„Dėkui karantinui. Tas aiškus suvokimas, kad įstrigau namie su savimi ilgam, padovanojo vidinių atradimų, nesuvaidintą ramybę, tylos grožį, gilesnes pasaulio nuojautas ir subtilesnį ryšį su vaikais“, – šypsosi žavioji laidų vedėja Asta Stašaitytė. Pokalbis su ja – pliūpsnis pozityvumo ir geros nuotaikos!

Birutė JANČIENĖ

– Asta, ar trys dešimtys sezonų televizijoje patvirtina teiginį, jog televizija yra tarsi narkotikas, pamažėle sukeliantis priklausomybę?

– Kadaise taip juokaudavau. Betgi aš nevartoju narkotikų, negaliu lyginti, o ir nenoriu, nes tai labai skaudus juokelis šeimoms, kuriose yra priklausomų žmonių. Taip, per 29-erius darbo televizijoje metus labai prisirišau prie veiklos, kuri dovanoja galybę informacijos, įspūdžių ir jaudulio. Tai mano saviraiškos priemonė. Yra žmonių, kurie paragauja televizijos ir neužsikabina ar net atsikanda visiems laikams. Panašu, kad darbas eteryje priklausomybės nesukelia – tiesiog vieniems tinka ir patinka, kitiems – ne.

– Išpinant skaičius dėliojasi vaizdas, kad pirmieji pasirodymai eteryje buvo kadaise, kai buvote -niolikos?

– Negaliu paneigti to, ką jūs sakote, nes gali būti, kad pirmi kartai eteryje buvo devyniolikos, bet vartydama senus užrašus radau šimtaprocentinių įrodymų, kad dvidešimties jau tikrai dirbau vaikiškoje laidelėje, o dvidešimt vienų vedžiau muzikinę laidą.

– Kodėl nėrėte į viešumą? Juk būti televizijoje ar kalbėti radijuje lygu tapti visų pažįstama, kone bičiule.

– Tuomet, kai pakvietė dirbti į televiziją, buvau studentė. Apsidžiaugiau sulaukusi įdomaus pasiūlymo, galimybės realizuoti savo artistišką prigimtį, norėjau kurti, mokytis, pažinti... Visko norėjau, viskas buvo smalsu. Tuo metu tikrai nesvarsčiau apie viešumą ir jo pasekmes – strimgalviais leidausi į televizinę kelionę. To momento, kai žmonės pradėjo pažinti mane renginiuose, nepamenu, jo per daug nesureikšminau. Gal todėl, kad nuo keturiolikos vaidinau pantomimos teatre, nuo septyniolikos – dramos teatre. Ir gal todėl, kad supratau: kalbu į kamerą, tai atkreipia žmonių dėmesį... Tiesą sakant, viešu žmogumi niekada ir nesijaučiau. Mano gyvenimas priklauso man. Dėl darbo specifikos esu atpažįstama, ir tai malonu, nes aš pati jau paauglystėje gatvėje labindavau visus Klaipėdos dramos teatro aktorius, jaučiausi gerai juos pažįstanti, mat eidavau po keliskart į tą patį spektaklį.

– Išskirti labiausiai patikusią laidą ar projektą tikriausiai būtų nekorektiška? O ir pasverti tai – labiausiai nei šis, nei tas, tiesa?

– Išskirti labiausiai patikusią veiklą nėra nekorektiška, bet tiesiog tai neįmanoma. Kiekvienam projektui jaučiu savą jausmą, kiekvienas padovanojo skirtingų patirčių ir pamokų. Laida „Viskas!“ išliks svarbiausia mano gyvenime, nes tai pirmoji TV laida, kurią vedžiau ir kūriau. Radijo laida „Tarp mūsų, mergaičių“ mieliausia savo unikalumu ir radijo patirtimi. „Šeštadienio rytas“ – brangiausias širdžiai televizijos projektas, nes pavyko suburti savą, nuostabiausią pasaulyje kolektyvą. Laida „Yra, kaip yra“ subrandino mane kaip vedėją – tokios temų amplitudės, tokio tempo ir krūvio anksčiau nebuvau patyrusi. Dar buvo daugybė laidų ir renginių, vaidmenys televizijos serialuose… Ir viskas patiko!

– O jei paklausčiau kiek kitaip: kokio žanro laidos arčiau širdies?

– O štai šis klausimas tikrai nekorektiškas. Jei pasakysiu, kad man labiausiai patinka pokalbių laidos, įsižeis muzikinių projektų kūrėjai, jei leptelėsiu atvirkščiai, nebekvies vesti koncertų, sėdėti komisijose ir duoti garo.

– Ar sunku matyti svetimo skausmą? Laidoje „Yra, kaip yra“, regis, būta pūliuojančių bėdų?

– Žinoma. Esu jautrus ir, man regis, visai geras žmogus. Būdavo tokių skaudžių istorijų, tokių sužeistos sielos pašnekovų, kad labai suspausdavo širdį. Rūpėjo, kaip toliau tam žmogui seksis, ar galėsime kuo padėti po laidos... Labai džiugino laidos, kai liejosi laimės ašaros, kai buvę laidų herojai atvykdavo pasveikę, susitaikę, pasikeitę...

– Beje, ar turite savo taisyklių, kaip suvaldyti įsismarkavusį pašnekovą arba įkaitusią situaciją? Juk filmavimo metu visko nutinka.

– Dažniausiai pakanka tyliai paprašyti neįžeidinėti kitų pašnekovų. O įkaitusi situacija man patinka – tuomet visi pasako, ką išties galvoja, pradeda nuoširdžiai ginti savo tiesas. „Šeštadienio rytas“ buvo skirtas ramiems, maloniems pokalbiams. O diskusijų laidose reikia ir įtampos, ir emocijų.

– Ar būta situacijų, kai nė per nago juodymą nesutinkate su pašnekovo mintimis, bet to pasakyti neišdrįstate arba negalite?

– Žinoma! Norėdama sužinoti kuo daugiau, dažnai turiu nutylėti savo nuomonę, išklausyti, mėginti nuoširdžiai suprasti, kodėl pašnekovas taip mano ar elgiasi. Būna, kad pokalbio metu ir aš pakeičiu nuomonę. Visiškai išvengti asmeniškumų nepavyksta, bet išankstinių nuostatų labai stengiuosi atsikratyti. Ir ne tik laidose. Gyvenime tai dar svarbiau.

– Skrydis į LRT laidą „Duokim garo!“ – lemtingas atsitiktinumas ar planuotas žingsnis?

– Turbūt planuotas atsitiktinumas. Tuo metu labai norėjau keistis, buvau atvira viskam, tad kai paskambinęs prodiuseris Saulius Basijokas lėtai pasakė: „Atsisėsk, jei stovi“, pamaniau: „Sakyk, nieko nebijau.“ Tačiau išgirdusi pasiūlymą lėtai atsisėdau į savo foteliuką.

– Jūsų atsiradimas šioje laidoje iš tiesų nustebino ne vieną...

– Labiausiai mano atsiradimas šioje laidoje nustebino mane pačią. Po pirmojo filmavimo jaučiausi puikiai ir jau žinojau, kad sezonas bus įdomus. Bet iki premjeros neradau sau vietos. O jei nepritapsiu, nebūsiu savimi, ką darysiu, jei mano bendravimo maniera netiks tai kompanijai, o jei apsijuoksiu, jei stos nejauki tyla, kai pajuokausiu? Minčių, baimių buvo daug. Guodžiausi tuo, kad blogiausiu atveju visada galiu „atlikti vedėjos vaidmenį“, bet, ačiū Dievui, nieko vaidinti nereikia, toje laidoje irgi galiu būti savimi. Labai džiaugiuosi, kad priėmiau šį Sauliaus pasiūlymą. Daug sužinau, smagiai leidžiu laiką ir pažįstu save dar kitokią.

– Paneikite nuostatą tų, kas skeptiškai porina, esą „Duokim garo!“ – laida, skirta močiutėms ir senukams.

– Na, žinokite, yra ir tokių, kurie mano, jog ta laida yra per moderni norint perteikti tikrąją autentiką. Tad aš nieko nenoriu nei teigti, nei neigti – noriu toliau su kūrybine grupe nuoširdžiai kurti laidas. Taip, kaip mes suprantame, kaip mums geriausiai išeina. Jau visą sezoną esu „Duokim garo!“ užkulisiuose ir matau, kiek pastangų įdedama, kad tos laidos gyvuotų, kad jos būtų spalvingos, kad muzika pasiektų skirtingų (amžiumi ir skoniais) klausytojų ausis. Ši laida skirta tikrai ne tik močiutėms ir senukams, bet jeigu jie mus gerai vertina, esu laiminga, nes labai gerbiu gerai nusiteikusius mūsų tautos išminčius.

– Minėjote „Delfi TV“. Ką veikiate ten?

– Per vasarą „Delfi TV“ eteryje vedžiau pokalbių laidą „Aš – IKONA“. Prodiuseris Alfas Ivanauskas sumanė įdomų formatą – pasikeisdamos laidą veda trys moterys. Su malonumu pasiūlymą priėmiau, nes tai tobulai atitinka mano vasaros poreikius – šiek tiek dirbu formai palaikyti, bet ne tiek, kad nespėčiau aplankyti pajūrio, sodų ir miškų.

– Asta, ar nutinka (tegul ir retai), kad prabudusi ryte nežinote, ką tądien veikti, ir dėl to apima nuobodulys?

– Toks paprastas klausimas man atskleidė įdomų faktą. Nepamenu savęs sakant žodžių „nuobodu, nuobodžiauju“. Dažniausiai analizuoju, kaip jaučiuosi tą dieną: rami, džiugi, smalsi, veikli ar dar kokia nors, bet nuobodžiaujanti ... Nepamenu savęs tokios. Veikti visada turiu ką, bet kartais nutinka, kad nenoriu veikti to, ką iš vakaro susiplanavau. Jei tik mano planų keitimas nekenkia kitiems ar nenuvilia artimųjų, be jokio sąžinės graužimo perplanuoju dieną. Gyvenimas toks intensyvus, kad užėjus norui pabūti vienai namie labai apsidžiaugiu ir tuo mėgaujuosi.

– Ar kasdien pasikalbate su savimi? Dažniau save giriate ar peikiate?

– Ryte pasikalbu su Dievu, o vakare tenka ir su savimi. Stengiuosi kasdien apžvelgti savo dieną ir nuoširdžiai prisipažinti, ką galėjau padaryti geriau ar tiesiog kitaip. Pasitaiko pabarti, sugėdinti save, bet pagiriu dažniau.

– Viešumas turi kainą. Ar atsiskaitymas privačiu gyvenimu nėmaž netrikdo?

– Gyvenu Vilniaus senamiestyje, daug vaikštau pėstute, kasdien su manimi pasisveikina vidutiniškai dešimt nepažįstamų žmonių. Jie šypsosi ir šiltai sveikina mane. Ar bent įsivaizduojate, kokia laimė gauti tiek pozityvios energijos tik už tai, kad su meile dirbu savo darbą?! Geresnio atpildo negalėjau net susapnuoti. Savo privatų gyvenimą atskleidžiu tik tiek, kiek pati noriu. Kita vertus, paslapčių turiu ne per daugiausia. Per skyrybas paprašiau leisti ramiai susigaudyti sunkioje situacijoje, ir žurnalistai labai jautriai, draugiškai, pagarbiai į tai reagavo. Buvo tik viena žurnalistė, kuri labai norėjo „padėti man“ aktyviai ragindama išlieti širdį straipsnyje. Ir juokas, ir pyktis ėmė, ir gailestį jai jaučiau. Bet toji įkyruolė tik dar labiau išryškino, kokie nuostabūs yra visi kiti žmonės.

– Ar šiandien jau išskaudėjo, ar užgijo sielos žaizdos?

– O kaip tai patikrinti? Mūsų išgyvenimų šešėliai išnyra atmintyje pačiose netikėčiausiose situacijose. Bet stebėdama savo reakcijas galiu pasidžiaugti, kad nuoskaudų nebejaučiu. Manau, kad šiandien gyvenu labai gerai.

– Jau išmokote gyventi viena? Juk vienatvė nelygu vienišumas?

– Išmokau ir labai pamėgau. Ir tuo tikrai labai džiaugiuosi, mat buvau nenuorama, kuriai sunku nustygti vietoje. Dėkui karantinui, tas aiškus suvokimas, kad įstrigau namie su savimi ilgam, padovanojo vidinių atradimų, nesuvaidintą ramybę, tylos grožį, gilesnes pasaulio pajautas ir subtilesnį ryšį su vaikais.

– Ar jaučiatės pilna džiugesio, artimųjų meilės, profesinio peno?

– Pirmieji du punktai – absoliučiai taip, o dėl profesinio peno norėčiau daugiau veiklos ir kūrybos. Brandinu porą minčių, žvalgausi komandos ir galimybių.

– Ar dažnai nutinka, kad širdis surukusi, o veide šypsena šviečia?

– Rūškanas dienas stengiuosi priimti kaip dovanas, nes po jų labai saldžios atrodo šviesios dienos. Po sunkesnių periodų nereikia jokių didelių įvykių, kad gyvenimas atrodytų nuostabus. Kontrastai tam ir duoti, kad neprarastume gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais. Bet jūs teisi: pasitaiko, kad neturiu galimybės išliūdėti ar bambėti, nes reikia eiti į žmones, į darbą. Taip, kartais būna – tenka šypsotis net kai norisi verkti. Ir?.. Pakanka kelias minutes žiūrėti į save besišypsančią ir pradeda gamintis išties gera nuotaika. Patikėkite, tai tiesa.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.