Daugeliui pavyksta atrodyti elegantiškai. Tačiau tik nedaugeliui – labai nedaugeliui – pavyksta susikurti savo stilių, pranokstantį madas ir stereotipus. Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su gausiai iliustruota Valerios Manferto de Fabians ir Paolos Santari knyga „Stiliaus ikonos“ iš serijos „Coffee Table Books“. Tai elegancija persmelktas albumas apie dešimt madą pakeitusių moterų.

Susipažinkite su šių nepamirštamų bei savitu įvaizdžiu apdovanotų moterų istorijomis. Svarbiausia – stilius, nes tai asmenybės dalis, išorinė individualumo išraiška. Šiuose žodžiuose ir slypi visa paslaptis. Daugybė moterų rūpinasi savo įvaizdžiu ir seka mados tendencijas, tačiau dešimt moterų, įtrauktų į šią stilingo dizaino knygą, paliko mums tai, kas nepavaldu laikui ir mados kaprizams.

Šiandien jos yra įkvepiantys grožio ir žavesio etalonai. Tai Audrey Hepburn prigimtinis grakštumas, jos nepaprasta elegancija. Coco Chanel, radikaliai pakeitusi moters įvaizdį ir paskatinusi mados revoliuciją. Tai sprogstantis Marilyn Monroe seksualumas, sumišęs su vaikišku gyvenimo džiaugsmu ir kankinančiu beviltiškumu. Tai įgimta Grace Kelly didybė ir nuostabus Brigitte Bardot prancūziškumas, jos meilė laisvei.

Šios ypatingu grakštumu bei savitu įvaizdžiu apdovanotos ikonos tapo nemarios dėl savo palikimo. Visos jos buvo elegantiškos, maištingos sielos, klestėjusios savo laiku ir nepamirštamos iki šiol.

Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.

Knygos ištrauka

Tikriausiai šie žodžiai geriausiai apibūdina Katharine Hepburn unikalumą. Graži, nors šviesmečiais nutolusi nuo stereotipinio seksualios katytės įvaizdžio, elegantiška, bet pernelyg rafinuota, kad patiktų visiems. Visą savo ilgą gyvenimą (mirė 2003 m. rugpjūčio 29 d., sulaukusi 96-erių) ji kovojo su stereotipu, kad žvaigždės – tai vakarėliai ir blizgesys, ir atstovavo visiškai kitokiai moteriškumo sampratai.

Tai atsispindėjo ir jos išvaizdoje. Ne filmavimo aikštelėje ji niekada nesidažė, nesikvepino ir nenešiojo papuošalų. Stipriai besipriešinanti normoms pirmoji moteris Holivude, pradėjusi mūvėti kelnes, buvo ir didžiausia diva. Viena iš glamūrinių žvaigždžių ji tapo beveik netyčia. Katharine tvirtino: „Visada renkuosi tokius pačius drabužius, kad nereikėtų galvoti, ką apsirengti.“ Ji net neįsivaizdavo, kad 1986 metais gaus Amerikos mados dizainerių tarybos apdovanojimą už įtaką XX a. madai. Tačiau tokie apdovanojimai ją menkai domino.

Per daugiau nei šešiasdešimt metų trukusią karjerą ji suvaidino 48 filmuose ir buvo dvylika kartų nominuota „Oskarui“ kaip geriausia aktorė. Statulėles jai pelnė vaidmenys filmuose „Morning glory“ („Ryto šlovė“, 1932 m.), „Guess Who’s Coming to Dinner“ („Atspėk, kas ateis vakarienės?“, 1967 m.), „The Lion in Winter“ („Liūtas žiemą“, 1968 m.) ir „On Golden Pond“ („Prie auksinio tvenkinio“, 1981 m.).

Šio rekordo niekas dar nepagerino, kaip ir nebuvo tokio atvejo, kad kas nors pats neatsiimtų statulėlių, o štai Katharine Hepburn niekada neatsiėmė statulėlės pati. Ji buvo tokia uždara, kad net negalėjo pagalvoti apie ėjimą į restoraną dalyvauti „Oskarų“ įteikimo ceremonijoje su raudonais kilimais, blyksinčiais fotoaparatais ir kitais dalykais. Ir, žinoma, ji savo spintoje neturėjo nė vienos vakarinės suknelės, tiksliau, apskritai jokių moteriškų drabužių. Visi jos asmeniniai daiktai buvo išstatyti „Sotheby’s“ aukcione 2004 m. Tarp paveikslų, nuotraukų, baldų ir kitų neįtikėtiną jos gyvenimą primenančių daiktų buvo tik viena suknelė – kreminė aksominė, kurią vilkėjo 1928 m., tekėdama už verslininko Ludlow Ogdeno Smitho. Santuoka truko vos šešerius metus.

Gerai žinoma jos savotiška nuomonė apie sukneles. 1993 m. autobiografiniame televizijos filme ji pareiškė: „Kai išgirstu vyrą sakant, kad jam labiau patinka sukneles vilkinčios moterys, aš jam sakau: „Pabandyk pats taip apsirengti.“ Atrodo, kad suknelių aktorė ėmė nemėgti dar ketvirtajame dešimtmetyje, nes negalėjo pakęsti diržų su keliaraiščiais, tad nusprendė vietoj jų mūvėti vyriškas kojines ir taip išrado androginišką stilių, kuris ją išgarsino ir buvo labai plačiai mėgdžiojamas. Kad geriau įsivaizduotumėte, apie ką kalbame, galite tiesiog pasižiūrėti du geriausius jos filmus: „The Philadelphia Story“ („Filadelfijos istorija“, 1940 m.) ir „Woman of the Year“ („Metų moteris“, 1942 m.), kuriuose ji galėjo laisvai rinktis drabužius. (Įdomi detalė: abiem šiems filmams kostiumus kūrė filmo „The Wizard of Oz“ („Ozo šalies burtininkas“, 1939 m.) kostiumų dailininkas Adrianas, neatsitiktinai laikomas kitos vyriškų drabužių dėvėjimo entuziastės Gretos Garbo įkvėpėju.)

Katharine stiliaus kelnės – plačios, su kantu, atlenktos, aukštu liemeniu. Jos dėvimos su vyriškomis kojinėmis ir plokščiapade avalyne, užrišama raišteliais. Aktorė taip pat dėvėjo vyriškus marškinius, labiausiai mėgo prie apykaklės užsegamus dviem mažomis sagomis. Prie jų derino įliemenuotą švarką su viena eile sagų ir šiek tiek pakietintais pečiais. Spalvas visada rinkosi santūrias (baltą, juodą, kreminę), o audinius – standžius, dažniausiai gabardiną ir tvidą. Tačiau jos garderobe pasitaikydavo ir aksominių drabužių. Pavyzdžiui, iš aksomo buvo pasiūtas smokingo švarkas, kurį Hepburn dėvėjo vienoje filmo „Woman of the Year“ scenoje ir atrodė labai elegantiška. Yves’as Saint Laurent’as tik po 20 metų sukūrė moterišką smokingą ir pristatė jį savo istorinėje kolekcijoje. Nuo tada mados pasaulyje vyrų mados pagrindai imti taikyti moterų madai. Hepburn niekada neatrodydavo vilkinti vyriškais drabužiais.

Akivaizdu, kad savo garderobą ji siūdinosi pagal individualų užsakymą. Tačiau pripažinkime, kad mes į tokius drabužius žiūrime kitaip nei visuomenė, kuri 1932 m. Hepburn debiutuojant didžiajame ekrane manė, kad kelnes moterims mūvėti ne tik netinka, bet ir yra amoralu.

Tais laikais, kai Holivudo moters idealas buvo saldus ir lipšnus, iš esmės paklūstantis priešingai lyčiai, Kate pasirodė kaip potvynio banga. Visų pirma ji buvo kitokia fiziškai: jos ūgis siekė 168 cm, tad ji buvo aukšta, palyginti su kitomis to meto žvaigždėmis. Pavyzdžiui, Marilyn Monroe, kuri modelio karjerą pradėjo penktajame dešimtmetyje, buvo 163 cm ūgio. Katharine buvo liekna ir raumeninga, nes visą gyvenimą užsėmė sportu: tenisu, golfu, plaukimu. Kiekvieną dieną ji nuplaukdavo po dvidešimt baseino ilgių nešildomame vandenyje ir dėl to būdama jau 74-erių galėjo pati atlikti nepamirštamą sceną filme „On Golden Pond“, kurioje ji gelbsti Henrį Fondą iš ledinio vandens.

Taip pat verta paminėti, kad nors visi iš filmų ją prisimename ypatingais banguotais, kiek išsitaršiusiais plaukais, vaikystėje ji save vadino Džimiu, o jos natūraliai raudoni plaukai būdavo kerpami trumpai. Jos vyriškas elgesys erzino kino studijos vadovus ir kartą per filmavimo bandymus jie iš persirengimo kambario pavogė jos džinsus ir sportinius batelius (dar viena jos avangardinio stiliaus detalė).

Net Spenceris Tracy, vienintelė jos gyvenimo meilė, neskaitant kino, iš pradžių buvo prieš ją nusistatęs: „Kaip man dirbti su moterimi, kurios panagės purvinos, drabužiai kaip vyro ir, ko gero, ji lesbietė?“

Tačiau užteko pamatyti ją filmavimo aikštelėje ir nuomonė pasikeitė. Taip prasidėjo romantiškiausias ir garsiausias nesantuokinis romanas Holivude – jie buvo kartu 25 metus, nors pamaldusis katalikas Tracy niekada nenorėjo išsiskirti su žmona. „Kitos moters“ vaidmuo nebijant žmonių pasmerkimo – tai dar vienas ženklas, kokia unikali buvo Katharine, augusi labai atviroje aukštesniosios vidurinės klasės aplinkoje be jokių tabu. Ji gimė 1907 m. gegužės 12 d. Hartforde, Konektikuto valstijoje. Jos tėvas Thomas buvo urologas ir kontracepcijos aktyvistas, o motina Katharine Martha Houghton – sufražistė, kovojusi už teisę į abortus. Jei to nežinotume, negalėtume iš tiesų suprasti „pirmosios kino damos“.