Jei ne socialinė darbuotoja Greta, dvyliktokas net nebūtų nuvykęs į egzaminą

Jei ne socialinė darbuotoja Greta, dvyliktokas net nebūtų nuvykęs į egzaminą


Socialinė darbuotoja Greta Giriūnaitė padeda susitikti tėvų globą praradusiems vaikams ir globėjų, įtėvių šeimoms. Šis susitikimas – tai vingiuotas procesas: susipažįsta šeimos ir vaikai, kartu sprendžiamos iškilusios problemos, įveikiamos skaudžios traumos.


Greta, dirbanti Rokiškio socialinės paramos centro globos koordinatore, šiame procese dalyvauja kaip patarėja, palydėtoja ir ugdytoja.


„Atstovauju labai jautriai ir svarbiai žmonių grupei – tėvų globos netekusiems vaikams. Teikiame paslaugas ir globėjų, įtėvių, šeimynų šeimoms. Kai žinai, kad nuo tavęs priklauso, kaip pasisuks vaiko likimas, kasdienis darbas tampa labai prasmingas. Būna, ateina žmonės su lūkesčiu įvaikinti ar globoti vaikelį, nes negali susilaukti biologinio. Tokiu momentu jautiesi darantis tikrai didį darbą – suvedantis tėvų neturintį vaiką ir rūpestingą šeimą“, – šypsosi Greta.


Moteris sako, kad ir jai, ir jos kolegoms visų svarbiausia – žmogaus atvirumas bendraujant su socialiniu darbuotoju ir užsimezgęs tarpusavio ryšys. Tai jau galima vadinti tarpiniu pasiekimu, žingsniu pirmyn.

REKLAMA


Ji priduria nė nenumaniusi, kad keisti netinkamus žmogaus įpročius, elgesį gali būti taip sunku, kartais pakeisti požiūrio ir mąstymo beveik neįmanoma. Rodos, turėtum greitai nuleisti rankas ir keisti darbą. Bet Greta tik šypteli, nes ji jau turi skeptikams paruoštą atsakymą – kai sunku, prisimena sėkmingai pasibaigusias istorijas. Tai stiprina, palaiko.


„Prisimenu šeimas, vaikus, su kuriais dirbau ar dirbu. Prisimenu šeimą, kuri prieš trejus metus baigė globėjų ir įtėvių programos mokymus ir svajojo įvaikinti 2 mažylius. Po mažiau nei pusės metų šeima sulaukė pasiūlymo įvaikinti tik ką gimusį berniuką. Jausmas, kai vaikui randama įtėvių šeima, o šeimai – vaikelis, yra neapsakomas, suteikiantis visavertiškumą. Po kurio laiko šeima atvyko į globos centrą mūsų aplankyti ir tarsi sakydama kūdikiui ištarė: „Žiūrėk, tai yra mūsų fėjos, kurios „atnešė“ tave pas mus.“ Iki dabar šią istoriją prisimenu su džiaugsmo ašaromis“, – pasakoja G. Giriūnaitė.

REKLAMA


Paauglį prireikė išversti iš lovos, o dabar jis – didžėjus


Socialinė darbuotoja Greta pasakoja, kad pagrindinis jos darbas – organizuoti įvairiapusę pagalbą globėjų, rūpintojų ar įtėvių šeimoms ir jų vaikams. Ji konsultuoja įvairiais klausimais – nuo sveikatos rūpesčių iki vaiko ugdymo, auklėjimo.


Pašnekovė taip pat rengia psichologinius mokymus ir seminarus, organizuoja pagalbos sau grupes, tęstinius mokymus, dalyvauja globojamų vaikų susitikimuose su biologinėmis šeimomis, tarpininkauja suaugusiesiems sprendžiant įvairius klausimus dėl vaikų, ruošia šeimas tapti globėjais, rūpintojais, įtėviais, vertina jų pasirengimą šiam svarbiam žingsniui.


„Būna, užtenka tik patarimo, palaikymo, padrąsinimo, kad žmogus toliau galėtų eiti savarankiškai. Tai liečia ir situacijas su vaikais. Prisimenu, visai neseniai jaunuoliui padėjome susirinkti informaciją apie profesinę mokyklą, kurioje jis svajojo mokytis. Ir jis joje jau mokosi nuo šio rugsėjo“, – prisimena G. Giriūnaitė.


„Mane labai įkvepia suaugę buvę globotiniai, kurie ateina į globos centrą aplankyti, papasakoja, kaip sekasi. Prisimenu jaunuolį, dabar jau pilnametį, su kuriuo prieš porą metų labai intensyviai dirbau. Jis buvo praradęs motyvaciją mokytis, tad nesiruošė eiti į mokyklos baigimo egzaminus. Tą rytą, kai jam turėjo būti egzaminas, nuvažiavome pas jį į namus, radome miegantį, pakėlėme ir nuvežėme į mokyklą. Žinojome, kad pats nenuvyks, nes mokykloje grupė jaunuolių iš jo šaipėsi, grasino sumušti. Ir ką jūs manote? Egzaminus išlaikė, gavo mokyklos baigimo atestatą ir tęsia mokslus profesinėje mokykloje“, – priduria socialinė darbuotoja.



Pasak Gretos, nors anksčiau atrodė, kad šis vaikas „prarastas“, dabar jis laisvu laiku dirba didžėjumi, dalyvauja ugnies fakyrų pasirodymuose, turi įvairių veiklų ir darbų. Pašnekovė sako dažnai susimąstanti, kaip būtų susiklostęs jaunuolio likimas, jeigu tąsyk nebūtų palydėję jo į egzaminus: jis nebūtų pabaigęs mokyklos, nebūtų galėjęs mokytis norimos profesijos, o užkluptas nesėkmių gal būtų linkęs į save griaunantį, žalojantį elgesį.


Geriausia, kai vaikas grįžta į pasikeitusią savo šeimą


Anot Gretos, jeigu vaikas sėkmingai adaptuojasi šeimoje, randa jį mylinčius, su juo sutarti ir atliepti jo poreikius gebančius globėjus, rūpintojus ar įtėvius, tai yra didelis pasiekimas. Dar geriau, jeigu pasiseka motyvuoti šeimas keisti gyvenimo būdą ir susigrąžinti savo biologinius vaikus, jais rūpintis, mylėti.


„Džiaugiesi ir už šeimą, kad ji atsikratė įsisenėjusių problemų, ir už vaiką, kuris beveik visuomet nori grįžti pas biologinius tėvus: vėl į savo kambarį, pas savo augintinius. Kad ir kaip būtų, biologinių tėvų nepakeis niekas, bent jau mažam vaikui“, – sako G. Giriūnaitė.


Gretos nuomone, nors socialinio darbo vertė neišmatuojama, ji itin svarbi kiekvienam, nes nežinia, kada prireiks tokio specialisto pagalbos. Todėl žmonės turėtų vertinti šią profesiją, nes ji, ypač senstančiuose šalies rajonuose, yra bene pagrindinė, palaikanti žmones, susiduriančius su įvairiais sunkumais.


Partnerių informacija.