Chirurgai dvyniai – apie skalpelį, meilę ir tikėjimą

Chirurgai dvyniai – apie skalpelį, meilę ir tikėjimą

Broliai atskleidė, kad prieš keletą metų per Verbų sekmadienį jie su žmonomis ir vaikais buvojo Romoje ir aplankė kitas šventas vietas.


Tie, kurie patenka į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, teikiančią skubiąją medicinos pagalbą, ar čia besigydančių ligonių lankytojai nustemba pamatę kaip du vandens lašai panašius chirurgus. Ne, jiems nesidvejina, nes čia jau 17 metų kartu dirba broliai dvyniai Sigitas ir Artūras Tamuliai. Pirmasis yra pilvo srities specialistas, antrasis – neurochirurgas.


Nedažnas atvejis, kai dvyniai ne tik mokosi ar studijuoja toje pačioje aukštojoje mokykloje, bet ir pasirenka tą pačią profesiją... Tad įdomu, ar mūsų pašnekovams dvyniams tai, kad jie dirba toje pačioje įstaigoje, padeda, o gal trukdo? Taip pat smalsu sužinoti, kaip klostėsi jų meilės reikalai, šeiminis gyvenimas, kas džiugina, o kas kelia nerimą?


Skirtumai lemia nuotaikų pusiausvyrą


Brolius chirurgus, iš kurių vienas dirba aštuntame, o kitas – devintame ligoninės aukšte, kartu susodinti viename kabinete, pakalbinti ir nufotografuoti nebuvo taip paprasta, nes jų operacijų ir budėjimo grafikai skiriasi.

REKLAMA


Kai pagaliau pavyko susitikti, tapo akivaizdu, kad identiškus dvynius iš tiesų sunku atskirti: toks pats jų stotas, nuoširdus veidas ir akys, taip pat kirpti žilstelėję plaukai, tokia pati šypsena, panašūs ir jų balsai. Tik gerai įsižiūrėjus išryškėja vienas kitas skirtumas. Na, dar padeda ir prie jų baltų chalatų prisegtos kortelės su vardais.


Todėl visai nenuostabu, kad ligoniai brolius galėtų supainioti, jeigu jiedu dar ir dirbtų tame pačiame skyriuje, beje, lankytojai, pamatę dvynius drauge, neretai sutrinka. Patiems gydytojams būna juoko, kai juos kartais supainioja ir jaunesnysis medicinos personalas ar rezidentai. Įvairių nuotykių dvyniai per gyvenimą yra patyrę daugybę kartų, be to, ir patys, kaip ir daugelis kitų identiškų dvynukų ar trynukų, yra pasinaudoję savo panašumu. Linksmos ir juokingos jų gyvenimo situacijos panašios kaip ir kitų dvynių.


„Tik savo mylimų moterų, tapusių žmonomis, neapgaudinėjome“, – prisipažįsta broliai, į daug ką gyvenime reaguojantys su lengvu humoru. Charakterio panašumų jiedu taip pat turi daug, nes, pasak jų, visos žmogiškosios savybės jiems nesvetimos. Vienas iš jų priminė sovietmečiu garsaus rusų bardo Vladimiro Vysockio dainos žodžius: „Vse liudi – bratja“ („Visi žmonės – broliai“)... O štai skirtumus jiems lengviau įvardyti. „Sigitas yra rimtesnis, kruopštesnis, į viską žiūri atsakingiau, o aš save vadinu sėkmės džentelmenu, nes mažiau graužiuosi, jeigu kas nors nepasiseka, ir tikiu, kad viskas baigsis gerai“, – kalba Artūras.

REKLAMA


„Mes nesame chirurgijos asai, tiesiog dirbame savo darbą atsakingai ir kruopščiai. O kaipgi kitaip? Juk tai, ką mes darome skalpeliu, yra juvelyrinis darbas, be to, labai rizikingas, susijęs su žmogaus sveikata ir gyvybe. Tad, kai operuojame, juokams vietos tikrai nėra, – dėsto S. Tamulis, šioje ligoninėje dirbantis nuo pat jos įkūrimo. – Tačiau humoras mums nesvetimas, kodėl gi nepajuokavus, juk gyvenime ir taip labai daug rimtų dalykų.“ Šios frazės nuteikia labiau žaismingam, gyvenimiškam, o ne mediciniškai rimtam pokalbiui.


Chirurgai dvyniai – apie skalpelį, meilę ir tikėjimą

Brolius chirurgus, iš kurių vienas dirba aštuntame, o kitas – devintame ligoninės aukšte, kartu susodinti viename kabinete, pakalbinti ir nufotografuoti nebuvo taip paprasta, nes jų operacijų ir budėjimo grafikai skiriasi. Mildos Juknevičiūtės nuotr.


Širdyje jaučiasi lyg berniūkščiai


Pirmiausia teiraujuosi, kuris iš dvynių yra vyresnis? „To klausti veikiau reikėtų 1965 m. rugpjūčio 16 d. mus pagimdžiusios mūsų mamos. Pirmasis į pasaulį atėjo Sigitas, o po 15 minučių ir 18 sekundžių gimiau aš. Neskubėjau, nes pas mamą pilve buvo šilta ir gera. Mūsų Zodiako ženklas – Liūtas“, – šypsodamasis sako jaunesnis brolis.


Dvyniai gydytojai Tamuliai – vilniečiai. Jų vaikystė prabėgo Žirmūnuose. Berniukų mama Vladislava buvo prekybininkė, o tėtis Rapolas dirbo frezuotoju vienoje iš sostinės gamyklų. Tad tėvai galėjo tik pasvajoti, kad jųdviejų vaikai baigs medicinos studijas. O atsitiko būtent taip, nes berniukai gerai mokėsi, buvo sumanūs ir atkaklūs.


Artūras ir Sigitas juokdamiesi prisipažįsta, kad dažnai jaučiasi esą berniūkščiais. Broliai patvirtina populiarų vienos išmintingos rašytojos teiginį, kad visi vyrai yra vaikai, kad jiems gyventi nėra nuobodu, viskas įdomu, tik štai laiko toms įdomybėms ne visada pakanka.


„Visą laiką mums ko nors trūksta... Kuo daugiau mokaisi, tuo mažiau žinai“, – juokauja vyresnėlis. „Pritariu Sigitui, kad mokytis reikia visą gyvenimą, nes šiais laikais viskas labai greitai keičiasi. Štai į mūsų ligoninę atėję rezidentai būna kitaip mokyti nei mes, jie gerokai daugiau išmano apie naujausią vizualinę techniką, tad iš jų ir mes kai ko pasimokome. O jaunatviškumo, regis, mums skolintis dar nereikia, nes širdyje kartais jaučiamės tarsi dvidešimties, nors metai, žinoma, daro savo. Didelių sveikatos problemų neturime, o jeigu kuo susergame, tai stengiamės ligą ignoruoti ir ji dažniausiai atstoja. Savo laiku esame gana aktyviai sportavę, bėgiodavome, šiek tiek užsiėmėme ir sunkumų kilnojimu, o kai sukūrėme šeimas, gyvenimas kiek pasikeitė. Mūsų žmonos – idealios, mus supranta, nes jos taip pat yra medikės. Puikiai žinote, kad vyrai yra šiokie tokie tinginiai. Jeigu gali nesitreniruoti, to ir nedaro“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba jaunesnis brolis.



Abu teigia, kad jiems patinka pažiūrėti per televiziją, kaip sportuoja kiti. Jiedu, kaip ir daug kas Lietuvoje, mėgsta komandinius žaidimus – krepšinį, futbolą, o pastaruoju metu ir plaukimą, nes tos varžybos suteikia adrenalino.


Chirurgai – ne dievai


Medicinos studijas broliai dvyniai pasirinko dėl kelių priežasčių: viena iš jų – mediko darbo prestižas, nepaisant kritikos, jeigu kas nors nepasiseka, kita – nenoras tarnauti sovietinėje kariuomenėje...


„Kuris gi iš tuomečių paauglių nesvajojo tapti kosmonautu, bet tai buvo nerealu, o štai gydytojo profesija – garbinga, reikalinga, tad kodėl nepabandžius? Tiesa, stodami į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą tikėjomės, kad mūsų neims į kariuomenę, bet, pasirodo, apsirikome. Paaiškėjo, kad tuomet buvo nutarta nešaukti vaikinų iš tuomečio Kauno medicinos instituto, o mes įstojome į Vilniaus universitetą, tad valgyti kario duonos teko. Buvome dviese, tad ir tą laikotarpį atlaikėme“, – dėsto Artūras.


Kaip atsitiko, kad broliai nusprendė pasirinkti būtent nelengvą chirurgo kelią, kur daug rizikos, streso? Pašnekovai aiškina, kad tada, kai reikėjo rinktis, dauguma vaikinų rinkosi vyriškesnę chirurgo specializaciją, tad ir jie nusprendė eiti ten, kur sunkiau, daugiau rizikos, kur reikia ištvermės. Juk chirurgams operacinėje kartais tenka dirbti ir 6 ar 7 valandas, atlaikyti po kelias operacijas per dieną. Traukė ir šio darbo prasmė bei didžiulė atsakomybė, susijusi su žmogaus sveikata ir likimu, galimybė, pasak rašytojo Sauliaus Šaltenio, pasakyti: „Škac, mirtie!“


Kas sunkiausia chirurgo darbe? „Viskas, ką darome, yra nelengva, dažnai reikia operatyviai spręsti, ką ir kiek pašalinti, neišpjauti per daug ar per mažai. Rankos neturi drebėti, nes skalpelis – ne kišeninis peiliukas“, – juokais į rimtą klausimą atsako S. Tamulis.

REKLAMA


Ar chirurgai nesijaučia esantys tarsi dievai? Šis klausimas broliams pasirodė tarsi kilęs iš TV serialo „Daktaras Hausas“. Beje, jiems patinka žiūrėti filmus apie kolegas, beje, tokių pastaruoju metu pasipylė labai daug. „Mes, gydytojai, nesame dievai, nes ne viskas priklauso nuo mūsų gerų norų ir net nuo meistriškumo. Būname ir mes pavargę, turime rūpesčių dėl savo artimųjų, vaikų sveikatos ir gerovės.


Tačiau visus sunkumus, stresus, kuriuos tenka patirti, atperka žodžiais sunkiai nusakomas jausmas, apimantis tada, kai žmogui pavyksta padėti. Mums atrodo, kad nė vienas medikas, davęs Hipokrato priesaiką, ne demonstruoja savo „dieviškas“ galias, o stengiasi vykdyti pagrindinę gydytojo misiją – profesionaliai atlikti savo darbą, nes pirmiausia brangus yra šios profesijos prestižas. Deja, kai valstybėje jis nepakankamai vertinamas, nėra ko stebėtis, kad gydytojai, ypač jauni, išvažiuoja į užsienį, kur ir atlyginimai didesni, ir pagarbos daugiau. Tikrai negali jų už tai smerkti“, – įsitikinęs A. Tamulis.


Chirurgai dvyniai – apie skalpelį, meilę ir tikėjimą

Broliai su šeimomis dažnai keliauja kartu.


Medicina ir meilė – greta


Taip jau atsitiko, kad medicinos mokslus baigę ir chirurgais tapę dvyniai vedė taip pat gydytojas, tuomet dar studentes. Pirmasis su būsimąja žmona susipažino Artūras. Jis, tuo metu dar rezidentas, tą lemtingą vakarą budėjo sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, ir jo dėmesį patraukė daili mergina, dirbusi slaugytojo padėjėja ir dar tebestudijavusi mediciną. Tai buvo, kaip mėgstama sakyti, meilė iš pirmo žvilgsnio.


„Kai vedžiau Laimą, apie 20 metų nesinorėjo jokių didelių kompanijų. Pabūni namie – ir taip gera, o štai dabar, kai vaikai užaugo, kartais norisi ir pašėlti su didesniu draugų būriu. Taip jau būna gyvenime“, – prisipažįsta Artūras.


Sigitas su būsimąja žmona susipažino kiek vėliau. Viename vakarėlyje, kuriame buvo kartu su broliu, susižavėjo Laimos bičiule ir kurso drauge Indre ir taip pat netrukus atšoko vestuves. Tad visai nenuostabu, kad Balsiuose, prie Žaliųjų ežerų, nuosavame name gyvena dvi medikų Tamulių šeimos. Artūras ir Laima turi dukrą ir sūnų, o Sigitas ir Indrė – dvi dukras. Tamuliai nėra namisėdos, mėgsta gamtą, aktyvų poilsį, keliones ne tik po užsienio šalis, bet ir po Lietuvą.

Akmenukai į valdžios daržą


Pokalbio metu su broliais chirurgais neišvengėme ir aktualios bei pastaruoju metu daug diskusijų keliančios atsilyginimo medikams problemos. Vieni tai vadina kyšiais, kiti – dovanomis. Abu broliai teigia, kad jų požiūris į šią problemą nėra išskirtinis. Pasak jų, problema išsispręstų savaime, jeigu gydytojų ir slaugytojų darbas būtų deramai atlyginamas, o medicinos sesutės gautų bent jau valstybės nustatytą vidutinio dydžio algą.

REKLAMA


„Mums dar studijų metais gerbiamas profesorius Augustas Pronckus sakė, jog smerktina, jeigu gydytojas paima atlygį iki gydymo ar operacijos, tačiau jei žmogus, išvažiuodamas iš ligoninės, džiaugiasi pasveikęs ir nori atsidėkoti – neįžeisk jo“, – prisimena Sigitas. Jo teigimu, tikrai nėra taip, kaip kai kurie įsivaizduoja: jeigu medikas negaus kyšio, tai negydys ar neoperuos.


„Mes, chirurgai, tyčia klaidų tikrai nedarome, tačiau ir mūsų darbe, kaip ir kiekviename kitame, pasitaiko nesėkmių. Tik gydytojų klaidos susijusios su žmogaus sveikata ir gyvybe. Štai ir atsakau į ankstesnį jūsų klausimą, kas sunkiausia mūsų darbe“, – kalba S. Tamulis.


Neurochirurgas tęsia brolio mintį: „Dėl tų kyšių manau, kad jie sutrikdo gydytojo ir paciento ryšį ir kenkia gydytojo įvaizdžiui. Norėtųsi, kad mediko, kaip profesionalo, kuriam nereikia atsidėkoti, įvaizdis būtų formuojamas taip: jis tiesiog gauna padorų darbo užmokestį, kurio nusipelno. Jeigu tai bus įgyvendinta tobulinant sveikatos priežiūros sistemos modelį, manau, baigsis ir pacientų ar jų artimųjų pastangos „neapsikiaulinti“.


Daugumoje Vakarų valstybių problemos – duoti ar imti kyšį – nėra, o pas mus tai tapo įpročiu, su kuriuo bergždžiai kovojame.


Apie tikėjimą ir dvasingumą


Krikščionys teigia, jog viskas yra Dievo valioje, be jo žinios ir plaukas nuo žmogaus galvos nenukris. Ne paslaptis, jog kai kurie chirurgai, prieš eidami į operacinę, pasimeldžia, kad pasisektų. Ką apie tai mano broliai Tamuliai?


„Gydytojas yra susijęs su žmogaus kūno slėpiniais, negalia, kurią būtent jis padeda sumažinti ar įveikti. Gal dėl to mes mėgstame analizuoti, kritikuoti, ieškoti išeičių iš ekstremalių situacijų, įvairiai vertiname religijų teiginius, kuriuose yra daug mistikos, – sako Artūras. – Aš nepripažįstu aklo tikėjimo, bet aukštesnių jėgų galiomis tikrai tikiu. O mūsų maldą paprasčiausiai sulyginčiau su matematine formule, egzistuojančia dvasinėje plotmėje.“


Broliai Tamuliai sekmadieniais kartu su žmonomis eina į pamaldas savo parapijos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje sostinės Jeruzalės rajone. Jiems patinka lankytis šventovėse ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Bažnyčios juos traukia savo iškilia ir dvasinga aplinka, meno kūriniais.


Broliai atskleidė, kad prieš keletą metų per Verbų sekmadienį jie su žmonomis ir vaikais buvojo Romoje ir aplankė kitas šventas vietas. „Šventovėse vyrauja susikaupimo ir rimties atmosfera, kurios mums šiame neramiame amžiuje stinga. Čia niekas nesikeikia, nesibara, o tikintieji per pamokslus dažniausiai girdi padrąsinamus žodžius, mokomi gailestingumo. To dvasingumo šiandien, deja, stinga įvairiose srityse, ypač politikoje“, – apgailestauja dvyniai.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 05 (2023)

    Savaitė - Nr.: 05 (2023)