Be jokios arogancijos. Ir be scenos primadonos makiažo. Tiksli, konkreti ir paprasta. Arenose subūrusi tūkstantines minias, pokalbiui nusiteikusi jautriai ir šiltai. Iš širdies – į širdį. Apie tai, kas brangu, ir apie tai, ko neįvynioti į žodžių popierių. Telieka – ačiū, Natalija!

Birutė JANČIENĖ

– Tikriausiai interviu dalijimas įsikyri. Betgi tokia žinomumo kaina?

– Puikiai suprantu. Žurnalistai dirba savo darbą, o scena ir viešumas – neatskiriami. Būna, kartais gaila išgraibstyto laiko, kurio galbūt daugiau skirčiau vaikui, namams, galop sau. Tačiau toks yra viešo žmogaus kelias. Duoklė žiūrovui, klausytojui ar skaitytojui – privaloma.

– Praošė jūsų grandiozinis koncertas Kauno „Žalgirio“ arenoje „Verta milijono“. Vienoje erdvėje suburti per 14 tūkst. gerbėjų – svaiginantis jausmas?

– Šis renginys prisimins visą likusį gyvenimą. Tai buvo pirmasis ir, viliuosi, ne paskutinis tokio masto koncertas. Tačiau vienintelis – toks!

– Koks toks?

– Ypatingas. Sunku nusakyti žodžiais būseną, kurią patyriau. Tiesa, tai suvokiau ne iš karto. Gal tik po gero mėnesio. Tačiau ir šiandien, prisiminus „Žalgirio“ areną, kūną suvirpina šiurpuliukai.

Peržiūrėdama vaizdo įrašus, vėl ir vėl apsiašaroju. Tokia minia gerbėjų, tiek ovacijų. Ir visa – kaip viena širdis. Kurios stiprius dūžius jaučiu iki šiol. Susirinko minia mylinčių žmonių, kurie atėjo dėl manęs. Nenusakomas jausmas. Pamenu, užlipau ant scenos ir…

– Ir?

– Apniko didžiulis jaudulys, kurį žūtbūt reikėjo sutvardyti. Negali pasiduoti nerimui, kai tave sutinka kone 15 tūkst. širdžių. Su meile ir džiaugsmu! Iškėlę telefonų kameras siūbuoja, filmuoja. Tas vaizdas nuo scenos – pasakiškas. Reikia tvardyti sąstingį balse ir kūno virpėjimą. Publika neprivalo to matyti. Pirmoji daina buvo „Panelė iš Kauno rajono“.

– Natalijos Bunkės hitas, kuriuo pasisveikinote su publika?

– Gerai, kad koncertas prasidėjo būtent šia daina, o ne kokiu nors lyriniu kūriniu. Tuomet būčiau nesusitvardžiusi – paleidusi emocijas iš sielos gelmių. Jautru? Manau, kad viskas turi būti savo laiku ir savo vietoje.

– Pavyko puikiai! Ir tada apėmė stiprus pasitenkinimo jausmas?

– Paminėsiu labai svarbią detalę. Visą šį grandiozinį renginį organizavome dviese. Su vyru Edgaru. Nusprendėme, kad imsimės ir mums pavyks. Žinodami, kad bus sunku, galbūt net labai sunku. Buvo daug naujų patirčių. Pavyzdžiui, tai, kad nuomoti areną reikia ne vienai, o dviem paroms. Nes sustatyti visą reikiamą scenos amuniciją, pakabinti ekranus ir šviesos prožektorius – oi, koks darbas!

– Nuo scenos dekoracijų – prie jautresnių dalykų. Maga paklausti, ar paprasta buvo įkalbinti sūnų stoti su mama prieš tokią jūrą žmonių?[hide]

– Kristupas – dainuojantis vaikas. Koncertuoti publikai jam ne naujiena. Tačiau tokiai gausiai – išties pirmą kartą. Juokiuosi, vaiką įmečiau į barščius. Jis nelabai suprato, kas jo laukia. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi sūnumi. Jis tikras šaunuolis! Tiek savitvardos, pasitikėjimo ir drąsos – net man pasimokyti! Negana dainos – po pasirodymo jis dar ir kalbą rėžė.

– Iš anksto surežisuotą?

– Ne, ekspromtu. Kristupas labai kūrybingas – žodžio kišenėje neieško. Tikėjausi, kad jis padėkos publikai ir nulips nuo scenos. O vaikas – iš visos širdies: „Mama, visi plojimai šiandien skirti tau! Ačiū visiems, kad mane palaikėte!“ Drąsos jam lieka tik pavydėti!

– Sūnuje nugulę mamos genai?

– Prisimenu save Kristupo amžiaus. Oi, toli man buvo iki jo pasitempimo ir pasitikėjimo. Buvo ir muzikos mokykla, ir pasirodymai, ir koncertai. Bet viskas sumišę su baime ir kojų tirtėjimu. Apie tai, kad dar ką nors kalbėti, nė minties nebuvo. Atrodo, būčiau nualpusi iš baimės. Šiandien viskas kitaip. Tačiau būtų keista, kad 25 metus stovint scenoje vis dar kaustytų baimė.

– Kiek metų Kristupui, ar sūnaus kelias į paauglystę ne akmenuotas?

– Sūnui – dvylika metų. O, taip! Keliaujame į paauglystę. Meluočiau sakydama, kad nėra reikalų. Tačiau džiaugiuosi, jis – ypatingas vaikas, turintis didelių gabumų. Stengiuosi juos ugdyti, skatinu vaiką keliauti paskui savo svajonę. Jis turi visas galimybes muzikuoti, dainuoti, kurti. Džiaugiuosi, kad sūnus turi kone absoliučią klausą. Jis geba groti be natų. Pavyzdžiui, klavišiniais – abiem rankomis ir tikrai ne kokią nors primityvią melodiją, o gana sudėtingus kūrinius.

– Koks jo santykis su muzika – iš širdies ar kieno nors raginamam?

– Jokių raginimų ir nuteikinėjimų! Tegul ieško, randa ir daro tai, ko trokšta širdis. Pagelbėti? Taip! Stumti ir įtikinėti? Niekada! Jis išbandė ir futbolą, ir krepšinį, ir plaukimą, ir dar daug ką. Nelipo. Neužsikabino. Užtat jau antrus metus dainuoja pas atlikėją, vokalo mokytoją Dianą Dargienę. Dalyvauja įvairiuose konkursuose. Yra visiškas maksimalistas. Trečia vieta jam yra ne vieta. Viskas arba nieko!

– Sūnus – vienareikšmiškai – svarbiausias iš svarbiausių. O kitas gyvenimo vyras – Edgaras. Jūsų dešinioji ranka, idėjų generatorius, vadybininkas ir t. t. Tiesa?

– Edgaras yra žmogus, su kuriuo gera būti ir gyventi kartu. Visur ir visada. Jis yra mūsų šeimos buhalteris, kuris puikiai ir protingai dėlioja visus finansus. Nes, jei tuo užsiimčiau aš, rastųsi didelis chaosas. Aš – moteris. Kartais būnu impulsyvi, pirma padarau, o tik paskui skaičiuoju. Edgaras viską sudėlioja į vietas, todėl visi finansiniai klausimai puikiai sprendžiami.

– Tvirta buhalterinė ranka?

– Ne ranka, o tvirta letena (juokiasi). Turiu savo sąskaitėlę, kurią tuštinu smulkioms reikmėms. Tačiau didesniems pirkiniams ir investicijoms diriguoja Edgaras. Štai šioje sferoje leidžiuosi jo vadovaujama, kitur – sunku man paprieštarauti. Aš jau tokia – turiu savo nuomonę ir matymo tašką. Sugalvojau idėją? Vadinasi, geriau man pritarti! Džiaugiuosi, kad Edgaras tiki manimi.

Štai sumaniau savo parduotuvėje pasiūlyti kokį nors naują produktą. Edgaras suabejoja, o aš įtikinu, kad tai pasiteisins. Taip ir nutinka! Turiu gerą akį ir jautrią uoslę, taip pat neblogą nuojautą (juokiasi). Tad idėjos, numatymai, vizijos – mano. Skaičių kalba suprantama jam. Mes, atlikėjai, muzikantai, esame menininkai. Ir kai mus užverčia skaičiais, springstame ir kosėjame. Tai ne mums.

– Vadinasi, namie yra puikus finansininkas, už kurio – kaip už mūro, ramu ir saugu?

– Namuose – pirmiausia – yra žmogus, su kuriuo gera būti. Džiaugiuosi, sutikusi savo antrąją pusę. Su Edgaru paprasta išbūti visas 24 paros valandas. Su juo nesunku ištverti tylą, kas dviejų žmonių bendrystėje svarbiausia. Šeimoje svarbu jaustis laisvai, patogiai, be įtampos, abiem žvelgti viena kryptimi. Jaustis laimingiems.

Laimingam žmogui visada yra gerai. Netgi tada, kai, atrodo, stoja sunkus metas. Ir dar. Laimingas žmogus nelinkęs ką nors pašiepti, iš ko nors tyčiotis ar raityti piktą, pašiepiantį komentarą. Jis tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Esu laiminga moteris, laiminga mama, ir man viskas yra gerai. Man puikiai sekasi.

– Gyvenate kosmose? Viskuo patenkinta ir laiminga. Tikriausiai iš šios būsenos ir jūsų naujausias klipas bei daina „Kosmosas“? Kaip kilo ši idėja ir kodėl toks neaprėpiamas pavadinimas?

– Mes juk dažnai kuo nors džiaugdamiesi, stebėdamiesi šūktelime: „Geras, čia tai bent, tikras kosmosas!“ Aš irgi dažnai vartodavau šį žodį. Gavusi pasiūlymą surengti koncertinį turą didžiosiose Lietuvos arenose, nuščiuvau – ar pavyks, ar ne per platūs mostai?

Tačiau Edgaras pažiūrėjo į skaičius, paskaičiavo, sudėliojo, pasvėrė ir pasakė: „Rizikuojam!“ Koncertų arenų savikaina – milžiniška. Skaičiuojama ne tūkstančiais, o šimtais tūkstančių eurų. Bet verta! Ateinančių metų vasario mėnesį Kauną sudrebins „Kosmosas“! Laukite, ir aš laukiu.

– Esate sakiusi, kad nieko nėra neįmanoma. Reikia tik imtis ir daryti?

– Be abejo, ir visai nesvarbu, kad galbūt nepavyks. Juk, būna, ir taip nutinka! Galbūt naujajame koncertiniame ture arenos nebus sausakimšos. Tebūnie! Džiaugiuosi kiekvienu klausytoju, kuriam esu brangi, kuriam patinka mano dainos ir kuris patikėjo manimi. Muzika man labiau saviraiškos būdas negu pelno siekimas.

– Sunku įsivaizduoti Nataliją Bunkę su nesėkme saujoje…

– Nutinka ir taip. Gyvenimas nenuspėjamas. Paliūdžiu, išgyvenu, bet neužsibūnu toje būsenoje. Priimu nesėkmę kaip pamoką – pasakau sau, kad išmokau ir supratau. Stengiuosi nesusikoncentruoti į dalyką, kuris mane liūdina. Iškeliu galvą ir keliauju pirmyn. Važiuojam!

– Natalija, ar tikslu būtų sakyti, kad dabar stojo didžiausio jūsų triumfo laikas?

– Tikriausiai tas laikas stojo jau anksčiau. „Žalgirio“ arena? Be abejo, karjeros viršūnė, didžiulis triumfas su fanfaromis! Sulaukiau krūvos nuostabių sveikinimų, SMS žinučių ir malonių linkėjimų. Mano sekėjai man įkvepia drąsos ir ryžto. Jie visada sako, esą, Natalija, tu viską gali! Pirmyn, darom!

– Ir ko tik jūs nedarėte ir nedarote – drabužių siuvimas, puokščių komponavimas, interjero kūrimas. Idėjos gimsta spontaniškai?

– Siūti moku, bet tuo neužsiimu. Siuvau drabužius barbėms, mėgau koreguoti apdarus, paskui – scenos kostiumai. Gėlės? Jos atsirado iš vargo.

– Nejau?

– Buvo metas, kai pinigų trūko, na, sakykime, jų buvo gerokai mažiau. O gyventi reikėjo. Žmonės „dūrė“ nuo algos iki algos, menininkai – nuo koncerto iki koncerto. Naujas butas, naujas interjeras. Susikūriau kompozicijų sau. Malonių akiai ir širdžiai. Nusipirkau dirbtinių gėlių, įkėliau į FB paskyrą. Atrodo, tik šiaip sau. Ir komentarų lavina – kokios nuostabios gėlės, kur jų galima įsigyti?

Sakau, pasidariau pati. Pasipylė prašymai – sukurk ir man! Kilo mintis – o gal aš galiu pagaminti ir parduoti? Prisipirkau gėlių. Jos būdavo supakuotos dėžutėse. Aš jas iškvepindavau. Klientai žavėjosi – dirbtinės gėlės, o dar ir kvepia. Tada atsirado namų kvapai. Verslas užsisuko. Gėles veždavau, nepameluosiu, krovininėmis mašinomis. Pasipylė užsakymų lavina. Taip atsirado elektroninė parduotuvė „Home ByNB“. Ir tuo metu buvo karantinas. Mėgstu sakyti – užsidarė durys, aš išspyriau langą. Pasakysiu paprastą tiesą – mes, lietuviai, esame labai kūrybingi.

– Pakalbėkime apie drąsą nebijoti būti savimi. „Natalija Bunkė ryžosi plastinei operacijai. Bunkė draugiškai bendrauja su sūnaus tėvu. Su buvusio sutuoktinio Zvonkaus žmona Katažyna susitinka puodelio kavos.“ Kodėl atviraujate?

– O ko bijoti? Kuo buvusieji ar jų naujosios pusės man skolingi? Aš nieko nebijau, nesijaučiu nei skolinga, nei prasikaltusi. Jeigu su žmogumi buvo santykiai, kodėl jie ties nauju gyvenimo posūkiu turi nutrūkti, tapti pagiežingi ir pan.? Juk dėl to, kad mums nepavyko, žmogus netapo kitoks – blogas ir vertas pykčio?

– Pikti liežuviai skaudžiai plaka? O jūs – pasprinkite, pavyduoliai!?

– Ką duoda pyktis? Nepasitenkinimą, agresiją, neapykantą. Ir kam nuo to geriau? Nenoriu savęs apkrauti negatyvu. Nėra prasmės anei paskatos. Kiekvienam palinkėčiau daugiau sutarimo. Gyventi taikoje – geriau nei pyktis.

– Tebūnie paskutinis klausimas. Kurios širdies stygos, prie kurių prisilietus, atsiprašau, prabilsiu dainos žodžiais – panelę iš Kauno rajono suvirpina labiausiai?

– Sūnus, apie sūnų ir su sūnumi. Manau, kiekvienai mamai tai – jautriausia tema. Vaikas yra viskas, vaikas yra tavo kūnas ir kraujas, kiekviena tavo ląstelė. Kokį norėčiau matyti sūnų ateityje, tarkime, po 20 metų? Svarbiausia, kad jis būtų geras žmogus. Ir būtinai – laimingas. Mano tikslas – užauginti gerą žmogų. Kuo jis bus ir koks jis bus – tebūnie jo pasirinkimas.[hide/]