Skambantis Geniušų genealoginis medis

Skambantis Geniušų genealoginis medis

Petras ir Lukas Geniušai. Sauliaus Venckaus nuotr.


Garsių Lietuvos muzikų Geniušų dinastijos svarbiausioji moteris Irena Geniušienė teisi, kad visose veiklos srityse dinastijos nėra retenybė. Tik scenos ar muzikos pasaulio žmonės labiau matomi. Prieš beveik dvejus metus anapilin išėjusio garbaus dirigento ir pedagogo Rimo Geniušo žmona sutiko pasakoti apie šeimą, jos tradicijų tęstinumą.


Kam skamba Rimo Geniušo surinkti varpai


Šios šeimos istorija galėtų pretenduoti į tęstinį biografinį romaną, nes kiekvienas iš talentingos Geniušų dinastijos vertas atskiros knygos. Gal tos knygos būtų įdomios ne tik tiems, kurie domisi muzika. Mat šių Dievo dosniai apdovanotų talentais žmonių gyvenimuose yra visko su kaupu: darbo iki devinto prakaito, šlovės akimirkų, kurios suteikia palaimą, meilės, nerimo ir nesėkmių valandėlių, dar vienatvės ženklų, kurie nebūtinai liūdni…


Geniušų bute sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje, vartydama senas nuotraukas, savo piešinius, rodydama vyro, ilgamečio Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiojo dirigento, užrašus, Irena pasakojo apie savo vestuves, nuo kurių ir prasidėjo muzikų dinastija.


„Kai susituokėme 1959 metais, tą vakarą jis teatre dirigavo Dž. Verdžio operą „Don Karlas“. Tad vestuvių dieną didelės puotos nebuvo, – pasakojo moteris. – Kiek vėliau, jau rudeniop, medaus mėnesį praleidome pajūryje. Ir dar žygiavome pėsčiomis po šalnų paženklintas Platelių ežero apylinkes. Tarsi palaiminimas mūsų jungtuvių proga buvo diena, kai vieno kaimo medinėje bažnytėlėje skambėjo varpas.“

REKLAMA


Beje, varpai, jų didelė kolekcija, kurią savo malonumui rinko ir brangino šeimos galva R. Geniušas, saugoma nedideliame kambarėlyje. Kai kurie varpai paskolinti vienam Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, su kuriuo susijusi kone visa garsaus maestro darbo biografija. „Tie varpai kol kas gyvena čia ir primena mums tėvą, kuris jų vis iš kažkur parsigabendavo. Šiame kambarėlyje paprastai nakvoja kas nors iš vaikų ar anūkų, nes čia tvyro ypatinga aura. Beje, kaip tik čia dažnai prisimenu ir Rimo mėgstamą posakį: „Carpe diem“, tai yra „Skink arba brangink dieną“.“


Irena ir Rimas Geniušai kartu džiaugsmais ir rūpesčiais dalijosi daugiau kaip pusę amžiaus. „Kai su juo atsisveikinome ir tapau našle, suvokiau, kas yra tikroji vienuma, tačiau aš ja nesiskundžiu“, – tvirtino garbaus amžiaus menininkė, turinti puikią atmintį, be galo darbšti ir nepraradusi gyvenimo džiaugsmo, kurį jai suteikia muzika ir dailė. Ji – Geniušų dinastijos žinovė ir puoselėtoja.


Likimas išpranašavo ilgą kelionę


„Nebuvo tai meilė iš pirmo žvilgsnio, buvo ilga greitai prabėgusi kelionė, kuriai pasibaigus mes dar suspėjome padėkoti už laimingai kartu pragyventus 52 metus ir 4 mėnesius. Toji kelionė, atrodo, buvo jau užprogramuota man vaikystėje. Tarp brangiausių mano vaikystės knygų buvo ir visai nevaikiškas puošnus gaidų leidinys su pieštomis iliustracijomis ir fortepijonui pritaikytos operų ištraukos „Die Oper im Heim“ („Opera namuose“). Dar buvo toks laikotarpis, kai mes su draugėmis buvom pametusios galvas dėl operos.“

REKLAMA


Pirmą kartą jauna dailininkė Irena Žemaitytė diriguojantį R. Geniušą pamatė 1956 m., kai jis Filharmonijoje vykusiame koncerte dirigavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrą“. „Tada nejučia pagalvojau: „Toks įdomus, gabus vyras, bet ne mano skonio“, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė. – Bet juk likimas mėgsta krėsti pokštus. Atsitiko taip, kad mus po kelių mėnesių supažindino viename vakarėlyje mūsų tėvų draugai“, – pasakojo moteris. Susituokė jiedu po kelerių draugystės ir meilės metų.


Pasakotoja pastebi, kad atidžiau pažvelgus į jų šeimos genealoginį medį išryškėja, kad pedagoginis paveldas ėmė kauptis kiek anksčiau negu muzikinis.
„Abu mūsų tėvai – Juozas Geniušas (1892–1948) ir Zigmas Žemaitis (1884–1969) – „pirma karta nuo žagrės“ ir aš tuo didžiuojuosi. Jiedu visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvos jaunimo švietimui ir auklėjimui. Mano anyta ilgokai mokytojavo, o mamos visuomeninė veikla buvo susijusi su edukacinėmis problemomis. Beje, jos abi buvo Stasės… O kiek visoje Geniušų giminėje buvo pedagogų, sunku ir suskaičiuoti“, – šypsojosi I. Geniušienė. Ji dar prisiminė ir savo tėtį, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže buvo subūręs lietuvišką chorą ir jam vadovavo, o štai Rimo tėvas Juozas Geniušas gerai griežė smuiku, be to, rašydavo vaidinimus, scenos vaizdelius ir juos statydavo. „Tai štai iš kur toji jų palikuonių meilė muzikai ir scenai“, – pasakojo I. Geniušienė.


Skambantis Geniušų genealoginis medis

Irena Geniušienė – dinastijos relikvijų saugotoja.


Broliai ir jų atžalos


Dabar publiką savo talentu džiugina garbaus muziko ir pedagogo R. Geniušo sūnūs. Broliai Petras ir Julius, tarp kurių gimtadienių vienų metų ir dviejų mėnesių skirtumas, galima sakyti, užaugo tuomet sostinės J. Basanavičiaus gatvėje buvusiame Operos ir baleto teatre, nes jame dirbo tėvas…
Jie nuolat žiūrėdavo spektaklius, naršydavo po užkulisius, kuriuose teatrinė butaforija jiems buvo geriausi žaislai. Beje, jiedu ir patys kartais vaidindavo vaikiškuose pastatymuose. Bet tai buvo labai seniai, nors abu mielai prisimena tuos nerūpestingus laikus, tėvo muzikos pamokas, mamos, kuri buvo griežtesnė, pabarimus už netvarkingai išmėtytus daiktus, pamokymus, kurie ir tada, ir dabar vaikams paprastai neįstringa ilgam. Nors laikai keičiasi, vaikai turi savo suvokimą apie gyvenimą ir jo dėsnius…



Abu Geniušų vaikai mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, abu tobulinosi toliau, abu dėsto būsimiems muzikams ir yra profesoriai. Tik štai Petras, pasirinkęs fortepijoną, pelnė daugiau laurų: 2004 metais jam skirta Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) premija, jis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.


Julius, kaip pats teigia, visai nejučiomis pasukęs tėvo keliu, jau daug metų dirba Kauno muzikiniame teatre, kuriame kitados dirbo ir jo tėvas. J. Geniušas nuo 1990 m. yra teatro vyriausiasis dirigentas, retkarčiais diriguoja spektakliams Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Rygoje, Taline ir kt. Jis taip pat dėsto būsimiems muzikams Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Šiame universitete iš maestro Vladimiro Prudnikovo vokalo paslapčių mokosi dirigento dukra Marija, kuri Elizos vaidmeniu miuzikle „Mano puikioji ledi“ jau įžengė ir į kauniškio teatro sceną. Juliaus žmona – muzikos pedagogė.


Broliai labai panašūs. Ne kartą žmonės juos supainiojo. „Kai Petras koncertuoja, o aš ateinu pasiklausyti, stengiuosi prieš koncertą ar per pertrauką nesimaišyti tarp publikos, – šypsosi Julius. – Mane pastebėję klausytojai dažnai sveikinasi ir linki sėkmingai sugroti. Kartą net orkestro muzikantai per brolio koncerto pertrauką sveikino mane: „Maestro, jūs skambinote puikiai“.


Tokių kuriozų abiejų brolių gyvenime ne vienas. Tiesa, dabar juos supainioja rečiau. Gal todėl, kad P. Geniušo nuotraukos dažniau spausdinamos žurnaluose ir laikraščiuose, ypač kai jis viešai pasakė, kad talentingasis Lukas (jo ir pianistės Ksenijos Knore sūnus – ne vienintelis jo vaikas. Maestro turi ir devynerių metų dukrelę Laurą, su kurios mama dailininke Kristina Norvilaite po ilgokai trukusios romantiškos meilės istorijos šių metų rugpjūtį susituokė.


Skambantis Geniušų genealoginis medis

Pianistas Petras Geniušas su žmona Kristina ir dukrele Laura.


Garbingos močiutės


I. Geniušienė didžiuojasi savo vaikais, tačiau jai didžiausias džiaugsmas – anūkai. Beje, Juliaus dukra Marija (jai dabar 26-eri) ir Petro sūnus 24-erių Lukas niekada jos nevadino nei bobute, nei močiute, nes tie žodžiai Irenai niekada nepatiko. „Mane vadina mune, tarpukario laikais mielo žodžio mamunė trumpiniu.“ Prie munės tenka priprasti ir jauniausiai anūkėlei – devynerių metų Laurai, kurios atsiradimas šiame pasaulyje kiek sudrumstė palyginti ramius Geniušų genties vandenis.


Apie anūkus I. Geniušienė kalba su meile ir pabrėžia, kad nė vieno iš jų nenori išskirti. Vienintelis jos noras – būti jiems labiau reikalingai, tačiau kartais ją kankina klausimas: kuo?

REKLAMA


„Negalima pamiršti, kad, kaip paprastai būna gyvenime, į tavo anūką pretenduoja ir kita „konkuruojanti firma“, – svarstė pašnekovė. Jai ypač sunku „konkuruoti“ su maskviete Luko močiute fortepijono pedagoge Vera Gornostajeva, kuri savo žinias ir patirtį pirmiausia perdavė sūnui Petrui, vedusiam jos dukrą Kseniją, o paskui muzikos paslapčių ir grojimo technikos mokė anūką. Štai iš anos, maskvietiškos, pusės, pasak Irenos, vaikino kraujyje yra kilmingesnių genų, kurie siekia net Petro Pirmojo giminę.


Liepos mėnesį Lukas Maskvoje atšoko vestuves su savo bendraamže drauge dar nuo muzikos koledžo laikų Ania. Močiutei ir visai giminei svarbu, kad Ania, taip pat pianistė, pasirinko Geniušienės pavardę, o tai reiškia, kad muzikų dinastijos šakos stiebsis aukštyn.


Sūnus lenkia tėvą


L. Geniušas dalyvavo daugelyje tarptautinių konkursų. 2010 m. tarptautiniame Pinos Bachauer pianistų konkurse JAV pelnė aukso medalį, o prieš dvejus metus Lenkijoje vykusiame Tarptautiniame F. Šopeno konkurse užėmė antrą vietą. Jaunojo pianisto kitų metų koncertiniame kalendoriuje numatyti koncertai Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Japonijoje ir kt., o kovo mėnesį jis tikisi koncertuoti Lietuvoje. Publika jau seniai šneka, kad P. Geniušo sūnus Lukas talentu lenkia tėvą. O šis tuo labai patenkintas ir į tokius pagyrimus paprastai atsako, kad taip ir turi būti.


I. Geniušienė stengiasi nepraleisti nė vieno saviškio pasirodymo. „O kaipgi, juk man bet kurio iš Geniušų koncertas ar premjera yra privalomi. Tik ne visada sveikata leidžia.“ Irena apgailestavo, kad visai neseniai ji kaip tyčia paslydo ir susilaužė ranką, todėl negalėjo nueiti į galerijoje „Meno tiltas“ vykusios jos jaunosios marčios dailininkės K. Norvilaitės parodos atidarymą.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“