Jurgis Didžiulis: „Muzika yra didžiulis gydomasis užtaisas“

Jurgis Didžiulis: „Muzika yra didžiulis gydomasis užtaisas“


Atlikėjas, prodiuseris, visuomenininkas Jurgis Didžiulis šiandien sako veiklos nestokojantis. Jis rengia koncertus namie, džiaugiasi buvimu su šeima ir nesiblaškydamas rikiuoja mintis. Visiems linki ramybės ir susiklausymo. Ir neprarasti optimizmo. Jei negalime pakeisti situacijos, turime keisti požiūrį.


Birutė JANČIENĖ


– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien?


– Aš gyvenu puikiai! Ir visa, ką mums siunčia visata, priimu su didžiausiu dėkingumu. Tai, kas vyksta šiandien, suteikia mums visiems galimybę rasti laiko sau. Įsiklausyti į save, nurimti, išgirsti. Tai jau buvo tapę didžiausia prabanga.


– Jurgi, jūsų atstovė Beata minėjo, kad šiuo metu esate labai užsiėmęs. Kokiomis veiklomis?


– Oi, pirmiausia turiu daug laiko ir progos pabūti su šeima! Bendrauti, muzikuoti, smagiai leisti laiką. Naujos veiklos? Noriu bendrauti su žmonėmis, užkrėsti juos muzika, pasiūlyti pozityvo injekcijų, dalytis geromis emocijomis. Be abejo, dabar visa tai tenka daryti per internetą (on-line). Dar? Turiu minčių apie inovacinės kūrybos erdvės formavimą. Su bendraminčiais svarstome, kokia tai būtų platforma. Norėtųsi tai, ką ir kaip darau muzikinėje karjeroje, perduoti, aprašyti, pateikti kitiems. Jauniems menininkams tai būtų naudinga informacija.


– Dirbate iš namų ar keliaujate į muzikos studiją?


– Šiandien viskas vyksta namuose. Čia ir laisvalaikio erdvė, ir muzikos studija, ir biuras.


– Karantinas – rimtas santykių su žmona, juolab buvimo penkiese, išbandymas?


– Be abejo, naujos, karantino padiktuotos, sąlygos yra iššūkis. Visiems. Manyčiau, meluoja tie, kurie tai neigia. Tačiau vėlgi į susidariusią situaciją reikia žvelgti pozityviai. Visata metė tikrai ne blogiausią kortą. Virusas neliečia vaikų, mirštamumas išties ne toks, kokį galėtų sukelti stichinės nelaimės ar karas. Taip, pandemija yra rimtas išbandymas. Reikia saugotis, negalima situacijos vertinti atsainiai – svarbu būti atsakingiems. Tačiau panikuoti nėra prasmės. Visiems sakau, kad reaguoti reikia pozityviai, bet ne su perdėtu optimizmu.

REKLAMA


– Papasakokite, kuo šiandien užsiima atžalos. Kur ištaškyti energiją, kai raginama neiti iš namų?


– Žaidžiame kortomis. Kartu gaminame įvairų maistą. Ir labai daug muzikuojame. Visa šeima! Vaikai dainuoja. Namuose turiu mažą muzikos studijėlę. Beje, tiems, kurie mane pažįsta tik kaip muzikantą, norėčiau priminti, kad užsiimu ne vien muzika. Vedu seminarus įvairiose įmonėse, dalyvauju konferencijose, mokau socializacijos pagrindų, padedu ugdyti bendravimo įgūdžius. Ir tuose mokymuose pasitelkiu muziką. Muzikinės detalės suteikia lengvumo, žaismės. Taigi, šiandien turiu galimybę socializacijos ir bendravimo įgūdžius – per muziką – perduoti savo vaikams. Mūsų namuose daug įvairių muzikos instrumentų. Tad šeimoje radosi ritualas – valandą skirti muzikavimui.


– Sakėte, kad jūsų vaikai nesinaudoja išmaniaisiais telefonais. Kodėl?


– Mūsų vaikai – 12, 10 ir 3 metų amžiaus. Ir jie apskritai neturi tokių telefonų. Stengiamės riboti vaikų buvimą virtualioje erdvėje. Šiandien jie turi mokytis nuotoliniu būdu. Tad to virtualumo – per akis. Nustatome laiką, kiek jie gali žiūrėti televizorių, filmus ir pan. Svarbu stebėti, kokio turinio informaciją vaikai renka, kokių emocijų patiria. Beje, apribojimus dėl telefonų ir planšetinių kompiuterių taikome ne tik vaikams, bet ir sau su Erika.

REKLAMA


– Stabtelėkime ties minėtais mokymais apie socializaciją ir bendravimo įgūdžius. Kas tai?


– Šiandien žmonėms dažnai trūksta motyvacijos, noro, kokio nors užvedimo, postūmio judėti pirmyn, nustoti būti nepatenkintiems, niurzgėti, ką nors keikti, dėl ko nors krimstis ir galop pradėti džiaugtis gyvenimu. Mano paskaitos – apie savanoriavimo ir socialinių ryšių vertę, korporacinių ir asmeninių vertybių santykį. Aš neskatinu žmogaus patikėti mano tiesa, o raginu rasti savąją. Svarbiausia – ieškoti. Mano auditorija? Įvairios įmonės, verslo struktūros, organizacijos.


Veiklos tikslas – išmokyti žmones suvokti paprastą tiesą: ne pinigai, o patirtys kuria gyvenimo kokybę. Neatlygintina savanorystė, pagalba ne pinigais, žaislais, daiktais, o laiku, požiūriu, atjauta kitam. Štai kur didžiosios vertybės! Be abejo, duonos reikia, bet vien ja sotūs nebūsime. Nieko nėra liūdniau už prigesusias akis ir laiko stūmimą – kai tesiekiama atbūti darbo valandas nuo… iki... Kaip padaryti įmonės darbuotojus laimingus, kaip juos motyvuoti, kuo pradžiuginti?


Bandau ieškoti išeičių ir sprendimų. Žinoma, šiandien negaliu susitikti su žmonėmis, bendrauti gyvai. Užtat strateguoju, kaip visa tai perkelti į interneto erdvę. Šį darbą vadinu gyvenimo misija. Ir tikrai neketinu sudėti rankų. BMI (tarptautinė vadovų aukštoji mokykla „Baltic Management Institute“ – aut. past.) esu baigęs verslo vadybos magistrantūros studijas. Menininkui verslo žinios labai praverčia – padeda plačiau mąstyti ir matyti. Daug!


– Jūs turite dvigubą pilietybę?


– Aš esu ir kolumbietis, ir lietuvis. Taip, turiu dvigubą pilietybę – Lietuvos ir Kolumbijos.


– O kas įrašyta jūsų vaikų asmens dokumentuose?


– Jie yra Lietuvos piliečiai, tačiau ateityje turi galimybę gauti Kolumbijos bei Airijos pilietybę. Tačiau žmogaus tapatybę nulemia ne įrašai dokumentuose, o tai, kaip tu jautiesi. Ilgą laiką buvau įstrigęs tapatybės paieškose. Gyvendamas Kolumbijoje nešiojau lietuvišką vardą ir pavardę, vėliau Amerikoje – taip pat. Tad kas aš – lietuvis, kolumbietis ar amerikietis? Lietuvoje mane laiko kolumbiečiu, Kolumbijoje – lietuviu.



Išmokau grakščiai laviruoti – vienu metu turėti kelis identitetus. Tiesa yra tokia, kad visi mes vienu metu galime turėti daug savasčių. Vienu metu galime būti ir kepėjai, ir virėjai, muzikantai, jogos mokytojai, kariai ir dar kas tik nori. Kalbant apie tapatybę – tas pat. Lietuvoje gyvena ir Lietuvos lenkų, Lietuvos rusų ar Lietuvos totorių. Įvairių žmonių – tokių, kurie, kaip aš sakau, nėra grynaveisliai. Manau, nereikia vengti tų kelių tapatybių. Kultūra praturtina žmones. Juk tautietis, kuris vedė japonę ir išvyko gyventi į žmonos tėvynę, nėra mažesnis lietuvis už tą, kurs gyvena čia. Žmonės dažnai mėgsta keistai vertinti, kažkaip sverti. Esu atviras, empatiškas žmogus, leidžiantis sau manyti, kad visi esame broliai ir sesės. Tautybė? Esu pasaulio lietuvis!


– Kokia kalba bendraujate su vaikais?


– Aš kalbu lietuviškai, žmona – angliškai.


– Ko jau ko, tačiau pozityvumo iš jūsų neatimsi. Kaip pavyksta susikurti gerą nuotaiką?


– Gera nuotaika – tai emocinė higiena. Mes patys galime save nuteikti pozityvioms mintims. Ir privalome tai daryti. Įvairiais būdais – vieni sportuoja, kiti medituoja, treti… vartoja cheminius vaistus. Liūdna, kad pas mus žmonės mažai dėmesio skiria savo psichikos sveikatai. Kažkoks iškreiptas visuomenės požiūris: dažnai žmogus, besilankantis pas psichoterapeutą, pavadinamas nesveiku, psichiniu ligoniu ir pan. Būtina išguiti tokią nuostatą.


Mes galime būti silpni ir prašyti pagalbos. Galime verkti, skųstis. Ir čia nieko keista – tai žmogiška. Tik tas, kuris tobulinasi, ieško būdų atsikratyti negatyvumo, įveikti dvasines bėdas, gali būti sveikas ir tapti pozityvus. Visi mes esame žmonės. Žinote, kas svarbiausia? Nebijoti pripažinti, kad būname ir pavargę, ir suirzę, ir kamuojami kokių nors psichologinių problemų. Manau, tas, kuris neturi psichologinių bėdų, yra tiesiog ne žmogus.


– Iš tiesų taip jau yra, kad su savo nuotaika būname ne tik patys, bet ir užkrečiame kitus?


– Savo emocijas – norime to ar ne – perduodame aplinkiniams. Taigi, ką spinduliuojame, tuo ir dalijamės. Kita vertus, skleisdami pozityvumą to paties sulaukiame ir iš aplinkinių. Noriu skleisti gerą nuotaiką – kad aplink esantys tuo užsikrėstų. Tuomet gerumas ima daugintis.

REKLAMA


Jurgis Didžiulis: „Muzika yra didžiulis gydomasis užtaisas“


– Jurgi, jūsų galva, pesimistais gimstame ar tampame?


– Manau, galimi abu variantai. Pesimizmas gali būti užkoduotas mūsų smegenyse, tarkime, motinos polinkis į depresiją, nėštumo metu patirtos negandos. Tačiau lygiai taip tai gali lemti ir gyvenimo įvykiai: įvairios psichologinės traumos, dramos. Kas man padėjo spręsti įvairius psichologinius klausimus? Pokalbiai su močiute ir dieduku. Apie tai, kokių išgyvenimų jiems teko patirti, su kokiais sunkumais susidurti. Taip pat bendravimas su žmonėmis, išgyvenusiais sovietmetį. Bendravimas, įsiklausymas ir to, kas sakoma, girdėjimas – labai svarbūs saviugdos veiksniai.


– Kad sužinotume naujienas ar pasimatytume su bičiuliais, nereikia nė kojos iš namų iškelti. Pakanka įlįsti į internetinę erdvę. Juolab šiandien.


– Be abejo, virtualus bendravimas neatstos nuoširdaus apsikabinimo, rankos paspaudimo. Toks ryšys nėra visavertis. Nėra gyvo pokalbio, neužuodi žmogaus kvapo, nejauti jo emocijų, nematai kūno kalbos. Šiandien yra, kaip yra. Svarbu, kad tas bendravimas išliktų. Čia tas pat, kas atsidurti karščiu alsuojančioje dykumoje ir gauti kelis lašus gėlo vandens. Juk tai bet kuriuo atveju geriau nei išvis to vandens negauti? Savo draugams juokiuosi: pirmąsyk tenka tiek daug naudotis išmaniaisiais įrenginiais, kur įmontuotos vaizdo kameros. Taip bendrauju su bičiuliais. Iš tiesų įvairūs socialiniai tinklai neretai nuodija žmogų. Tik pažiūrėkime, kiek ten piktų postų ir nemalonių užgauliojimų. Internetinės gyvenimo versijos yra verslas, skirtas tam, kad kuo daugiau žmonių tūnotų virtualioje erdvėje. Tačiau šiandien tas virtualus bendravimas tapo būtinybe – susirasti, susisiekti, komunikuoti.


– Esate sakęs, kad Erika – didelis gyvenimo kelyje sutiktas džiaugsmas. Ir šiandien manote vis dar taip pat? Nepatyrėte nė vienos šeiminės krizės, o ir į santykių specialistus neteko kreiptis?


– Ne, specialistų pagalbos kol kas mums neprireikė. Tačiau manau, kad nereikia laukti, kol toks metas ateis. Santykius reikia kurti kasdien. Svarbu analizuoti problemas, neleisti joms išsikeroti tiek, kad net ir specialistai jau nepagelbės. Su Erika mes jau keturiolika metų kartu. Meluotume patys sau sakydami, kad viskas be jokių pastangų klostosi puikiai. Tai, kas gyvenime yra vertingo ir svarbaus, reikalauja dėmesio ir pastangų. Daugiau ar mažiau. Ir mums ne viskas būna tobula, tačiau džiaugiuosi, kad mes augame kartu. Būna, mūsų keliai mažumėlę išsiskiria, įsivelia kokių nors nesusipratimų, nesklandumų. Tačiau ieškome sprendimų. Ir stengiamės žvelgti viena kryptimi.


– Kaip jūs pykstatės – juk visiems nutinka: triukšmingai ar leidžiatės į nekalbadienius?


– Manau, kad pakibirkščiuoti kartais visai sveika. Taip daug geriau nei užsisklęsti savo kiaute. Juk būna, žmonės gyvena kartu, tačiau bendrauja labai mažai. Ilgainiui kaupiasi neišspręstos problemos, nuoskaudos. Nes moteris ir vyras jau nė nežino, kokiais žodžiais apie tai kalbėti. Mes su Erika esame labai emocionalūs, tad kaupti emocijas savyje – ne mūsų prigimčiai.

– Kaip radosi projektas „Reanimacija“? Ar nemanote, kad šiandien panaši iniciatyva būtų labai reikalinga?

REKLAMA


– Smagu, kad prisiminėte šią mūsų veiklą. Kaip ji radosi? Buvo metas, kai stovėjau kryžkelėje. Nežinojau, kokios muzikos aš noriu, ko ieškau. Kilo mintis transliuoti muziką, kuri būtų ne parduodama, o taptų visuomeniška. Kaip tai suprasti? „Reanimacija“ – tai visuomenės gydymas per meną. Įsigijome greitukės autobusiuką ir nusprendėme teikti emocinę pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia. Vienokiu ar kitokiu būdu stengiamės tą veiklą tęsti. Matome, kad žmonėms trūksta šilumos, meilės, atjautos, elementaraus žmogiško ryšio. Kad kas nors pakeltų nuotaiką. Neatmetame galimybės atsiradus progai laisviau judėti renovuoti mūsų greitukę, važinėti ir skleisti gerų emocijų virusą.


– Kokia muzika jums gražiausia šiandienos kontekste?


– Tikiu, kad skaniausias maistas yra tas, kurs pagamintas namuose. Klausausi savo muzikos, bet mėgstu išgirsti ir kitų. Mėgstu muziką, kuri skamba, kuri kviečia klausytis. Šiandien raginu dainuoti visus. Nesvarbu, turite išlavintą klausą ar ne. Dainuokite, niūniuokite, švilpaukite. Muzika yra tarsi paukščių čiulbėjimas. Užplūdo liūdesys, apėmė nerimas? Padainuokime! Kas kaip mokame. Patys sau. Galbūt ir kitiems. Muzika yra didžiausia terapija kūnui ir sielai. Muzika geba perprogramuoti mintis. Tai – didelė jėga!


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.