LNK projektuose „Lietuvos balsas“ mokytojo kėdę užėmusi popmuzikos atlikėja Monika PUNDZIŪTĖ-MONIQUE, prisimindama savo pačios patirtį po staiga užklupusios šlovės, sako ilgai buvusi sutrikusi. „Daug laiko turėjo praeiti, kad įrodytum, kad tikrai esi ko nors verta“, – šypsosi Monique, viena garsiausių ir itin scenoje laukiamų mūsų šalies atlikėjų.

Laimius STRAŽNICKAS

– Jau ne pirmą sezoną esate LNK projekto „Lietuvos balsas“ suaugusiųjų mokytoja, o dabar dar įsitraukėte ir į vaikų projektą. Ar nesunkios jums mokytojo pareigos?

– Labai sunkios. Man tai yra labai didelis iššūkis. „Lietuvos balse“ nesi vokalo mokytoja, o greičiau žmonių guodėja, dvasinė užtarėja jiems svarbiu gyvenime momentu. Tiems, kurie ateina į šiuos projektus, tai didžiulis įvykis: kai kam – didelio kelio pradžia, kitam – nuotykis, atveriantis kitokių galimybių. O aš esu toji, kuri palaiko, duoda patarimų dėl pasiruošimo ar sceninės kultūros. O tai, manau, yra dar sunkiau.

– Į „Lietuvos balsą. Vaikai“ ėjote su dideliu entuziazmu?

– Pas vaikus ėjau su dideliu entuziazmu, nes labai juos myliu. Bet kai tu juos myli, labai sunku jiems pasakyti „ne“. O tai reikėjo daryti, ir ne vieną kartą. Vėliau prie to pamažu pripratau, bet kaskart vis širdį sopėdavo.

– Galbūt tėvai ar mokytojai kalti, kad atsiuntė vaikus varžytis nepakankamai įvertinę jų galimybes?

– Manau, kad vaikams dar sunku susitvarkyti su jauduliu ir tuo spaudimu, kurį jie pajunta lipdami ant scenos. Galbūt namuose prieš veidrodį tu šimtą kartų geriau gali padainuoti. O čia tai reikia padaryti ant scenos prieš dešimt kamerų, tris mokytojus, penkiolika muzikantų, ir staiga – oi... Sunku sukontroliuoti savo emocijas ir gerai pasirodyti. Tie, kurie sugeba tai padaryti, labai išsiskiria iš visų.

– Pas suaugusiuosius ir vaikus, regis, darote tą patį, tačiau skirtingose stovyklose tikriausiai ir specifika skirtinga?

– Iš tiesų skirtumas yra didžiulis. Suaugusiųjų projekte jeigu neatsisukame, tai neatsisukame, tarpusavyje aptariame, kaip sekėsi tam žmogui, ir viskas. O su vaikais kitaip – stengiamės su visais dalyviais pasikalbėti, pradžiuginti juos, kad neišeitų su ašaromis akyse, o jei ir išriedėjo ašara, norime, kad ji pavirstų džiaugsmo ašara. Dar stengiamės padainuoti su vaiku ar padrąsinti jį duodami kokį nors patarimą dėl dainavimo ar tiesiog buvimo scenoje. Mane Donatas (Montvydas – red. past.) ir Mantas (Jankavičius – red. past.) buvo perspėję, kad su vaikais bus sunku: visi verks, atrodys nelaimingi. Tačiau šį sezoną vaikai atrodo laimingesni. Galbūt dėl to, kad per karantiną ištrūko iš namų. Man pasirodė, kad nė vienas neliko neįtikintas vertinimo teisingumu. Tie vaikai turi kur kas daugiau empatijos, nei galėjau tikėtis.

– Ką turite išgirsti, kad nedvejodama galėtumėte atsisukti į dalyvius?

– Iš suaugusiųjų turiu išgirsti ką nors tokio, ko nesu girdėjusi ne tik „Lietuvos balse“, bet ir apskritai muzikos pasaulyje Lietuvoje ar užsienyje. Man labai svarbu tembro spalva, o kitų dalykų galima išmokti. Su vaikais – kitaip. Jų tembras dar ne iki galo susiformavęs, jis dažnai keičiasi, tad ten labiau ieškau emocijos. Turiu girdėti, kad jaunajam dainininkui daina nėra primesta mokytojos ar mamos, o jis su ja susiliejęs emociškai, mėgaujasi tuo, ką daro. Labai girdėti, ar jis atėjęs iš vokalo mokytojo kabineto, ar dainuoja iš širdies.

– Ko gero jūs pati pasisemiate iš šių projektų?

– Pirmiausia nugalėjau daug baimių, praplėčiau savo ribas. Atsidūrusi televizijoje turėjau susidoroti su nelengva užduotimi: kalbėti prieš kamerą man nebuvo įprasta – daug paprasčiau dainuoti. Tačiau man pavyko su šia baime susidoroti ir tai suteikė savotišką pasitenkinimo jausmą, kurio kitur nesugebėčiau rasti. Šiemet nusišypsojo laimė sutikti keletą žmonių – pavadinčiau juos savo sielos draugais, su kuriais buvo malonu bendrauti, kurie netgi praturtino mane. Matyt, jie turėjo atsirasti mano gyvenime. Tokių žmonių yra ir iš ankstesnių „Lietuvos balso“ sezonų.

– Vieni į muzikos pasaulį įžengia per muzikinius projektus, kiti ilgai ir kantriai dirbdami. Kuris kelias, jūsų manymu, yra geresnis?

– Manau, kad kiekvienas jų turi savo pranašumų ir trūkumų. Kiekvienam nutiestas skirtingas kelias. Vieni ateina į projektą ir svarsto, kodėl jiems jau penktą kartą nesiseka. Vadinasi, tai nėra tavo kelias. Gerai, kad jį išbandei, tačiau negalvok, kad nėra kitų kelių. Išbandyk juos. Man pačiai, į muziką atėjusiai per projektą, buvo gana sunku susitaikyti, kad viskas užgriuvo taip greitai – per naktį tapau žinomu žmogumi: šeštadienį dar buvau paprasta dvyliktos klasės mokinė Vilniuje, o kitą dieną tapau „mergaite iš projekto“. Paskui užgriuvo daug naujų dalykų, su kuriais teko tvarkytis. Sunkiausia buvo suvokti tai, kad tavęs neįvertina taip greitai, kaip galbūt tikiesi. Turi sunkiai irtis, kristi, atsikelti ir vėl eiti. Žmonėms, kurių televizija daugiau nebepopuliarina, tie savęs ieškojimo keliai būna ilgesni.

– Pateisinti tą laimėtojo statusą – tikrai sekinanti misija?..

– Tai pats sunkiausias dalykas. Jeigu tie, kurie ateina į projektus, mano, kad užtenka finalo, kad visus užkariautum, tikrai klysta. Visiems norisi priminti, kad finalas – dar ne viskas. Jei tau pavyks laimėti, ką toliau darysi, kad tavęs neužmirštų, klausytųsi, tave priimtų, kai tavęs televizija jau nerodys kiekvieną sekmadienį? Tik vienetams su tuo iššūkiu pavyksta greitai susidoroti.

– Jaunus žmones dažnai užklumpa žvaigždžių liga. Jaučiate jos simptomų?

– Sunku atsakyti į šį klausimą. Noriu tik pabrėžti, kad kai supyksta paprastas milijonams nežinomas žmogus, visi tai įvardija kaip blogą nuotaiką. Tačiau jei supyksta tas, kurį visi pažįsta, sakoma, kad jis serga žvaigždžių liga. Žodžiu, prie to paties dalyko klijuojamos skirtingos etiketės. Visą laiką pastebėdavau, kad tie, kuriuos daugelis pažįsta, negali būti blogos nuotaikos, jiems negali nieko bloga nutikti ar jie negali to parodyti. O kaip aš pati bandau apsisaugoti nuo tos ligos? Pirmiausia stengiuosi nepamiršti jaustis dėkinga už tai, ką turiu. Tai nėra savaime suprantama, kad aš sėdžiu „Lietuvos balso“ kėdėje, nėra savaime suprantama, kad mano dainų klausosi. Aš stengiuosi visą laiką padėkoti sau, išsiųsti padėkos žodžius visatai, kad tik mane sulaikytų nuo tokio savaime suprantamo jausmo, kad taip ir turi būti. Manau, iš to kyla tikroji žvaigždžių liga. O blogų dienų mums kiekvienam pasitaiko, todėl nereikėtų skubėti klijuoti tų blogų etikečių bet kam.

– Ar per pandemiją nesijaučiate tarsi pakirptais sparnais?

– O kas taip nesijaučia?.. Nesame mes tokie padarai, kurie įpratę sėdėti vienoje vietoje, veikti kasdien vis tuos pačius dalykus: atsikelti, pavalgyti, prisėsti prie kompiuterio, padirbti ir eiti miegoti. Suvaržymas man labai įkyrėjo. Man norisi eiti, keliauti, matyti, daryti, ragauti...

– O kaip gelbėjatės nuo tų laisvės apribojimų?

– Tiesiog daug galvoju apie tai, ką veiksiu, kai viskas išlaisvės, kai visus suskiepys ir virusas bus pažabotas. Kartu stengiuosi nepraleisti gyvenimo, kuris dabar vyksta, tik šiek tiek kitokia forma. Net ir dainą esu parašiusi apie tai, kaip mes kartais susitelkiame į ateities planus ir šiandienos nematome, kad daug dalykų galime nuveikti ir daug kuo pasimėgauti. Tai galbūt nukreipia mintis nuo viruso ir karantino. O kas gali šiandien įvykti? Sau tokį klausimą užduodu vos atsikėlusi.

– Žmonės sako, kad kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro. Kokios durys jums atsidarė?

– Ėmiau rimtai mokytis italų kalbos ir labai džiaugiuosi, kad sparčiai tobulėju. Ko nors daugiau naujo nesiimu, nes mano kūrybos procesas nesustabdomas. Kūrybai šis stabtelėjimas netgi yra labai palankus.

– Ketinate ateityje uždainuoti itališkai?

– Neketinu, bet kai koncertuosiu Italijoje, galėsiu bendrauti jų kalba.

– Kodėl ėmėtės būtent italų kalbos?

– Man ji be proto graži, tokia skambi, daininga, panašiai kaip lietuvių. Visuomet norėjau daugiau kalbų mokėti. Italija man paliko didžiausią įspūdį iš visų šalių, kuriose esu buvusi, tad kodėl gi ne? Ir tikrai šia kalba neapsiribosiu, vėliau imsiuosi ir kitų.

– Kai visi ištrūksime į laisvę, kokių pirmiausia malonumų ieškosite?

– Tikiuosi, kad tai įvyks apie mano gimtadienį – rugsėjo 20-ąją. Tad labai norėčiau atšvęsti savo gimtadienį Italijoje. Tokį planą turėjau jau gal prieš ketverius metus, bet vis kas nors sutrukdydavo – tai koncertas, tai koks nors kitas svarbus reikalas, tai karantinas. Galvoju, gal bus leista šiai svajonei išsipildyti šiemet.

– Kas jus geriausiai atpalaiduoja ir įkvepia kūrybai?

– Geriausiai jaučiuosi tada, kai iš tikrųjų galiu negalvoti apie kasdienius rūpesčius ir susitelkti į tą istoriją, kurią noriu papasakoti. O istorijoms įkvepia gyvenimas – net kokia nors pro šalį einančio žmogaus numesta frazė gali atsiųsti idėją, kad reikia apie tai parašyti dainą. Kai esu kuo nors susirūpinusi, neišeina kurti. Visai neseniai praeidamas nepažįstamas žmogus mestelėjo man vieną frazę ir ją ištarė taip nuoširdžiai, kad mane net pribloškė. Ta frazė taps mano naujos greito tempo baladės pavadinimu.

– Ar turite iš vaikystės išlikusių pomėgių, kuriais džiaugiatės iki šiol?

– Mano visą vaikystę lydėjo grojimas pianinu ar dainavimas. Maniau, kad būsiu smuikininkė ar pianistė, bet viskas išsirutuliojo į dainavimą. Tad daugiau nesiblaškiau, nes pajutau, kad dainavimas man – ir darbas, ir pomėgis.

– Ar viskas visą gyvenimą jums ėjosi tarsi sviestu patepta kaip dabar, pasiekus sėkmės viršūnę?

– Čia dar nėra mano viršūnė, o tik papėdė. O tų nesėkmių, išgyvenimų, liūdesio proveržių buvo apsčiai. Kitaip neturėčiau iš ko dainų rašyti. Būsimajame albume bus dienoraščio tipo dainos – be jokių interpretacijų, jokių metaforų, o viską sakysiu tiesiai šviesiai, kaip kas buvo nutikę. Bus ir baisu išleisti, ir labai gera.

– Šiandien jau neabejojate, kad esate atradusi save?

– Manau, kad kiekvienas žmogus privalo keistis eidamas gyvenimo keliu. Jeigu jis nesikeičia, vadinasi, užsistovėjo, įstrigo, užsiliko ir visi kiti jį aplenkia. Aš šiandien jaučiuosi labiausiai savimi, kiek tik galiu jaustis. Tačiau tai nereiškia, kad tokia norėčiau likti visą gyvenimą.

– Jei nebūtumėte tuo, kuo esate, kuo norėtumėte tapti?

– Visą laiką svajojau įrengti gyvūnų fermą likimo nuskriaustiems šunims. Tai mano ir mamos sena svajonė. Įsivaizduoju, kad tai turėtų būti didelė sodyba, kur būtų daug erdvės šunims lakstyti. Konkretaus šios idėjos įgyvendinimo plano kol kas neturime, bet galbūt kada nors ši svajonė ir išsipildys.

– Šiandien turite augintinį?

– Dabar pas mamą likę trys šuniukai, su kuriais aš užaugau. Gal kada nors turėsiu augintinį ir savo namuose.

– Kas labiausiai jus įkvepia gyventi?

– Žmonės aplinkui. Man labai reikia žmonių. Per karantiną tai itin pajutau. Tie, kurie palaiko, myli, man yra didžiausias įkvėpimas.

– Ar tam, kad viskas eitųsi kaip iš pypkės, svarbu būti įsimylėjusiai?

– Man atrodo, kad pirmiausia reikia būti įsimylėjusiai save, bet ne narciziškai, o taip, kad neleistum niekam tavęs skriausti, su tavimi blogai elgtis.

– Ar tokia šiandien esate?

– Manau, kad tai yra procesas, kiekvienos dienos pastanga. Ir tai niekada neturi nutrūkti.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.