Randai: sutriuškinimas, nelaisvė, išsigelbėjimas (+ knygos ištrauka)

Randai: sutriuškinimas, nelaisvė, išsigelbėjimas (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Reinholdo Brauno atsiminimus „Randai. Sutriuškinimas, nelaisvė, išsigelbėjimas“.


Reinholdas Braunas su kovos draugais dalyvavo įnirtinguose mūšiuose Čekoslovakijoje, kai gegužės devintosios rytą pasiekė žinia: viskas baigta – karas pralaimėtas, Vokietija kapituliavo. Staiga jis suvokė, jog tai, ką paskutinėmis savaitėmis jautė nenumaldomai artėjant, virto siaubinga realybe. Visa žemė alsavo krauju, paskui draugus ir priešus pamėkliškai nutįso žudikiškas ir tamsus pralaimėto karo šleifas. Viskas baigta!


Jo tėvynė sudėjo ginklus. Jo šalis pralaimėjo karą. Vokietija buvo nubausta taip, kaip niekada anksčiau. Tai, ką jis dabar tikrai žinojo, buvo sunkiai suvokiama ir kiekviena kūno ląstelė priešinosi šiai baisiai minčiai. Ar dėl to reikėjo šešerius metus narsiai laikytis visuose frontuose?! Ar tai, kad lydimi nevilties – vienintelės palydovės, dabar turėjo trauktis į sudegintų miestų griuvėsius, galėjo būti atpildas už visas patirtas kančias, praradimus ir nuolatinę mirties baimę?

REKLAMA


Ar dėl to turėjo žūti milijonai bendražygių? Ar eidamas į frontą jis nebuvo šventai įsitikinęs, jog eina ten tam, kad apsaugotų savo tėvų žemę nuo pražūties? O ta begalė suluošintųjų ir sužalotųjų? Armija siaubingai paženklintųjų?! Ar ir jų auka veltui?


Sutrikęs Reinholdas stovėjo pilkoje žuvusių vokiečių kareivių masėje. Atrodė, kad visas pasaulis skęsta beprasmiškai pralietame kraujyje. Katastrofos suvokimas lėtai, bet negailestingai skverbėsi į širdis bei protus ir kėlė žodžiais sunkiai nusakomus jausmus, o nuojauta kuždėjo, jog ši būsena lydės visą likusį gyvenimą.


Dabar nebereikėjo atremti atūžiančių, viską trypiančių rudųjų priešo ordų, tereikėjo skubiai atsitraukti į negailestingai nuplaktą tėvynę. Bet koks pasipriešinimas neteko prasmės. Likę gyvi sumuštos armijos likučiai šliaužė iš savo priedangų, kad galėtų atsitraukti. Per šalį ritosi nesulaikoma atsitraukimų banga.

REKLAMA


Taip prasidėjo jo ilga kelionė atgal į tėvynę, į Vokietiją, kurią lydėjo nelaisvė, pažeminimas, badas, šaltis, nepakeliamas darbas ir žiaurios bausmės. Jis matė, kaip buvę kovos draugai už papildomą duonos kąsnį išdavė savo tautiečius. Jis pažino niekšybę ir tikrą draugystę.


Kartu su kovos bendražygiais Braunas patyrė nusivylimo kartėlį, kad visos aukos ir vargai buvo beprasmiai, Vokietija krito, o abiejose kovotojų pusėse – kalnai lavonų, sugriauti miestai ir daugybė suluošintų likimų.


Knygos ištrauka


Bėkit, kojos, bėkit! Bet kur?!


Ak!


Sustojau. Į kurią pusę turėčiau eiti? Taip, į kurią? Kur šiaurė? Kur vakarai? Stovėjau kaip koks idiotas ir nežinojau, ką daryti. Staiga blykstelėjo išganinga mintis! Kažkada mokiausi, jog šiaurės vakarų kryptis yra ta, nuo kurios ginasi medžiai, ją žymi vėjų nutalžyti ir apsamanoję kamienai, sustorėjusi grublėta žievė, nelygumai, į kitą pusę nusisukusios šakos. Žinoma, taip ir turėtų būti!


Ak, tu kvailas hitlerjugendo vaike! Šiame eglių ir bukų tankumyne, šioje laukinėje sniege paskendusioje raizgalynėje, skersai ir išilgai talžomoje vėtrų, nebuvo nė vieno medžio, ant kurio nebūtų buvę vėjo paliktų pėdsakų! Čia nebuvo jokių ženklų, pagal kuriuos galima būtų nuspėti kryptį, o visa kita, ko gamta nespėjo paženklinti, buvo nulūžę, sutrūniję, apsamanoję ir apkerpėję. Čia mano žinios buvo nieko vertos.



Alkį buvau užmiršęs, tačiau staiga pajutau, jog man darosi šalta, siaubingai šalta, nors visą laiką nebuvau ištraukęs rankų iš kišenių. Tai buvo blogas ženklas. Stovėjau ant beprasidedančios dienos slenksčio ir jaučiausi palaužtas bei nusilpęs. Mano viltis vėl pamatyti tėvynę ėmė gesti.


O, jeigu bent prisiminčiau, iš kurios pusės vakar atėjau, dabar galėčiau lengviau susiorientuoti. Tačiau kai vakar pasiekiau kaimą, buvo naktis, todėl dabar į šį klausimą neturėjau jokio atsakymo. Čia viskas buvo svetima, tik miško ošimas gerai pažįstamas. Šių apleistų ir sušalusių medžių skleidžiama melodija man buvo žinoma iki širdies gelmių – tai buvo vienatvės melodija.


Neliko nieko kita, kaip laukti, kol brėkštančios dienos šviesa nukreips mane teisinga kryptimi, kol sutemos, kurios dabar tarsi beskonė balkšva košė dengė ūkanotą slėnį, susitrauks ir pavirs kumščio dydžio gumulu. Toje prietemoje privalėjau atspėti, kurioje pusėje saulė, iš kurios pusės ji patekės. Tik ji viena galėjo būti patikima patarėja, tik jos dėka galėjau kurti tolesnį savo planą.


O, saule! Ištariau taip, tarsi būčiau šaukęsis Dievo, kaip jo šaukiasi beviltiškoje padėtyje atsidūręs visų apleistas žmogus. Ilgiau taip laukti negalėjau, reikėjo kažko imtis, nes buvau sušalęs į ragą kaip šuo, kaip nuo gaujos atsiskyręs sužeistas vilkas. Sunkiai gaudydamas orą, greitu žingsniu leidausi į kelionę.


Pradėjus švisti supratau, jog esu teisingame kelyje ir grįžti atgal nereikės! O juk ėjau neturėdamas jokio plano, ėjau ten, kur akys vedė. Vis dėlto sprendimas eiti šiuo keliu buvo pagrįstas tam tikrais samprotavimais, susipynusiais su mažomis viltimis ir abejonėmis, samprotavimais, kurie ateina į galvą tuomet, kai manai esantis beviltiškoje padėtyje. Bet kuriuo atveju tikėjau, jog kryptis, kuria keliavau, vedė mane į priekį, vedė į tėvynę.

REKLAMA


Ar šis sprendimas buvo teisingas, parodys laikas. Nors părintele daug žinojo, jis negalėjo žinoti visko. Tikėjau, kad yra ir kitas per kalnus vedantis kelias, ne tik tas, kuriuo kopdamas vakar patyriau nesėkmę. Kažkur turėtų būti geresnis, nors galbūt ir ne visai patogus, tačiau įveikiamas kelias per kalnus. Jokiu būdu nenorėjau keliauti lyguma, plikomis, bemiškėmis vietovėmis.


Dabar klioviausi tvirta nuojauta, kuri man sakė – nepalik kalnų! Lik miške! Būdamas vienuolyne mačiau žemėlapį, kuris aiškiai rodė, kaip toli tęsiasi mano kelią užtveriančios aukštos Transilvanijos Alpių viršūnių keteros, tačiau maniau, geriau keliauti didelėmis apylankomis, nei rizikuoti patekti į pavojus, tykančius keliaujant lyguma.


Lengvabūdiškai negalėjau pasielgti, kad ir kaip tai prailgintų mano grįžimą į Vokietiją. Dabar svarbiausia buvo išlikti saugiam! Juk prieš akis buvo visa vasara, laikas, per kurį tiek daug galima įveikti! Taigi, nusprendžiau pasukti išilgai šio didžiulio kalnų masyvo ir keliauti nelygia jo papėde į šiaurę, nors gal geriau dar kartą būčiau paieškojęs tinkamesnio kelio per kalnagūbrį.


Šių apmąstymų vedamas ėjau tolyn ir daugiau karštligiškai nebesiveržiau aukštyn kaip praėjusį kartą. Keliaujant mišku vėl nušvito saulė ir sušildė mane. Nerimas akimirksniu ėmė trauktis ir netrukus visai išnyko.


Patirtis, kurios įgijau dirbdamas miško darbus, dabar labai pravertė. Eidamas pamačiau laukinę obelį! Ar tu pažįsti šiuos medžius? Ar žinai, kad, po nuogomis šakomis atkasus sniegą nuo šių medžių šaknų, galima rasti vaisių, likusių nuo praėjusio rudens! Aš taip ir padariau ir radęs kelis obuolius galėjau užkąsti. Kaip didžiavausi savimi!


Žinojau, kaip prasimanyti maisto! Cha cha! Koks gardus ir skanus buvo tas maistas! Daug obuolių neradau, bent jau ne tiek, kad pasisotinčiau, vis dėlto porą obuolių man pavyko surasti – mažų, sumedėjusių, kietų laukinės obels vaisių. Suvalgęs pusę paskutinio obuolio, kitą jo dalį palikau nenurijęs burnoje. Likusi puselė buvo labai maža, beveik trupinėlis, palyginus su tais obuoliais, kurie augo sode namuose.

REKLAMA


Mėgaudamasis paskutiniu obuolio gabalėliu žingsniavau toliau, vartydamas jį liežuviu tarp dantų ir stumdydamas tai į dešinę, tai į kairę burnos pusę. Vaisiaus skonis ir aromatas buvo tarsi didžiausio delikateso ir jis dabar lydėjo mane. Obuolio puselė, su kuria dabar žaidžiau ir kuri jau seniausiai turėjo būti suvirškinta, tapo mano nuostabiu kelionės palydovu. Ir kai ji pagaliau prarado visas savo nežemiškas savybes ir jos skonis ėmė panėšėti į odos skonį, ją pagaliau pribaigiau.


Per visą kelionės dieną nesutikau nė vieno žmogaus. Tik karts nuo karto praskrisdavo pakilusios varnos, nešdamos per šakas savo nerangius kūnus, ir nusileisdavo ant sniego kitoje vietoje. Tai rodė, kad miške buvau ne vienas, kad jame vyksta gyvenimas, o mane gaubianti tyla apgaulinga. Tačiau žmonių čia nebuvo. O diena buvo pavaldi laikui ir pagal visus gamtos dėsnius natūraliai artėjo vakarop.


Oras vis labiau vėso, ėmė niauktis ir dienos šviesa darėsi vis blankesnė ir silpnesnė. Artėjo naktis, kurią nusprendžiau praleisti čia, miške. Mano degtukai buvo sausi – juos išdžiovinau pas čigonę prie krosnies. Dėkui Dievui, kad tada apie tai pagalvojau, kad dar užteko sveikos nuovokos! Degtukai! Tuo metu tai buvo pats svarbiausias daiktas, be kurio vargu ar būčiau galėjęs sulaukti kito ryto!


O kaip aš juos visą dieną saugojau – kiek kartų juos dienos šviesoje apžiūrinėjau, skaičiavau, laikiau ištiesęs ranką priešais saulę. Dabar jie buvo visiškai sausi, tai jutau vos tik prie jų atsargiai prisilietęs. Atsargiai atlaužęs nedidelę braukiamosios plokštelės dalį, ją kartu su trimis atsarginiais degtukais saugiai paslėpiau po kepure ir visą dieną akylai rūpinausi, kad tik jie nesudrėktų.


Atėjo laikas užkurti ugnį. Šis menas man jau seniai buvo pažįstamas – užkurti laužą galėjau be didelių pastangų. Ėmiau ieškoti tinkamos, saugios vietos, kur galėčiau rasti daugiau malkų, kur būtų daugiau plonesnių ar storesnių vėjo prilaužytų rąstgalių. Vis dėlto pasaulis kupinas laimingų atsitiktinumų! Aiškiai išgirdau žmogaus balsą!


Garsų, akivaizdžiai labai garsų balsą, tačiau jis sklido iš toli, todėl man buvo girdimas tik atidžiau įsiklausius. Tai buvo išties garsiai kalbančio žmogaus balsas. Ir aš pasukau jo link. Buvau alkanas ir visai neapsėstas vienatvės troškimo, todėl natūraliai pasukau ten, iš kur sklido šis garsas.


Netrukus galėjau atskirti kelis skirtingus balsus, girdėjosi keiksmai ir juokas! Įtempęs ausis ėjau į tą pusę, iš kur sklido vis aiškiau girdimas triukšmas. Netrukus miško glūdumoje pamačiau ant medžių kamienų raudonai virpančius laužo šviesos atspindžius. Sulig kiekvienu žingsniu įtampa vis labiau didėjo. Lėtai, tarsi atsargus žvėris, toliau sėlinau laužo link.


Tai buvo medkirčiai! Brangus skaitytojau, ar gali įsivaizduoti, koks džiaugsmas apėmė tada mane – šie vyrai buvo medkirčiai ir jie čia buvo įkūrę stovyklą! Šalia laužo stovėjo iš žagarų suręsta pašiūrė, skirta laikinam prieglobsčiui ir nakvynei. Kokia laimė – tie vyrai buvo medkirčiai! Dieve mano, juk tai nuostabu!


Mane užliejusi džiaugsmo, susižavėjimo ir pakilimo banga buvo tokia galinga, kad norėjosi tiesiog šėlti iš laimės. Tą nuostabią akimirką atrodė, kad tiesiog privalu iškrėsti kokį nors pokštą, kokią nors išdaigą. Šis įvykis reikalavo iškrėsti kokią nors kvailystę. Ir tada aš tyliai, tarsi vaiduoklis, išnirau iš tamsos ir leidausi apšviečiamas laužo šviesos.


Nutviekstas svilinančio blyksinčios ir spragsinčios liepsnos karščio atsirėmiau į medžio kamieną ir laukiau šių vyrų reakcijos – ištįsusių iš nuostabos ar suglumimo veidų. To vaizdo, kurį mačiau tuo metu, nepamiršiu visą likusį gyvenimą – tai buvo keturi medkirčiai, jaukiai susėdę aplink laužą priešais kūgio formos žabų pastogę ir karts nuo karto kažką maišantys dideliame, apvaliame puode, kabančiame virš ugnies ant stovo, suręsto iš gumbuotų šakų.


Vienas jų, kaip dabar prisimenu, atsuko man nugarą ir pasirėmęs ranka galvą prigulė ant šono. Jis vis laidė įvairius prakeiksmus, kurie akivaizdžiai buvo skirti kitiems trims draugams. Toks bičiulio elgesys juos akivaizdžiai linksmino – visi trys juokėsi taip garsiai, jog rodėsi, kad visas miškas, naktis ir net žvaigždės džiaugiasi kartu. Staiga prie puodo triūsiantis vyras ištraukė iš kunkuliuojančios sriubos ilgą šaukštą ir atsistojęs pliaukštelėjo gulinčiam bambekliui šiuo šlapiu įrankiu per aptemptas kelnes.


Tas pliaukštelėjimas sukėlė tokį juokingą garsą, kad juokingiau jau neįmanoma buvo pliaukštelėti. Šis veiksmas, kaip ir reikėjo tikėtis, sukėlė vyrų peštynes, triukšmą ir sumaištį. Pasinaudodamas momentu, žengiau porą didelių žingsnių, pašokau ir netrukus išdygau priešais juos prie laužo, kurio liepsnos suokalbiškai man sumirksėjo.


Iš tiesų kaip nors kitaip nebūčiau galėjęs jų labiau apstulbinti, nei tai padariau dabar. Tą pačią sekundę, tarsi ištarus stebuklingą žodį, baigėsi jų peštynės – dabar visi keturi žiūrėjo į mane išpūtę akis ir stebėjosi! Uch, man pavyko! Atrodė, kad vyrai niekada gyvenime nebuvo matę kito žmogaus.


– De unde venice? Iš kur tu atsiradai? – atsitokėjęs paklausė pagaliau vienas – tas pats, kuris ką tik krėtė juokus su šaukštu.


– Eu sunt niams. Aš esu vokietis, – atsakiau jam.


– Niams?!


– Da.


Stojo tyla. Jų veiduose buvo matyti didžiulė nuostaba. Nuostaba ir spindinčios akys! Netrukus jie priėjo prie manęs, stipriai paspaudė man ranką ir pakvietę arčiau laužo ėmė klausinėti. Bet pirmas dalykas, ką jie ketino padaryti, tai kuo greičiau duoti man maisto. Tokia mintis ateiti į galvą pirmiausia gali tik tam, kurio rūpestis kitu žmogumi iš tiesų nuoširdus. Pasirausę savo varganuose kelioniniuose krepšiuose jie labai nudžiugo radę man duonos.


– Štai!.. Imk!.. Valgyk!


– Multumesc, ačiū! – Aš buvau apsuptas rankų, dalijančių man duoną, nors apie alkį nė neužsiminiau.


Čia man buvo gera ir jauku. Koks neapsakomai laimingas buvau! Vyrai vėl ėmėsi vakarienės – maišė virš laužo kunkuliuojančią, kaip vėliau supratau, pupelių sriubą ir skubiai dėjo į laužą sausų pliauskų, kad tik šiltas valgis būtų kuo greičiau paruoštas. Kitas, mažesnis katiliukas su mamalyga buvo pastatytas ant mažiau įkaitusių žarijų ir, kol maistas buvo gaminamas, mes kalbėjomės apie viską, nė kiek nesistengdami slopinti savo smalsumo.


Aš mielai pasakojau apie save, o jie pritariamai linkčiojo, įterpdami savo pastebėjimus, tarsi būtume seniai pažįstami ar geri draugai. Šie keturi vyrai, kartu su manimi sėdėję tą tamsią naktį čia, nuošalioje kalnų vietovėje prie laužo, buvo patys tikriausi mano draugai. Tai buvo jauni žmonės, kurie taip pat dalyvavo kare, todėl kalba labai greitai pasisuko šia tema ir dabar jau jie dalijosi savo pasakojimais iš ano laiko, paryškindami savo išgyvenimus energingais gestais.


Kartais šios istorijos atrodė neįtikėtinos, tačiau nuoširdus jų pateikimas šokančių laužo liepsnų šviesoje teikė tokios jėgos, kad jos atrodė tokios pat tikroviškos, kaip ir tie tamsūs medžiai nakties gilumoje ar raudoni ugnies atšvaitai, atsispindintys paprastuose ir geruose šių vyrų veiduose. Mes srėbėme sriubą ir kirtome mamalygą, garsiai čepsėjome, karts nuo karto spjaudėme į žarijas, priversdami jas sušnypšti. Valgydami vėl kalbėjomės, miške aidėjo mūsų žodžiai ir keiksmai, skirti rusams.


Tas saugumo jausmas, kurį dabar jutau, tarsi maloni banga užliejo visą kūną. Be kita ko, sužinojau, kodėl kilo tas triukšmas, kurį būdamas gūdžioje miško gilumoje atsitiktinai, tačiau labai laiku išgirdau ir kuris mane atvedė į jų stovyklą – priežastis buvo per neatsargumą į ugnį išlietas sklidinas puodas saldaus avies pieno, o viso įvykio kaltininkas buvo tas pats, kurį kiti trys vyrai neseniai draugiškai traukė per dantį.


Šis nelabai linksmas įvykis vyrams tapo pretekstu papasakoti man šią juokingą istoriją, nutikusią jų draugui. Prieš tris dienas jis atsinešė pieną iš kaimo į kalno viršų, smarkiai girdamasis, kaip prabangiai dabar valgysiąs. Tai visiškai nesiderino su kitų medkirčių, kylančių į kalnus kirsti medžių, įpročiais. Ir kadangi jis buvo ką tik vedęs, nebuvo abejonių, kad tą apskritą ąsotėlį užrišusi maišelyje buvo įdėjusi jo žmona, tad pretekstų pokštauti vyrai turėjo į valias. Viena pagrindinių temų buvo apie naktį, kuri ateis jiems nusileidus nuo kalno.


Ak, tie vaikinai tikrai turėjo aštrius liežuvius! Buvau maloniai nustebintas, kai išgirdau, kad rytoj bus duminică, sekmadienis, ir kad turėčiau dėkoti laimingam atsitiktinumui, jog šį kartą jie negrįžo į slėnį, nes turėjo atlikti darbus, kurių nespėjo iki šiol. Kiek laimingų atsitiktinumų per vieną vakarą, o aš buvau dar ir gerose rankose! Privalgę iki soties, rūkėme stiprų tabaką.


Jaučiausi visiškai atsipalaidavęs, dingo bet kokia įtampa. Buvau sotus, saugus, mes kurstėme ugnį ir miške buvome penkiese, jau nebuvau vienas ir vienišas. Pagaliau buvo nuspręsta a se culca, eiti miegoti. Patraukėme žarijas į žabų pašiūrės, kurios viršuje buvo kiaurymė dūmams išeiti, vidurį, į žarijas įmetėme naujų žabų ir sugulėme aplink laužą.


Vienas iš vyrų pamėtėjo man savo švarką, kuriuo apsisiautęs galėjau apsisaugoti nuo šalčio. Netrukus įsivyravo tokia ramybė ir tyla, jog degančios medienos spragsėjimas skambėjo kaip tylėjimo monologas su pačiu savimi. Prieš užmerkiant akis, mano žvilgsnis dar kartą apskriejo nedidelę šios laikinos pastogės erdvę: apžiūrėjo prigesusią ugnį, su didžiausiu dėkingumu švelniai palietė susirangiusius miegančių draugų kūnus ir savo kelionę baigė šokinėdamas kreivomis iš šakų suręstomis sienomis iki pat pašiūrės smaigalio, ten, kur laužo dūmai iškeliauja laukan.


Stebėdamas, kaip besisukdamos plonos dūmų gijos veržiasi į išorę, sukurdamos permatomus ir vis besikeičiančius dūmų paveikslėlius, laukiau savo eilės užmigti. Vienu metu aiškiai mačiau žvaigždes! Labai trumpam dūmai prasisklaidė ir leido man pamatyti mažytį lopinėlį dangaus. Tai buvo mažas didelės mus gaubiančios nakties skraistės plyšelis, ne ką didesnis už kepurę, tačiau dar prieš užmiegant man pavyko pamatyti žvaigždes ir tada panirau į gilų miegą.


Kitą dieną buvau puikios nuotaikos. Ir tai suprantama – gerai išsimiegojau, buvau sotus, jaučiausi kaip profesionalas didelėse lenktynėse. Vienintelis nežinomasis buvo laikas. Kol kas buvo galima gyventi, reikėjo turėti tik kantrybės! Mano žingsniai vis labiau krypo arčiau kaimo vietovių, slapčia tikintis kur nors gauti tikrus pavakarius. Apetitas vis didėjo, nors kelyje buvau vos kelias valandas.


* * *


Kai pamačiau priešais mane einantį rusą, neturėjau kur trauktis. Jo ginklas atsainiai kabėjo ant diržo, permesto per petį. Jis jo nenusiėmė. Aš susvirduliavau, tačiau kojos mechaniškai judėjo į priekį. Iš kur jis taip staiga atsirado?! Ogi įsuko iš kelio, susikertančio su manuoju! Ar man pavyko apsimesti abejingam? Apsimesti?! Mane apėmė toks siaubas, kad nebūčiau sugebėjęs niekuo apsimesti, aš galėjau tik eiti toliau, eiti nesustodamas – tokiam atvejui buvau visiškai nepasiruošęs, ši situacija užklupo mane visiškai netikėtai. Pagalvojau, kad jei jis nusiims ginklą, pulsiu jį ir parversiu ant žemės!


Tuo momentu jis pakėlė pirštinėtą dešinę ranką prie apvalios kailinės kepurės ir sumurmėjo pasisveikinimą.


– Siua, – atsakiau abejingu balsu ir mes prasilenkėme. Nepajutau, kaip paspartinau žingsnį, nuo mano valios tai jau nebepriklausė. Visa laimė, kad susivėlusi barzda paslėpė mano veido išraišką, o giliai ant kaktos užsmaukta kačiula metė šešėlį ant akių. Kai pagaliau rusas dingo iš akiračio, skubiai išsukau iš kelio ir susiradau saugią vietą miško tankmėje. Apetitas išsvajotiems pavakariams visiškai dingo.


Tai, kas įvyko, buvo perspėjimas. Tikrai taip, pats tikriausias perspėjimas! Perspėjimas, kad neįmanoma likti nepastebėtam einant pravaikščiotais keliais! Dieve mano, jokiu būdu negalima palikti kalnų priedangos nesant tam kraštutinio poreikio! Jaučiau, kaip garsiai plaka širdis ir daužosi į šonkaulius: „Dumm, dumm, dumm!*“ Taip, aš kvailys! Ji teisi! Čia, kalno papėdėje, buvo pilna rusų ir aš tai žinojau iš patirties! O ką man sakė medkirčiai?


Kad čia esama rusų, jie nežinojo ir, be abejo, tuo nuoširdžiai tikėjo. Jų matymo laukas nebuvo platus ar tolimas, jis baigdavosi sulig aplinkiniais kaimais, ir aš turėjau tai numanyti! Kurį laiką jaučiausi visiškai sutrikęs, nulindau toli į miško gilumą ir vėl visiškai vienas tęsiau kelionę. Su savimi dar turėjau gabalėlį duonos, oras vis dar buvo geras.


Prieš sutemstant apsistojau vienoje dauboje ir susikūriau laužą. Tai užmigdavau, tai vėl prabusdavau. Kartais kažką kalbėjau. Žodžiai, kuriuos tariau, buvo „medis“ arba „sniegas“, arba „vėjas“. Galbūt minėjau žodį „naktis“ ir sakiau „tu“. Dabar priklausiau miškui – buvau jo žvėris ir turėjau kartu su juo gyventi.


Kita diena prasidėjo sunkiai. Saulė nepasirodė. Dar nesibaigus nakčiai dauboje, kurioje nakvojau, ėmė pustyti plonais sniego dulkių šuorais, kurie tarsi permatomas audinys virpėjo virš liepsnų, o mano drabužiai pasidengė plonu balto šydo sluoksniu. Niekas nepasikeitė ir tada, kai vėl išsiruošiau į kelią – snigo negausiai, bet be perstojo, o saulė taip ir nepasirodė.


Praradau orientaciją, pavojingai klaidžiodamas ir pasikliaudamas tik intuicija keliavau mišku toliau. Galvojau, jei galiu eiti tolyn, vadinasi, kryptis turėjo būti beveik teisinga. Tačiau nebuvo jokių garantijų, kad keliukas, kuriuo ėjau, vedė mane į priekį, o ne atgal. Dėl to negalėjau būti tikras, nes siauri miško keliukai dažniausiai būna išsišakoję ir nesitęsia tik viena kryptimi, todėl viskas įmanoma. Abejojau viskuo ir man nieko kita neliko, kaip tik pasikliauti savo laime.


Vėjas stiprėjo, aš šalau, dabar buvau dar ir alkanas. Šilčiau nesidarė, greičiau atvirkščiai. Taip, tai buvo išties sunkiai pakeliama. Bet privalėjau eiti toliau. Tai yra gyvenimas, nežinantis pasigailėjimo, jis reikalauja visko, ką gali jam paaukoti – ir tavo kūno, ir tavo sielos, jis vėl paverčia tave pirmykščiu žmogumi, palikusiu saugų savo urvą. Tu irgi gali tokiu tapti, jei bandysi eiti taip, kaip aš tuomet ėjau per sniegynus ir miškus.


Vis labiau stiprėjantis vėjas virto tikra audra ir aš privalėjau susirasti kokį nors kaimą. Maždaug apie vidurdienį jį priėjau. Keli trobesiai kalno papėdėje, atoki vieniša gyvenvietė. Gūsingo vėjo šuorai pūtė man į nugarą ir visa jėga stūmė prie pirmo namo. Pasibeldžiau. Neišgirdau jokio balso. Durys atsidarė ir aš įėjau vidun. Tik dabar tą nepažįstamąjį, kuriuo buvau, atpažino esant vokietį. Ir vėl tas pažįstamas džiaugsmas, ta nuoširdi atjauta!


Vyras ir moteris, keturi jų vaikai lenktyniavo vienas su kitu, kad galėtų padaryti man ką nors gera. „Niams! – vis kartojo jie, – niams!“ Vos tik atsisėdau ant taburetės, mano kojos buvo tuoj pat išlaisvintos iš opinčių ir šlapių skudurų, įstatytos į šaltą vandenį ir tada tos gailestingos moters rankų tol masažuojamos, kol tapo šiltos, stebėtinai šiltos.


Netrukus buvo patiektas valgis – sriuba, karšta sriuba, mamalyga, net lašiniai ir kiaušiniai atsidūrė keptuvėje! Aš maloniai sušilau iš vidaus ir iš išorės, o mano nereiklus skrandis buvo pasotintas iki paskutinės jo raukšlelės. Vaišes vainikavo ugninė cuika. Tokie jau tie kalnuose gyvenantys valstiečiai! Tokie geranoriški ir pasirengę ateiti į pagalbą nusilpusiam ir nuskurdusiam vokiečiui!


O, mano šalyje išpažįstama krikščionybe, čia tu turėjai patirti gėdą. Šioje mažoje trobelėje netrukus nutiko kai kas, kas turėjo nepaprastai didelės reikšmės sėkmingai mano pabėgimo baigčiai.


Po pietų vidun įžengė vyras.


– Gruss Gott! – pasisveikino jis taisyklinga vokiečių kalba.


Aš šiek tiek sutrikau, nusišypsojau:


– Gruss Gott, – nesudėtinga buvo atsakyti.


– Kaip sekasi? Kaip tu čia patekai? – ir vėl nepriekaištinga vokiečių kalba. Jis atsisėdo.


– Ar tu vokietis? – paklausiau.


– Aš augau Bukovinoje. Taip, esu vokietis, nelygu kaip kas supranta. Taip pat esu ir rumunas! Cha cha!


Šeimininkai pavaišino jį degtine, jis išlenkė stiklą vienu ypu, tada jam įpylė dar.


– Vadinasi, mes esame kaip ir kraštiečiai! – tarė jis laimingu balsu. Jis vėl pakėlė pripildytą stiklą prie lūpų, išgėrė jį ir nusivalė burną.


– Mes esame broliai, broliai esame mes, supranti?!


– Taip, mes esame broliai, – atsakiau, o gili šio žodžio prasmė tarsi bronzinė srovė nuplovė man širdį.


Dabar jis pats paėmė butelį ir dar įsipylė degtinės.


– Sveikas atvykęs!.. Į tavo sveikatą!.. – jis pakėlė ir akimirksniu išlenkė stiklą iki dugno.