„Ir dainai svarbu tinkamu laiku atsirasti tinkamoje vietoje...“. Šitaip sako Jurbarko pašonėje gyvenantis dainų kūrėjas Kęstutis VASILIAUSKAS, kurio sukurtos „Žemėj Lietuvos“ ir „Brangiausios spalvos“ jau seniai traukiamos visoje Lietuvoje.

Laimius STRAŽNICKAS

Įaugo į liaudies atmintį

Abu šie kūriniai liaudies jau seniai žinomi ir dainuojami nuo Atgimimo laikų. Tačiau dažnas išties nustemba sužinojęs, kad tai ne liaudies, o jurbarkiškio sukurti kūriniai. „Ne kiekviena daina pelno liaudies dainos statusą. Man tai – labai aukštas įvertinimas. Dėl to labai džiaugiuosi“, – nedaugiažodžiauja dainų kūrėjas, paklaustas, ar jam ne apmaudu, kad žmonės neretai dainų autorystę priskiria liaudžiai, o ne jam.

Kodėl šios dvi dainos taip išpopuliarėjo, K. Vasiliauskas nedrįsta vertinti: „Esu sukūręs tokių dainų, kurios, man atrodė, turi būti populiaresnės. Tačiau ne visada atsitinka taip, kaip atrodo. Matyt, ir dainos turi atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.“

Abi į liaudies atmintį tvirtai įaugusios dainos gimė 1988 metais, kai visose trijose Baltijos šalyse jau kunkuliavo patriotiniai jausmai. „Tuo metu Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete neakivaizdiniu būdu studijavau kultūros švietimo darbą, populiariai vadinamą klubininkyste. Nuvažiavęs į sesijas, į paskaitas ne visada eidavau, nes daugelį bendrųjų dalykų jau žinojau, todėl laisvą laiką galėjau skirti kūrybai. Įkvėptas tuo metu visuomenėje vykstančių procesų, ir parašiau „Žemėj Lietuvos“ ir „Brangiausias spalvas“. Per fakulteto gyvavimo istoriją mes buvome bene vienintelis kursas, kuriam reikėjo atsiskaityti organizuojant gyvus renginius. Mums buvo specialiai užsakytas „Baltijos“ restoranas, jame komisijai ir visiems svečiams turėjome pademonstruoti, kaip mes mokame organizuoti renginius. Publika jau buvo gerokai apsnūdusi ir nualinta, kol atėjo mano eilė. Žmonėms pasakiau, kad gausiai prisišokus atėjo laikas padainuoti, ir užtraukiau „Žemėj Lietuvos“. Pirmą posmelį padainavau vienas, vėliau visi atsistojo ir jau traukė kartu su manimi“, – įspūdžius apie šios dainos premjerą dėsto jos autorius.

Kokie išgyvenimai ar įvykiai paskatino sukurti šią dainą? K. Vasiliauskas teigia negalįs nurodyti konkrečių faktų ar pikantiškų detalių: „Kartais nė pats nežinai, iš kur ta mintis. Būna, kad galvoje suskamba melodija ir tuoj pat turi ją užrašyti. Visos mano dainos – jų sukūriau apie pusantro šimto – šitaip gimė. Ir „Žemėj Lietuvos“ muzika, ir žodžiai dėliojosi tuo pačiu metu. Tik iš pradžių priedainyje buvo šiek tiek daugiau žodžių. Tačiau kartą dainuojant priedainio tekstas man užstrigo. Todėl ėmiau ir supaprastinau jį – tiesiog „apverčiau“ antrą eilutę: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos, / Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos...“

Kūrėjas mena, jog išgirdę abi tas dainas kurso draugai (tarp jų buvo kelios dešimtys kultūros namų meno vadovų, direktorių iš visos Lietuvos) išprašė jų natas ir tekstus. Kęstutis visiems išdalijo. Šitaip tie kūriniai, patekę į įvairių meno kolektyvų repertuarus, suskambėjo visoje šalyje. „Net neįsivaizdavau, kad tos dvi mano dainos taip išpopuliarės. Kai Lietuvoje klostėsi lemtingi 1990–1991 metų įvykiai, nuvažiuodavau į Vilnių prie Seimo rūmų – liepsnojo laužai, o prie jų susėdę žmonės traukdavo „Žemėj Lietuvos“. Išgirdus tuos žodžius, apimdavo nenusakomas pasitenkinimas“, – pasakoja populiarumą pelniusios dainos autorius.

Atgimimo laikais suskambėjusią dainą „Žemėj Lietuvos“ per pirmąjį suvažiavimą Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatorių partija) paskelbė savo himnu. Nusižiūrėję šį kūrinį konservatoriai norėjo pakeisti kai kuriuos žodžius, tačiau autoriui nesutikus paprašė tai padaryti poetą Sigitą Gedą. Tad vėliau prie savavališkai perkurtos dainos „Žemėj Lietuvos“ būdavo nurodoma S. Gedos autorystė.
Tiesa, vėliau poetas dainos autoriui atsiuntė atsiprašymo laišką. Beje, „Žemėj Lietuvos“ yra ir kai kuriuose mokykliniuose vadovėliuose: kai kur – originali versija, kai kur – S. Gedos variantas.

Kita liaudies meilę pelniusi daina – „Brangiausios spalvos“ – 2012 metais buvo patvirtinta Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono daina. „Dėl to neprieštaravau. Tegul žmonės dainuoja, jeigu jiems tinka ir patinka“, – sako kompozitorius.

Kuria iki šiol

Šakių rajone esančiame Kaimelyje šalia Kidulių gyvenvietės jau kone tris dešimtmečius gyvenantis šiandien 73-ejų K. Vasiliauskas kuria iki šiol. Jo namuose – nemažai įvairių muzikos instrumentų. Jie neretai kartu keliauja į autorinius koncertus ar suskamba namie, kai kūrėją aplanko įkvėpimas. Vienas smuikas kitados priklausė kompozitoriui Jurgiui Gaižauskui. Šį šiek tiek apgadintą instrumentą, ant kurio išraižytas italų meistro Andrėjos Amačio vardas, kompozitorius, susitaręs su Kęstučio tėvu, taip pat muziku, pedagogu Benediktu Vasiliausku, išmainė į naujesnį.

Įvairiais muzikos instrumentais grojantis Kęstutis koncertuose dažniausiai sau pritaria gitara. Tačiau neretai ir smuiką paima į rankas. Tai jo mėgstamiausias muzikos instrumentas. „Smuiku gali pagroti taip, kaip jokiu kitu instrumentu nepagrotum. Jis pasižymi ypatingu skambesiu ir nepakeičiamomis tonacijomis, – aiškina pašnekovas. – Kartais manęs paprašo, kad juo pagriežčiau laidotuvėse ar per iškilmingą tuoktuvių ceremoniją.“

Pasidomėjus, kada sukūrė paskiausią dainą, Kęstutis prisipažįsta, jog dainas nuolat rašo. „Dabar kuriu romansą „Sugrįžimas“. Ketinu su šiuo kūriniu dalyvauti lietuviškų dainų konkurse. Parašęs dainą norėjau, kad dukra Marija ją išmoktų, tačiau vieną dieną supratau, jog melodija – graži, tačiau žodžiai galėtų būti geresni. Todėl dabar man svarbiausia – patobulinti dainos tekstą. Kadangi dainuos mano dukra, daina turi ir jai patikti. Kitaip ji nė už ką nesiims šios misijos“, – susirūpinęs dėsto žinomas dainų kūrėjas.

Daugybės dainų autorius visoms savo dainoms pats kuria ir žodžius, ir muziką. „Vienos rankos pirštais galėčiau suskaičiuoti kūrinius, kuriuos sukūriau priprašytas pagal kitų tekstus“, – prabrėžia pašnekovas ir pasidžiaugia, kad niekada nėra parašęs nė vienos dainos, šlovinančios buvusią santvarką. K. Vasiliauskas prisipažįsta, jog kai apima įkvėpimas, tuomet ir tekstai, ir muzika gimsta vienodai lengvai. Vis dėlto nuo trylikos metų eilėraščius kuriančiam Kęstučiui dažniau abejonių sukelia tekstai, juolab kad šioje srityje aštresnio žodžio negaili žmona Rūta.

Nuolat kūrybinių minčių apimtas kūrėjas atvirauja, jog iš savo kūrybos nieko neuždirba: „Iš muzikos uždirbti gali nebent grodamas vestuvėse, tačiau tokia veikla jau ne mano amžiui. Dabar galiu tik naudotis progomis surengti autorinius koncertus. Gaila, kad mano užmojus pastaruoju metu pakoregavo sutrikusi sveikata.“

Savo namuose kompozitorius saugo ir įvairius apdovanojimus, bylojančius apie nenuginčijamą jo talentą ir indėlį į kultūros lobyną. „Vis dėlto labiausiai pamalonintas jaučiuosi, kai suskambus gerai žinomos dainos akordams atsistoja ir kartu dainuoja visi žmonės“, – prisipažįsta dainų kūrėjas.

Mokė ir koncertavo

Per savo gyvenimą K. Vasiliauskas vadovavo ne vienam kolektyvui, taip pat ir bendradarbiavo su ne vienu – 15 metų buvo Jurbarko restorano „Nemunas“ ansamblio vadovas, jau du dešimtmečius jo sukurtas dainas atlieka moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“... Tačiau visais laikais pagrindinis užsiėmimas buvo pedagoginis darbas, ir jį lig šiol dirba Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje. Čia K. Vasiliauskas dėsto smuiko pamokas. „Anksčiau vaikai būdavo darbštesni, turėdavo daugiau užsispyrimo ir entuziazmo. Šiandien toks – retas. Net jeigu ir atrandi gabesnį vaiką, tai mažai vilties, kad jis suks muzikos keliu – tėvams atrodo, kad jų atžalos turėtų užsiimti rimtesniais dalykais, garantuojančiais geresnį gyvenimą“, – savo įžvalgomis dalijasi muzikos pedagogas.

Visgi pašnekovas atvirauja, kad ne pedagoginis darbas yra jo pašaukimas: „Man labiau patinka groti. Tačiau pedagoginė veikla garantavo pragyvenimą. Iš pradžių turėjau atidirbti trejus metus, tačiau kai įnyksti į šį procesą, paskui būna labai sunku išeiti.“

Kęstutis prisipažįsta, jog pats niekada nebuvo uolus muzikos mokinys. Jo tėvas B. Vasiliauskas buvo prisiekęs muzikas – valtornininkas, pedagogas, dirigentas, chorvedys, vadovavęs kariniam orkestrui. Jis savo namuose mokė pažįstamų vaikus, tačiau už darbą pinigų neimdavo.

„Aš nebuvau jo mokinys. Vaikystėje buvau labai pasiutęs. Sakydavau, jau geriau į kailį gausiu, bet negrosiu. Ir nesimokiau, bet viską stebėjau. Kai tėvas pasitraukdavo, prieidavau prie mokinių, apžiūrinėdavau instrumentus, jie man duodavo pagroti. Kartą, kai prieš koncertą susirgo Balčyčių Juozukas, turėjęs griežti smuiku, pasakiau, kad aš galiu pagroti. Tėvas neslėpė apmaudo – juk, pasak jo, aš nemokėjau groti. Tačiau nesipriešino. Nemokėdamas skaityti natų pagrojau iš klausos. Mano pasirodymas jam sukėlė didžiulę nuostabą, kartu ir džiaugsmą. Iš jo gavau tris rublius. Tais laikais gera „ragatkė“ raudonomis gumomis kainavo vieną rublį“, – mena pašnekovas.

Nors ir sužibėjo kaip talentingas smuikininkas, Kęstutis niekuomet nesvajojo apie muziko kelią. Jo nusiteikimas pasikeitė tuomet, kai ant Rambyno kalno buvo surengtas festivalis, kuriame jis griežė smuiku. Išgirdę tėvo draugai klaipėdiškiai pakvietė septynias klases baigusį Kęstutį atvažiuoti į Klaipėdą mokytis tuomečiame Stasio Šimkaus muzikos technikume.

Ten pirmuoju jo mokytoju tapo lakūnu tarnavęs vokiečių smuikininkas Hansas Haidenas, kurį tėvas išgelbėjo nuo rusų nelaisvės, kai pasiūlė jam smuikininko vietą orkestre. Atvykęs į Klaipėdą Kęstutis netrukus pradėjo uždarbiauti grodamas įvairiose pasilinksminimo vietose. Tada labai trūko gerų muzikantų. Po penkerių metų jis buvo paskirtas muzikos mokytoju į Kidulių gyvenvietę Jurbarko pašonėje. Vėliau vyras niekada nenutolo nuo šių vietų, išskyrus trejus tarnybos armijoje metus: mokė vaikus muzikos, vadovavo įvairiems muzikos kolektyvams, pats koncertavo.

Kęstutis kilęs iš vienuolikos vaikų šeimos. Muzikinėje aplinkoje augę visi broliai ir seserys vienaip ar kitaip susiję su muzika – bent jau mokėjo groti kokiu nors muzikos instrumentu, viena sesuo dainavo ne viename Kauno restorane, kita buvo Kęstučio suburto Jurbarko restorano ansamblio dainininkė, vienas brolis pasuko profesionalaus muziko keliu, deja, anksti mirė.

Pats dainų kūrėjas susilaukė keturių vaikų, jie irgi nusimano apie muziką, nors ir netapo profesionaliais muzikantais. Dukterys Agnė ir Marija Jurbarke mokėsi smuiko klasėje pas savo tėtį. Jaunėlei Marijai dabar – šešiolika. Šiandien ji su smuiku per daug nesibičiuliauja, tačiau kai turi ūpo ir tėtis gražiai paprašo, padainuoja jo dainas. Pasak Kęstučio, publika jai ploja netgi labiau negu jam.

Stiprybė iš veganizmo

Kai kam gali atrodyti keista, kad liaudies pamėgtas dainas sukūręs kompozitorius gyvena toli nuo stambių kultūros centrų – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos. „Niekada nenorėjau gyventi dideliame mieste. Ten aš greitai pavargstu“, – prasitaria kaimo gyvenimu besimėgaujantis K. Vasiliauskas.

Atokioje sodyboje įsikūrusio Kęstučio kaimo buities rūpesčiai nekamuoja. „Neauginame jokių gyvulių nei vištų. Vienintelis rūpestis – šiltnamis, dar turime sodą. Nei mėsos, nei kiaušinių man nereikia“, – sako jis ir iškart paaiškina: „Mano dukra yra veganė, arši kovotoja už gyvūnų teises. Ji ne tik nevalgo mėsos – jai net nieko nepadovanosi, kas pagaminta iš gyvūnų odos. Aš taip pat jau kurį laiką laikau save veganu, reguliariai atlieku kvėpavimo pratimus – ne norėdamas išsiskirti, o dėl sveikatos. Susiradau amerikiečių gydytojo dietologo Koldvelo Eselstino, išgydžiusio buvusį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Bilą Klintoną, siūlomą dietą, padedančią išvengti įvairių negalavimų. Šios dietos esmė – nevalgyti nieko, kas turi akis, ir jų produktų. Telieka vaisiai, daržovės ir kruopos. Pabandžiau ir gyvenimas prašviesėjo“, – apie sveiką gyvenimo būdą pasakoja dainų kūrėjas.

K. Vasiliausko kambario sienas puošia daugybė paveikslų. „Čia yra ir mano pieštų, ir žmonos. Esu nutapęs apie 50 darbų, dalyvavęs parodose. Jau penkiolika metų neprisėdu prie šio pomėgio, tačiau turiu svajonę imtis abstrakčių paveikslų ir piešti juos kompiuteriu. Jaunystėje skaičiau knygas, taip pat buvau aktyvus medžiotojas. Tačiau dabar dukra, pamačiusi su medžiokliniu šautuvu, pasmerktų mane“, – dėsto įsimintinų dainų žmonėms padovanojęs netoli Jurbarko gyvenantis K. Vasiliauskas.