Ar kava gali būti be kofeino ir net be pačių kavos pupelių? Naujausiame „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Švarūs miestai“ epizode žiūrovai kviečiami pažvelgti į pamirštas lietuviškas tradicijas ir atrasti tvarią alternatyvą kasdieniam kavos ritualui.

Partnerių turinys

Laidos vedėja Akvilė Žirgulytė šįkart susitinka su bekofeinių „Dvaro kavų“ įkūrėja Viktorija Gorbatenko, kuri iš laukinių augalų ir vietinių žaliavų gamina gilių, kiaulpienių bei kitų augalų kavą. Tai ne tik gėrimas, bet ir istorija apie paveldą, šeimą bei sąmoningą pasirinkimą.

Kava be kavos: tradicija, kuri sugrįžta

Viktorijos kelias prasidėjo dar vaikystėje, vasaromis pas močiutę kaime, kur gamta buvo neatsiejama kasdienybės dalis.

„Mes eidavome žoliauti, rinkti, pažinti. Buvo toks natūralus suvokimas, kad viskas yra panaudojama – nuo pradžios iki galo“, – pasakoja ji.

Šiandien tas pats principas virsta šiuolaikišku produktu – gėrimais, kurie primena kavą, tačiau yra gaminami iš vietinių, dažnai laukinių ingredientų: gilių, kiaulpienių šaknų, lubinų ar cikorijų.

Skonis, gimstantis iš gamtos ir mokslo

Kiekvienas puodelis – tai ne tik receptas, bet ir nuolatinis eksperimentas. Gilių kavos gamyba priklauso nuo gamtos sąlygų, todėl procesas kasmet kinta.

„Kiekvieni metai yra skirtingi. Turime testuoti, kiek virti, kiek skrudinti, kad išgautume tinkamą skonį ir pašalintume taninus“, – aiškina Viktorija.

Rezultatas – netikėtas ir daugiasluoksnis skonis, kuris stebina net pirmą kartą ragaujančius.

„Užuodžiu kažką panašaus į kakavą… gal riešutus? Bet iš skonio niekada nepasakyčiau, kas tai yra“, – stebisi laidos vedėja Akvilė degustacijos metu.

Istorija puodelyje: nuo akmens amžiaus iki tarpukario

Viktorijos kuriami gėrimai – ne naujovė, o sugrįžimas prie senųjų tradicijų. Pasak jos, tokie ingredientai kaip gilės ar kiaulpienės buvo naudojami dar akmens amžiuje.

„Laužavietėse randama skrudintų gilių, kiaulpienių, varnalėšų pėdsakų. Tai buvo lengvai prieinami ir maistingi ištekliai“, – pasakoja V. Gorbatenko.

Ši tradicija išliko ir gerokai vėliau. Tarpukario Lietuvoje kava dažnai reiškė visai ne kavos pupeles.

„Žmonės sakydavo: einam kavos, bet tai būdavo cikorijų ar gilių kava. Net tokios asmenybės kaip Jonas Basanavičius beveik nevartojo kavos pupelių“, – pabrėžia Viktorija.

Tvarumas, kuris prasideda nuo pasirinkimo

Be kultūrinės vertės, tokie gėrimai turi ir aiškų aplinkosauginį pranašumą. Vietinės žaliavos leidžia sumažinti transportavimo poveikį ir išvengti intensyvios žemdirbystės.

„Viską turime čia, Baltijos regione – nereikia gabenti iš tolimų šalių. Tai reiškia mažesnes CO2 emisijas“, – sako Viktorija.

Ji taip pat atkreipia dėmesį į platesnį poveikį:

„Gerdami tokias kavas išvengiame miškų kirtimo plantacijoms ir socialinių įtampų, susijusių su globalia kavos rinka.“

Daugiau nei gėrimas

Šios kavos – tai ne tik alternatyva kofeinui, bet ir kvietimas keisti požiūrį į vartojimą, tradicijas bei ryšį su aplinka.

„Kartais nesinori kofeino, bet norisi išlaikyti patį ritualą – susėsti, pabūti kartu, išgerti kavos“, – sako Viktorija.

Laida „Švarūs miestai“ rodoma kiekvieną šeštadienį 11 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją ir kviečia žiūrovus atrasti, kaip net paprasčiausi kasdieniai pasirinkimai gali tapti tvaresnio gyvenimo dalimi.