„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“: nepatinka senoji istorija – nutrini ir parašai iš naujo (+ knygos ištrauka)

„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“: nepatinka senoji istorija – nutrini ir parašai iš naujo (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“, kurios autorius – politologas ir daugelio prestižinių pasaulio universitetų dėstytojas Markas Galeotti.


Šio autoriaus specializacija – sovietinė ir posovietinė Rusija, jos politika, saugumas, taip pat šiuolaikinio karo, žvalgybos, tarptautinio ir organizuoto nusikalstamumo klausimai. Su Rusija susijusiomis temomis M. Galeotti yra parašęs apie 20 knygų.


Daugumoje savo veikalų jis giliu analitiniu žvilgsniu tarsi medžio kamieną pjausto ir priešais skaitytoją lyg dėlionę kloja įvairiaspalves jo rieves, kviesdamas į jas įsižiūrėti ir pamėginti suvokti šios šalies specifiką bei įvairių jai nutikusių istorinių įvykių esmę.


„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ – tai įtaigus, gyvas, subtiliu galeotišku humoru pagardintas kūrinys, į kurio nepilnus 200 puslapių sutilpo visa epinė Rusijos istorija, dvylika jos gyvavimo amžių – nuo Rusios iki karingos šių dienų Rusijos Federacijos. Knygoje pasakojama, kaip nuo pat pradžių klostėsi jos santykiai su kaimyninėmis gentimis ir tautomis, kaip pamažu augo jos imperinės ambicijos, stiprėjo vienvaldžio caro kultas, kokios giluminės priežastys lėmė, kad Rusijos santykiai su Vakarais visais laikais buvo sudėtingi. Beje, toks iliustratyvus faktas, kurį primena autorius: iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija. Bent kol kas.

REKLAMA


Šalis, neturinti natūralių sienų, vienos etninės grupės, vienos religijos ir tikros vienijančios tapatybės, mitologizavo savo praeitį, kad suvienytų žmones, pateisintų savo karinius sprendimus ir parodytų stiprybę pašaliečiams. O lakoniškos kalbos meistras M. Galeotti skaitytojus nukelia už mitų į pačią Rusijos istorijos esmę ir apžvelgia svarbiausius jos kūrimosi momentus bei šią šalį viena ar kita kryptimi sukusias asmenybes – pradedant variagų kunigaikščiu Riuriku ir baigiant Putinu.


Šios žavios, keistos, didingos, nepakenčiamos ir kruvinos šalies istorija nagrinėjama prieš akis turint du tarpusavyje susijusius klausimus: kaip vienas kitą keitę išoriniai veiksniai formavo Rusiją ir kaip rusai, pasitelkdami daugybę patogių kultūrinių aiškinimų, aprašydami ir perrašydami savo praeitį tam, kad suprastų savo dabartį bei mėgintų paveikti ateitį, su tuo susitaikė.


Autorius prisipažįsta, kad parašyti šią knygą jį paskatino 2000 m. liepą aptiktos trys vašku padengtos medinės lentelės, kurios kažkada buvo surištos į vieną knygą. Jas rado kasinėdami Naugardo – vieno seniausių Rusijos miestų – vieną seniausių kvartalų. Radiokarboniniu datavimo metodu ir kitais būdais nustatyta, kad jos pagamintos maždaug tarp 988 ir 1030 m., o jose buvo užrašytos dvi psalmės. Vis dėlto šis radinys yra palimpsestas, tai yra dokumentas, ne kartą ir ne vieną dešimtmetį iš naujo perrašinėtas, tačiau jame visai neblogai matomi ir ankstesnieji įrašai. Po itin kruopštaus archeologų ir kalbininkų darbo buvo atkurta ir perskaityta gausybė dar prieš psalmes tame pačiame vaške išraitytų užrašų. Juos išstudijavus buvo prieita prie išvados, kad ne tik lenteles, bet ir pačius rusus galima vadinti palimpsestine tauta.

Suvokdami – dažnai labai sąmoningai – savo mišrią tapatybę, rusai ėmėsi kurti daugybę tautinių ją neigiančių arba aukštinančių mitų. Pasirodo, pats pamatas to, ką šiandien vadiname Rusija, įsuptas į išgalvotą nacionalinį pasakojimą, kuriame atėjūnų vikingų užkariavimas perteikiamas taip, tarsi užkariautieji patys būtų pasikvietę užkariautojus. Ir tokių legendų yra daugybė – nuo to, kaip Maskva tapo krikščioniška beigi „Trečiąja Roma“, tikrosios krikščionybės lopšiu (po to, kai pirmąją nukariavo barbarai, o „antrąją Romą“, Bizantiją, – islamas), iki dabartinių Kremliaus mėginimų vaizduoti Rusiją tradicinių socialinių vertybių bastionu ir apsauga nuo Amerikos dominuojamos pasaulio tvarkos.

REKLAMA


Nepatinka senoji istorija? Jokių problemų – nutrini lentelę ir parašai naują. Būtent taip Rusija elgiasi tiek su savo šalies istorija, tiek su tauta. Tą ypač akivaizdžiai matome dabar, kai barbariškai niokodama Ukrainą ji savo piliečiams, „užzombintiems“ vietinės medijos, aiškina, kaip jų narsūs kariai „vaduoja“ šią šalį nuo nacių.


Po to, kai Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje, M. Galeotti parašė papildomą šios knygos skyrelį, kuriame svarstydamas apie pastaruosius įvykius rašo: „Tačiau istorija yra upė, ji niekuomet neima tekėti atgal, arba, – dabar jau tikrai paskutinį kartą cituojant Karlą Marksą, – istorija kartojasi „pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą – kaip farsas“. Dabartiniai rusai – tai ne tie aštuntojo dešimtmečio rusai, ir nors dėl sankcijų daugelio jų tiesioginiai ryšiai su Europa nutrūko, o Kremlius bando nutraukti dar daugiau, jie žino, ko gali netekti. [...] Putinui tikrai nereikėjo žaisti su istorija. Istorija visada laimi.“


Knygos ištrauka


Trečia:


1931 m. Stalinas pasakė: „Nuo į priekį pažengusių šalių atsiliekame penkiasdešimčia ar šimtu metų. Privalome šį atstumą įveikti per dešimt metų. Arba tai padarysim, arba mus pritrėkš.“ Po dešimties metų Sovietų Sąjunga kovojo dėl savo gyvybės.


Tarpukariu SSRS laikyta atstumtąja šalimi. Europoje kylant fašizmui, Stalinas iš pradžių vylėsi tuo pasinaudodamas pasiekti bendro sutarimo su Britanija ir Prancūzija, bet paskui oportunistiškai griebėsi sandėrių su Hitlerio Vokietija ir netrukus kartu su ja 1939 m. pasidalijo Lenkiją. Tai nereiškia, kad jis nemanė, jog
karas su naciais neišvengiamas – jis puikiai žinojo, kad Hitleris Sovietų Sąjungą laikė numatoma Lebensraum, „gyvybine erdve“, naujai arijų šeimininkų-kolonistų, besinaudojančių slavų vergų darbo jėga pasėliams auginti ir reikalingiems ištekliams išgauti, kartai. Veikiau Stalinas tikėjosi atidėti karą su Vokietija, kad laimėtų
kuo daugiau laiko jam pasirengti.



Kai 1941 m. birželį Hitleris pradėjo „Barbarosos“ operaciją ir įsiveržė į Sovietų Sąjungą, tai buvo stulbinama strateginė staigmena. Stalino šnipai, diplomatai ir generolai jam sakė, kad taip nutiks, tačiau jis manėsi perpratęs Hitlerį ir kad karas
iki kitų metų dar nekils. Taigi Raudonoji armija buvo visiškai nepasirengusi ir iki liepos vidurio vokiečiai jau buvo įveikę du trečdalius kelio iki Maskvos, sovietų aviacijos pajėgos buvo beveik sunaikintos, o balzamuotas Lenino kūnas slapta išgabentas į saugią vietą Tiumenėje, už beveik 2500 km (1500 mylių) į rytus.
Atrodo, ir pačiam Stalinui buvo pakrikę nervai, tad dvi pirmąsias karo savaites iš Maskvos nevyko beveik joks centralizuotas vadovavimas.


Tačiau atitokęs jis sutelkė visas pastangas, kad išgyventų. Taigi po to buvo ketveri metai fenomenalaus nacionalinio susitelkimo, dėl kurio invazija laipsniškai lėtėjo, tuomet sustojo, tada galop viskas apsivertė ir po kontrpuolimo Raudonoji armija
įsiveržė į Berlyną, o vidurio Europa atsidūrė sovietų valdžioje. Šiurkšti, brutali Stalino industrializacija sukūrė į karą orientuotą ekonomiką, o toliau nuo fronto į užnugarį perkelti fabrikai greitai pradėjo dideliais kiekiais gaminti šaliai reikalingus pabūklus, lėktuvus ir tankus.


Stalinas taip pat buvo pragmatikas: anksčiau į gulagus kaip išdavikai išsiųsti generolai buvo paskubomis grąžinami į tarnybą, o agresyviai sekuliaraus režimo uždarytos bažnyčios vėl buvo atveriamos, siekiant į bendrą kovą pasitelkti ir ortodoksiją. Taip pat sovietai dar kartą pademonstravo nepaprastą valią ginti tėvynę
(vis dėlto sąžiningumo dėlei būtina pabrėžti, kad ši valia dažnai rėmėsi negailestingos valstybės baime). Pavyzdžiui, vien per Leningrado apsiaustį žuvo daugiau žmonių, nei britai ir amerikiečiai kartu paėmus patyrė nuostolių per visą karą.

REKLAMA


Nieko nuostabaus, kad rusai iki šiol šį karą vadina Didžiuoju tėvynės karu. Jo svarbos neįmanoma neįvertinti. Per karą žuvo 20 milijonų, o kentėjo visi. Vis dėlto galiausiai atstumtoji šalis tapo supervalstybe, o Stalinas susėdęs kartu su Britanijos ministru
pirmininku Winstonu Churchilliu ir JAV prezidentu Franklinu D. Rooseveltu 1945 m. Jaltos konferencijoje neteisėtai dalijosi pokario pasaulį, Latviją, Lietuvą ir Estiją tiesiogiai inkorporuodamas į SSRS, o Rytų Vokietiją, Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Bulgariją ir Rumuniją paversdamas savo vasalėmis. Atrodo, kad tai patvirtino baisią Stalino industrializacijos būtinybę, o partija nuo šiol savo teisėtumui pagrįsti galėjo remtis bendra karo patirtimi.


Stalinas valdė iki mirties 1953 m. Jis vadovavo nuožmiam savo marionetinių režimų įtvirtinimui Vidurio Europoje ir šalies atstatymui. Vis dėlto po 1945 m. pergalės stalinizmo trūkumai ėmė vis labiau atsiskleisti. Jo ekonominis modelis vis prasčiau
derėjo prie naujų pokario eros technologijų, o Gulago lageriai tapo menkaverčiai, ypač kai juose vis dažniau įsiplieksdavo sukilimai.


Neramus ir ambicingas elitas irgi turėjo savų planų. Esama daugybės požymių, kad Stalinas buvo nusprendęs pradėti naują valymą, idant juos pastatytų į vietą, tačiau tuo metu jį ištiko cerebrinė hemoragija. Galbūt suteikus skubią medicininę pagalbą jis būtų išgyvenęs, bet kadangi buvo toks paranojiškas, jo sargybiniai neturėjo teisės pas jį užeiti, o kai užėjo, buvo jau per vėlu. Taigi tegul niekas nesako, kad likimas neturi ironijos jausmo.


Visiems Stalino įpėdiniams, kiekvienam savaip, irgi teko mėginti spręsti šį pažįstamą modernizacijos iššūkį. Šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį Sovietų Sąjunga atrodė kylanti galia, tad kai Stalino įpėdinis Nikita Chruščiovas pagrasino Vakarams – „mes jus
palaidosim“ (šis pasakymas nebuvo toks grėsmingas, kaip atrodo, o tiesiog reiškė, kad sovietai dominuoja), – daug kam Vakaruose pasidingojo, kad ateitis iš tiesų priklauso sovietams. Tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos tikroji istorija byloja apie vaizduotės ir valios trūkumą.

REKLAMA


Chruščiovas pagarsėjo tuo, kad atvėrė Gulago lagerių vartus, atšaukė kai kuriuos baisiausius stalinizmo „perlenkimus“ ir 1956 m. pasakė „slaptąją kalbą“, kurioje pasmerkė senojo vado „neigiamus bruožus“. Iš dalies tai buvo nuoširdu, tačiau Chruščiovas buvo vienas iš Stalino parankinių ir dabar tik bandė asmeniškai bei partijos vardu atsiriboti nuo teroro. (Nors po mirties Stalino kūnas buvo tinkamai balzamuotas ir paguldytas Lenino mauzoliejuje, 1961 m. iš ten pašalintas).


Pavyzdžiui, Chruščiovas visiškai nedvejodamas žiauriai numalšino antisovietinį sukilimą Vengrijoje. Tačiau dar svarbiau, kad partijos elitas ėmė jį laikyti pavojingu – jo balansavimas ties riba vos nesukėlė branduolinio karo per 1962 m. kilusią Kubos raketų krizę, be to, jis taip prastai tvarkė ekonomiką, kad daug kur ėmė trūkti maisto.


Chruščiovas buvo stalininės sistemos vaisius ir bandė valdyti autokratiškai, nesuprasdamas, kad galia buvo pasislinkusi ir priklausė platesniam partijos elito ratui – naujosios tvarkos bojarinams. 1964 m. jis buvo pašalintas per bekraujį politinį perversmą, o jo pareigas galiausiai perėmęs Leonidas Brežnevas prisiderino
prie šių naujų politinių realijų. Jis nebuvo vadas – voždj, – o veikiau SSRS vadovų valdybos pirmininkas. Jo vaidmuo buvo rasti pagrindinių interesų grupių sutarimą bei suteikti sistemai veiksmingesnį, technokratinį valdymą. Iš esmės pirmoji jo ilgametės
generalinio sekretoriaus tarnybos – nuo 1964 iki 1982 m. – dalis atrodė stebėtinai sėkminga, kiekvienam siūlanti kažką naudinga.


Elitas gavo stabilumą ir gerovę, ypač dėl suklestėjusių korupcijos ir grobstymo galimybių. Paprasti sovietiniai piliečiai gavo gerėjančias gyvenimo sąlygas, politinį jų romumą užsitikrinus atlaisvinta disciplina ir naujomis plataus vartojimo prekėmis – nuo 1964 iki 1975 m. vidutinis darbo užmokestis padidėjo beveik dviem trečdaliais.
Netgi Vakarų atžvilgiu imtasi laikytis nuosaikesnės pozicijos, prasidėjo įtampos mažinimo ir sambūvio era.


Taigi kol kas viskas klojosi neblogai, tačiau galiausiai Leonido Brežnevo tvarkos stipriosios savybės kartu pasirodė esą ir jos trūkumai, ypač dėl to, kad visi šie laimėjimai priklausė nuo plačių galimybių visus papirkti. Aštuntojo dešimtmečio viduryje į paviršių ėmė kilti problemos, kurias iki tol pavykdavo paslėpti po rublių lavinomis.


Stambūs ekonominiai projektai, pavyzdžiui, naujų žemės ūkio paskirties plotų įsisavinimas, nepasiteisino. Prasidėjo nauja globali industrinė revoliucija, paremta skaičiavimo mašinų panaudojimu, ir SSRS ėmė atsilikti. Korupcija ir juodoji rinka vis labiau graužė oficialiosios ekonomikos pamatus. Prasidėjo labai brangios
ginklavimosi varžybos su Vakarais. Tai buvo „lėtai deganti“ krizė, kurią reikėjo spręsti greitai ir ryžtingai, o kaip tik to senstantis ir atsargus Brežnevas negalėjo ir nenorėjo daryti. Jam trūko temperamento, politinio svorio ir idėjų. Todėl, užuot kažko ėmęsis, jis tiesiog stengėsi išgyventi ir pats tapo tarsi šios sovietinės šalies metafora – kasmet vis menkiau pajėgesnės, nesveikesnės ir senesnės.


Jam mirus 1982 m. krizės ignoruoti tapo nebeįmanoma. Sovietų Sąjunga buvo įklimpusi žiauriame konflikte Afganistane, iš kurio vaikinai namo grįždavo cinkuotuose karstuose, o oficialioji žiniasklaida toliau aiškino, kad joks karas ten nevyksta. Lenkiją drebino nacionalistiniai protestai, nepaklusnumo požymių radosi
ir kitose satelitinėse valstybėse. Ekonomika stagnavo, maistą teko vis labiau normuoti, o gyventojai buvo ne tiek maištingi, kiek apatiški ir prislėgti.


„Jie apsimeta, kad mums moka, o mes apsimetam, kad dirbam“, – toks buvo populiarus posakis.


Stalino forsuota industrializacija ir vėlesnių metų technokratinis valdymas valstietišką Rusiją pavertė sovietine valstybe, apstatyta miestais, apjuosta geležinkeliais, turinčia inžinierių ir gydytojų, skaitytojų ir rašytojų: 1917 m. miestuose gyveno vos 17 proc. šalies gyventojų, o 1989 m. – jau 67 proc.; raštingumo lygis pakilo nuo 30 iki beveik 100 proc. Tačiau kas iš tokios pažangos, kai tavo
laikraščiai pilni melo, tavo vadovai kalba apie egalitarizmą, o patys mėgaujasi tokiomis privilegijomis, apie kurias nė pasvajoti negalėtum, o tu stovi eilėje prie kepalo duonos?


Naujuoju partijos generaliniu sekretoriumi tapo asketiškas iš kandus Jurijus Andropovas, buvęs KGB vadovas, vienas iš nedaugelio žmonių, kurio iš esmės nepalietė išsikerojusi korupcija ir karjerizmas. Jis buvo rimtai pasiryžęs imtis permainų, tačiau nepavyko – perėmus pareigas vos po trijų mėnesių jį ištiko inkstų
nepakankamumas. Po to jis išgyveno dar metus, bet svarbiausias jo nuopelnas buvo greitas ganėtinai jauno ir gana reformistiškai nusiteikusio partijos veikėjo Michailo Gorbačiovo iškilimas.


Andropovui mirus 1984 m. Gorbačiovas dar negalėjo pretenduoti į jo pareigas, tad sumaniai parėmė pilkiausią partijos funkcionierių Konstantiną Černenką. Šiaip ar taip, Černenka jau sunkiai sirgo ir buvo nesunku numatyti, kad greitai mirs. Tą jis paslaugiai ir padarė 1985 m., suteikdamas galimybę generaliniu sekretoriumi
tapti Michailui Gorbačiovui. Jis svajojo išgelbėti sovietinę sistemą.


Tačiau jam teko ją sunaikinti.






Daugiau >>