Leidykla „Briedis“ pristato Romano Judino alternatyviosios istorijos romaną „Vilkės pienas“. Tai ankstesnių šio autoriaus knygų „Karūnos švytuoklė“ ir „Įtrūkęs plienas“ tęsinys.

Lietuvoje vyksta vidaus karas. Kariauja karalaitis Ruklys (jį remia Bohemijos karalius Otakaras II bei Livonijos ordinas) ir kunigaikštis Traidenis, kuris į savo pusę sugebėjo pervilioti jaunėlį Mindaugo sūnų Rupeikį. Savo žaidimą žaidžia vienuolystę palikęs Mindaugo sūnus Vaišvilkas ir sūnėnas Tautvilas. Ieškodamas išeities, Ruklys lankosi pas Regėtoją, bet šis konkrečiai neatsako, ar karalaitis nugalės. Regėtojas pranašauja Vilkės pieno ir Vilko kraujo kovą, tačiau nepaaiškina, kas tai yra.

Vis dėlto Lietuvos krikščioniškoji stovykla pakreipia karą savo naudai: Rukliui prisiekia jotvingiai, į karalaičio stovyklą pereina Upytės kunigaikščiai. O kovai dėl sosto pasiryžęs Haličo ir totorių remiamas Vaišvilkas (Mindaugo vyresnysis sūnus), nors ir užima Naugarduką, tačiau prie Gardino patiria pralaimėjimą

Bohemijos karalius Otakaras II įsitikinęs, kad jis užims Šventosios Romos imperatoriaus sostą. Kaip tik dėl to anksčiau rengė varginančius žygius į pagonių žemes ir rėmė Lietuvos karalaitį Ruklį. Iš Šv.Klaros vienuolyno pavyksta ištraukti lietuviui pažadėtą savo seserį Margaritą ir išsiųsti į Lietuvą. Atrodo, sėkmė jau čia pat. Bet tuo metu pozicijas stiprina kitas kandidatas – Rudolfas Habsburgas.

Kovoje dėl imperatoriaus sosto krikščioniškos Europos galingųjų interesai taip pat neaplenkia Lietuvos. Lemiamas mūšis čia pat ir nežinia, ar pasiekusieji pergalę jausis laimingi.

Knygos ištrauka

– Karaliau, tavo žirgas šlubčioja, – kilstelėjęs balne, perspėjo Einius. Susitikus jo ir Ruklio žvilgsniams, Mindaugaitis tvirtai suspaudė lūpas. Kai pirmą kartą sargybos viršininkas jį pavadino karaliumi, karalaitis jį išbarė. Tada dar sklandė gandų apie netrukus grįšiantį tikrąjį valdovą – Mindaugą. Ruklys žinojo, kad tai netiesa. Tą šaltą žiemos dieną prie Kionigsbergo Bohemijos valdovas išdėstė viską aiškiai:

– Nesvarbu, šiuo metu jis gyvas ar miręs. Į sostą negrįš. Nuo tavęs, karalaiti, priklauso, kas užims jo vietą – tu ar Tautvilas.

Šie tolimo krašto karaliaus žodžiai nuolat skambėjo Ruklio galvoje. Karalaitis džiaugėsi tik dėl vieno: tėvas jo nelankė nei sapnuose, nei kaip Pikuolio pasiuntinys. Ne, Mindaugo sūnus nesigailėjo sudaręs sandorį su krikščionimis. Tėvo vis tiek niekas nebūtų išgelbėjęs, Kionigsbergą išlaikyti buvo beprotiškai sunku, o Mindaugo soste, Ordino ir bohemiečių padedamas, tikrai galėjo įsikurti Tautvilas.

Rukliui reikėjo lipdyti trūkinėjančią tėvo karalystę, ir jam pravertė Bohemijos valdovo pagalba. Ramus pasienis su Ordinu, sidabras, riteriai bei kilminga bohemietė į žmonas – tai Otakaro indėlis į Ruklio valdžios sutvirtinimą. Tiesa, viskas pakrypo netikėta linkme, ir karalystėje kilo vidaus karas.

Ar jo galima buvo išvengti, jei Ruklys nebūtų susimokęs su krikščionimis? Gal. Bet karalaitis teisinosi tuo, kad, matydamas susilpnėjusią karaliaus valdžią, anksčiau ar vėliau kuris nors kunigaikštis vis tiek būtų pakėlęs galvą. Tad draugystė su bohemiečiu bet kokiu atveju išėjo į naudą.

Kita vertus, buvo nebaigtų darbų. Sutikęs vesti Olomouco kunigaikštienę bei priėmęs landų vienuolį Steponą su šutve, Ruklys manė greitai paseksiąs tėvo pėdomis ir gausiąs popiežiaus leidimą karūnuotis. Bene prieš penkiolika metų popiežius pritarė jo žengimui į sostą po Mindaugo mirties.

Karaliui dingus kryžiuočių požemyje, sąlygos karūnai perimti atsirado. Tuo labiau kad ir auksinį tėvo vainiką Otakaras mielaširdingai perdavė Rukliui. Tačiau popiežius mirė, ir krikščionys, mėgindami išsirinkti naująjį, paskendo vaiduose.

Karalaitis galėjo paklausyti Butvydo, Einiaus, Šiukštos siūlymo – užsidėti karūną ir pasiskelbti karaliumi. Tačiau krikščioniškąjį pasaulį pažįstantis Herkus Mantas, sesuo Mingailė ir artimu patarėju tapęs vienuolis Steponas ragino to nedaryti.

– Užsidėjęs aukso gabalą ant galvos, karaliumi netapsi, – pačioje jų pažinties pradžioje nudelbęs akis aiškino bohemietis vienuolis. – Tik Jo šviesybės popiežiaus palaiminimas ir švęstas aliejus leis įgyti teisę į sostą. Elgdamasis krikščioniškai, gautum Bohemijos karaliaus Otakaro pagalbą. Kaip suprantu, ji tau yra labai svarbi ir reikalinga.

– Dėl Gintauto nusikaltimų ir taip esame netekę Viešpaties malonės, – akis į akį susitikusi broliui kartojo sesuo. Vyskupo, jam Herkaus Manto ir Mingailės slaptose vedybose patarnavusių kunigų nužudymu ji pirmiausia kaltino būtent Gintautą, o ne įsakymą davusį tėvą. – Nesiek Bažnyčios prakeiksmo, – palik tėvo karūną gulėti skrynioje, kol gausi naujojo popiežiaus palaiminimą.

Įvertinęs šiuos patarimus ir prisiminęs karalaitį mokiusio Vulfo pamokas, Ruklys apsiginklavo kantrybe ir laukė. Neprieštaravo, kai valdiniai vadino karaliumi, bet artimiausiai aplinkai buvo nurodęs į jį kreiptis karalaičio titulu.

Štai ir dabar Ruklys įsmeigė žvilgsnį, o Einius be žodžių suprato klaidą. Sargybos viršininkas turbūt tūkstantąjį kartą atgailaudamas linktelėjo.