Susitikimas su Donatu daugeliui jaunuolių tampa lemtingas: išmoko to, ko nemokė tėvai

Susitikimas su Donatu daugeliui jaunuolių tampa lemtingas: išmoko to, ko nemokė tėvai


Pas socialinį darbuotoją Donatą Nagumanovą daugelis ateina su puokštėmis. Tik ne gėlių, o bėdų. Ties pilnametystės slenksčiu atsidūrę jaunuoliai atsineša toli gražu ne spalvotos vaikystės atsiminimus: dažnai jų gyvenimai paženklinti išdavystėmis, smurtu, nepriežiūra, vienišumu, o galvoje ir širdyje blaškosi sunkiai išnarpliojamas emocijų kamuolys.


Donatas Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ dirba daugiausia su jaunuoliais iš globos namų, kurie jau nebesimoko, bet dar nedirba. Socialinis darbuotojas sako, kad sunku suvokti, kam tau reikalingas darbas, kai neaugi šeimoje su dirbančiais tėvais.


Įsidarbinti paprasta, bet kaip išlikti?


Sugertukas. Toks pirmas žodis šauna į galvą klausantis socialinio darbuotojo apie jo kasdienius iššūkius. Dažnas jaunuolis, su kuriuo bendrauja D. Nagumanovas, nepažįsta savo emocijų, nemoka jų įvardyti, todėl paprasčiausias kelias – išlieti jas per agresiją. Ant ko išlieti? Ant to, kuris arčiausiai, kuris nori padėti ir grąžinti pasitikėjimą suaugusiaisiais, – ant socialinio darbuotojo.

REKLAMA


Donatas pripažįsta, kad tokie momentai būna vieni sudėtingiausių jo darbe. „Man tai vis dar nėra lengva. Nuolat jaučiu pasipriešinimą ir turiu įrodinėti, kad žmogus man rūpi ir noriu jam gero“, – atvirauja jis.


Rodos, didžiausia siekiamybė Donato darbe – kad jo klientai įsidarbintų. Bet iš tiesų nėra visai taip: svarbiausia – ne įsidarbinti, o išlikti darbo rinkoje ir tapti visaverčiu visuomenės nariu. O pirmieji žingsniai to link susiję būtent su emocijų pažinimu ir įvardijimu. Suprasti, kad kai kas tave piktina, ir tai pasakyti nepratrūkstant – jau didelis laimėjimas, praversiantis ir būsimame darbe, ir kuriant santykius su kitais žmonėmis, įsitikinęs pašnekovas.


Nuo pirmųjų susitikimo minučių Donatas bando jaunuoliams įrodyti, kad jie yra saugūs, nepalikti likimo valiai, o suaugusiaisiais galima pasitikėti. Ir kad jis – vienas tokių patikimų žmonių. „Dažniausiai tai yra jaunuoliai, kurie neturi jokių socialinių ryšių, stiprių santykių, į kuriuos galėtų atsiremti. Mes bandome sukurti jiems bendruomenę ir patys tapti jiems tokiais suaugusiaisiais, kuriais galima pasitikėti ir iš kurių galima imti pavyzdį“, – pabrėžia jis.

REKLAMA


„Carito“ darbuotojas sako pastebėjęs, kad vos pelnius jaunuolių pasitikėjimą pradeda gerėti kiti jų įgūdžiai, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiriama higienai, buičiai, atsiranda suvokimas apie finansinį raštingumą.


Donatas su kiekvienu jaunuoliu aktyviai bendrauja vidutiniškai apie metus, tačiau būna, kad bendravimas su pertraukomis tęsiasi ir 5 metus. Svarbiausia, kad žmogus žinotų: jis nėra vienas su savo problemomis, jis nėra pamirštamas vos tik suradęs darbą – visuomet gali sugrįžti.


„Mes palydime, stebime, vis pasiteiraujame, kaip sekasi. Jeigu matai, kad viskas gerai, žmogus darbe laikosi, po truputį jį paleidi, tačiau palieki atviras duris“, – kalba socialinis darbuotojas. Jeigu su tokiomis problemomis susiduriantys žmonės laiku negauna pagalbos, nepradeda pasitikėti suaugusiaisiais, tiesiausias kelias jiems – į gatvę, o ten jie pasijaučia esantys svarbūs, užmezga netinkamus ryšius, lengvai pasiduoda neigiamai įtakai.


Kasdieniai iššūkiai


Apie savo darbą socialinis darbuotojas galėtų pasakoti valandų valandas. Per keliolika darbo metų nutiko įvairiausių istorijų – ir džiugių, ir liūdnų.


Donatui iki šiol į atmintį įsirėžusi istorija iš darbo jaunimo bendruomenės namuose. Tuomet vienas jaunuolis sugrįžo apsvaigęs nuo alkoholio. Socialiniam darbuotojui nurodžius, kad jis turi išeiti ir negali toks būti namuose, jaunuolis išėjo, bet netrukus sugrįžo, nuėjo į virtuvę ir, griebęs peilį, ėmė save žaloti.



„Iš tikrųjų pradėjau bijoti, apėmė drebulys, bet pavyko jį suvaldyti. Tada pradėjome kalbėtis. Jis papasakojo visą savo gyvenimo istoriją – kaip mama jo nemylėjo, kaip išvarė iš namų. Taip kalbėjomės gal valandą“, – pasakoja Donatas. Socialinis darbuotojas paaiškino jaunuoliui, kad dėl tokio elgesio jis dabar negalės likti gyventi jaunimo bendruomenės namuose – bus iškviesta greitoji pagalba ir greičiausiai jis turės gydytis psichiatrijos ligoninėje. Tačiau kartu jaunuoliui buvo suteikia viltis – jeigu gydymas bus sėkmingas, jis galės sugrįžti.


„Su šia situacija jo gyvenime įvyko lūžis. Jis grįžo, bet daugiau niekada nerodė agresijos“, – aiškina socialinis darbuotojas.


D. Nagumanovas pabrėžia, kad patirtis socialiniame darbe išmokė jį sėkmę įžvelgti mažuose dalykuose – jei jo klientas pradeda pasitikėti kitu žmogumi, išmoksta tvarkytis su emocijomis, tai jau yra sėkmė.


Kas motyvuoja nenuleisti rankų?


Paklaustas, kas paskatino pasirinkti socialinį darbą, pašnekovas su šypsena sako: „Noras išgelbėti pasaulį.“ Tik vėliau priduria, kad geriau susipažinus su darbo specifika tikslas tapo kur kas realesnis – tiesiog padėti žmonėms, išgelbėti bent vieną jų.


„Suvokiau, kad nenoriu švaistyti savo talento ir gebėjimų dirbdamas biure – noriu panaudoti savo potencialą. Jaučiau, kad gal man visai pavyks“, – sako Donatas.
Ir tai pavyksta jau 13 metų. Labiausiai nenuleisti rankų ir toliau padėti žmonėms motyvuoja Alternatyvaus mokymosi centre kartu dirbanti komanda.


„Jei dirbčiau vienas, jaučiu, kad labai greitai manęs čia nebeliktų. Su komanda mes galime aptarti problemas, vienas kitam padėti, kai jau nebeturime jėgų“, – pasakoja pašnekovas. Didelį postūmį toliau tęsti darbą Donatui suteikia ir žinojimas, kad jis yra reikalingas.


Partnerių turinys.