atrask gėrį.

Kažkaip turėtume susitaikyti su kančia ir priimti ją kaip dovaną, reikalingą, kad taptume geresniais žmonėmis, ir neleisti netekčiai pakeisti mūsų įprasto, laimingo, rožinio, optimistinio gyvenimo. Skausminga emocinė būsena neturėtų ilgai tęstis, nes tai tik trumpa stotelė kelyje į šviesesnį ir geresnį (ar bent jau „normalų“) save. Kančia skatina augti.

Visa tai yra kultūriniai naratyvai, aukštinantys transformaciją, bet atkakliai vengiantys skausmo realybės.

Dvasinis aplinkelis ir nušvitimo mitas

Kaltinimų kultūrą ir gedulo atmetimo epidemiją dar labiau stiprina dvasiniai, meditaciniai ir kiti savistabos bei tobulėjimo įrankiai. Įsikalame į galvą, kad „dvasingas“ ir „tobulas“ žmogus turėtų dėl nieko nesijaudinti. Mes slapstomės, tvirtindami, kad esame pakilę virš skausmo, arba nusprendžiame ugdytis rytietišką „neprisirišimą“. Jaudintis dėl kokių nors pasaulio dalykų atrodo žema. Jei bet kokiomis aplinkybėmis išliekame ramūs, jei niekas negali mūsų sujaudinti, vadinasi, esame dvasiškai ir emociškai pažengę.

Be to, laikomės idėjos, kad dvasinės praktikos pačios savaime gali numalšinti skausmą ir suteikti ramybę. Mes įsitikinę, kad tai įrankiai, skirti savijautai pagerinti.

Dvasinės ir meditacinės praktikos neskirtos skausmui malšinti, net jei mūsų visuomenė tvirtina kitaip. Tai kančių vengiančios kultūros simptomas, o ne tikslus pačių praktikų apibūdinimas.

Dažnai piktnaudžiaujama gražiais mokymais, bandant juos panaudoti tam, kam jie nėra skirti.

Visų religijų dvasinės praktikos, taip pat sąmoningumas įvairiausiais jo pavidalais turi padėti nugyventi gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne padėti virš jo pakilti. Tai įrankiai, lydintys per gedulą ir padedantys jį ištverti. Jie suteikia atokvėpį nepakeliamuose varguose. Ir tai nėra tas pats, kas nuslopinti skausmą.

Kiekvienos tikros religijos mokymas padeda tapti labiau žmogumi, o ne pakilti virš žmogiškumo; skatina megzti ryšį, o ne nuo visko atsiriboti.

Vadinamasis dvasinis aplinkkelis iš esmės yra tas pats senas atotrūkis tarp proto ir širdies – bandymas vengti žmoniškumo, tampant vis labiau intelektualiam. Mes tai darome todėl, kad būti žmogumi skauda. Skauda, nes mylime. Nes esame susiję su mus supančiais žmonėmis ir liūdime jiems mirus. Skauda, kai prarandame mylimąjį. Dvasingumas ir sąmoningumas padaro mus atviresnius skausmui, kančiai ir sunkumams, nes visa tai yra meilė.

Pakilti į intelekto aukštumas, svaidytis aforizmais apie dvasingumą – tai vienas iš būdų apsisaugoti nuo jausmų. Neigdami, kad esame prie ko nors prisirišę, mėginame apsiginti. Galbūt tvirtiname, kad esame pasiekę aukštą sąmoningumo lygmenį, bet iš tikro tai tik išlikimo instinkto, kurį reguliuoja smegenų kamienas, apraiška. Mums reikalinga limbinė sistema: gebėjimas kituose išvysti save ir su meile juos priimti.

Ištverti buvimo žmogumi kančią įmanoma ne ją neigiant, o išgyvenant. Leidžiant jai būti. Nestabdant jos ir neuždarant, netvirtinant, kad kenčia tik „netobulieji“, kaip skelbia šiuolaikinės neigimo formos. Tai paistalai. Elitizmas. Jei tuo tikėtum, turėtum „neįsileisti“ skausmo ir grįžti į įprastą laimės būseną.

Bet mes įsileidžiame skausmą, nes jis tikras. Nes jį įsileisti lengviau, nei jam priešintis. Nes būti su juo yra geriau, maloniau, švelniau ir lengviau – net jei nuo jo plyšta širdis. Nes žvelgti į kančią, neužsisklendžiant ir jos neneigiant, yra nušvitimas. Turite būti tvirti ir protingi, kad galėtumėte nenusukti akių nuo gedulo realybės.

Nesvarbu, kuo tikite ir kokias pratybas atliekate, neturėtumėte versti savęs pakilti virš skausmo ar kaip nors jį neigti. Tiesą sakant, pratybos dažnai padeda jausti daugiau, o ne mažiau. Kai esate palaužtas, normalu jaustis palūžusiam. Vaidinti, kad yra kitaip, – dvasinė puikybė.

Atminkite: jei giliai liūdite, tai dar nereiškia, kad jums stinga dvasingumo ar emocinio intelekto. Jūsų liūdesys visiškai suprantamas, o pasiryžimas ištverti savo kančią – tai emocijų gilumo ir emocinių įgūdžių požymis. Atjauta – suvokimas, ką jauti pats ir ką jaučia kiti, – rodo, kad einate tobulėjimo keliu.

Pranešimas spaudai.