Rimas Venckus: „Geri darbai daromi tyliai“

Rimas Venckus: „Geri darbai daromi tyliai“

Advento laikotarpiu Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. R. Venckus kviečia visus iš širdies daryti gerus darbus.



„Advento laikotarpiu įprasta mintimis peržvelgti praeinančius metus. Gera žinoti, kad vėl gauname naują galimybę patobulėti, ištaisyti padarytas klaidas. Dvasiškai ūgtelėti, tapti geresniais padeda iš širdies daromi geri darbai“, – teigia Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas plk. ltn. mgr. Rimas Venckus.


Jūratė BRATIKIENĖ


– Kuo mums ypatingas advento laikotarpis?


– Norėčiau į šį laikotarpį pažvelgti šiek tiek kitaip. Adventas yra ne tik susikaupimo, rimties ir laukimo metas, – su pirmuoju advento sekmadieniu prasideda ir nauji bažnytiniai metai, todėl tai mums – ir nauja pradžia. Manau, kiekvienas, atsigręžęs į praeitį, savo elgesyje įžvelgsime taisytinų dalykų, suprasime, kaip galėtume padirbėti su savo trūkumais.


Šv. Kalėdos reiškia Dievo gimimą, o laikas prieš šventes man asocijuojasi su besilaukiančia moterimi, kuri neina linksmintis, bet ramiai laukia prasmingo kūdikio atėjimo. Mums ne visada pavyksta elgtis taip, kaip žinome, kad yra geriausia. Kartais net sunkiai galime paaiškinti, kodėl.

REKLAMA


Advento laikotarpiu ypač naudinga užduoti klausimus: koks mūsų santykis su savimi, Dievu, aplinkiniais? Visgi tokių klausimų dažniau kyla nutikus nelaimei, atsidūrus gilioje gyvenimo duobėje. Tada ir imame savęs klausti: kas gi nutiko su mūsų gyvenimu? Ar tai dėl to, kad neatidžiai, paviršutiniškai į jį žvelgėme?


– Šių dienų postmoderni kultūra keičia vertybes. Ar savo džiaugsmą laukdami švenčių išreiškiame ne per daug akivaizdžiai: dalyvaujame triukšminguose renginiuose, neatsispiriame besaikiam vartojimui?


– Bažnyčia kaskart primena, kad adventas – daugiau rimties metas, bet nesakyčiau, kad šurmulys per jį kitoks. Mes prie jo jau įpratę. Ne tik šiuo laikotarpiu žmonės skundžiasi, kad stinga laiko, reikia visur skubėti. Tiesa, per adventą daugiau triukšmo gali sukelti gausybė šventinių renginių. Suprantama, žmonės nori pasilinksminti, pabūti drauge. Tačiau svarbu suvokti tokio buvimo prasmę. Norisi palinkėti, kad patiriamas džiaugsmas neapsiribotų tomis keliomis šventinėmis valandomis, po kurių santykiai su aplinkiniais vėl tampa įtempti, neharmoningi, kai vėl įsisukame į skubėjimo karuselę, neįsiklausydami nei į save, nei į šalia esančius.

REKLAMA


Jei per adventą didžiausią dėmesį sutelkiame į blizgučių ir malonumų vaikymąsi, anksčiau ar vėliau imame justi vidinę tuštumą. Gražiai yra pasakęs vienas kareivis. Jis teigė, kad pinigai jam reikalingi tuo atveju, jeigu pats gali juos valdyti, bet jei pinigai ima valdyti žmogų, jie yra nereikalingi. Tą patį galima pasakyti apie daiktus, dovanas – jie teikia džiaugsmą, kai galima juos suvaldyti, bet kai daiktai ima valdyti mus, kai imame lenktyniauti, kuris turės gražesnį, brangesnį, naujesnį daiktą, tai tampa kančia. Tokios lenktynės neveda prie gėrio ir ilgalaikės laimės. Dažnai gyvename užsidėję kaukes. Neretai garsenybės pabrėžia gyvenančios dvigubą gyvenimą: viešumoje – vieną, o namuose – kitą. Tačiau taip gyvenant kyla grėsmė susipainioti, pasimesti, užmiršti ir namuose prieš artimuosius nusiimti kaukę.


– Ar paprasta rasti aukso vidurį: ir aplinkinius per Kalėdas pradžiuginti dovanomis, ir kartu netapti dideliais vartotojais?


– Vaikams sunkiausia būtų paaiškinti, kad Kalėdų Senelis išnyko. Daugeliui žmonių dovanos yra reikalingos. Jos – tarsi mūsų jausmų išraiška kitam žmogui. Visgi manau, kad dvasiniai dalykai yra svarbesni, kartais artimieji iš mūsų tikisi ne dovanų, bet daugiau dėmesio, šilumos bei artumo. Žinoma, dovanų pirkimo neišvengsime – žmonės ir toliau bėgios po parduotuves. Tik lygiagrečiai reikėtų pasirūpinti ir savo vidumi. Kas iš to, jei įteiksime dovaną, o jau kitą dieną pasinersime į barnių sūkurį su artimaisiais? Tada bet kokia dovana džiaugsmo neteiks.



O tai, kad dažnai ir vaikai nevertina gautų dovanų, manau, priklauso nuo suaugusiųjų. Tose šeimose, kuriose gyvenama atsižvelgiant į tikrąsias vertybes, kalbamasi apie dėmesį aplinkiniams, vaikai taip pat suvokia vertybių prasmę. Mažieji labai greitai perima šeimos tradicijas ir pirmieji jas demonstruoja viešai.


– Galbūt ramybės ir susikaupimo per adventą naudinga būtų paieškoti bažnyčioje?


– Taip, tik noriu priminti, kad bažnyčia visada, ne tik per šventes, kviečia joje lankytis, susikaupti, pabėgti nuo įtampos, triukšmo, sumaišties. Kiekvienam tikinčiam žmogui svarbu švęsti sekmadienį ir visas šventes. Kiekvieną sekmadienį lankydamiesi bažnyčioje ne tik pagarbiname Dievą, bet ir pabūname su artimaisiais, skiriame jiems daugiau dėmesio, ko dažniausiai per skubėjimą labai trūksta. Kad vis kažkur bėgame, dažniausiai pastebime tik tada, kai prarandame artimus žmones, kai įsiplieskia pykčiai, aplanko nesėkmės.


– Nelengvas uždavinys šiame sparčiame gyvenime sulėtinti tempą...


– Sakoma, jeigu kažko nespėjame, vadinasi, blogai planuojame savo laiką. Šventajame Rašte parašyta, kad viskam yra savas laikas: gimti ir mirti, sėti ir pjauti... Kartais galbūt apgaudinėjame save ir kitus sakydami, kad neturime laiko. Iš tikrųjų, jo visada yra, trūksta tik noro kažką daryti. Be to, kartais žodžiai nuo veiksmų stipriai skiriasi, nes žmogus specialiai kuria labai svarbaus, laiko neturinčio asmens įvaizdį. Kaip susiplanuoti savo valandas, sprendžiame patys. Dažnai akcentuojame, kad norime būti laisvi, bet neretai turėdami didelę laisvę užmirštame ir savo pareigas, susigalvojame įvairiausių teorijų, kad tik jų išvengtume. Šiuo laikotarpiu būtų labai naudinga sulėtinus tempą išminties pasisemti iš Šventojo Rašto. Jame rašoma, kad Kristus troško, jog mes laiko turėtume apsčiai.

REKLAMA


– Galbūt pakylėtą artėjančių švenčių nuotaiką stipriau pajustume užsiimdami labdaringa veikla, darydami gerus darbus?


– Galiu tik pasidžiaugti, kad lietuviai vis labiau prisideda prie labdaros projektų, dažniau susimąsto apie gerus darbus. Ypač gera matyti, kad žmonės ne tik jungiasi prie didelių socialinių akcijų, bet ir savarankiškai randa tuos, kuriems reikia pagalbos. Popiežius Pranciškus taip pat nuolatos ragina pastebėti vargstančius, padėti pabėgėliams. Labai skatinčiau apsidairyti aplinkui, pamatyti visai greta esančius. Galbūt jiems labiausiai reikalinga pagalba?


Būkime jautresni namiškiams, raskime laiko juos išklausyti, pasakyti gerą žodį. Gal niekas mūsų ir neliaupsins už tai, niekas to nematys, bet kartais tylūs darbai yra daug vertingesni. Ne veltui sakoma, kad geri darbai daromi tyliai.


Tad nereikėtų labdaros, gerų darbų sieti tik su pinigų aukojimu ir daiktų dovanojimu. Gerų darbų sąrašas yra be galo didelis, o savo laiko bei dėmesio skyrimas kitiems – neįkainojama dovana. Yra tiek daug vargšų ir nelaimingų žmonių. Kai aplink daug skubėjimo ir blizgučių, kartais jų nepastebime ar neatpažįstame. Ir pats sutinku išoriškai linksmų žmonių, tačiau kalbantis paaiškėja, kad jie kenčia, nešiojasi savyje užsilikusias nuoskaudas. Po pokalbio, nors, atrodo, nieko ypatingo nepasakei, žmogus išeina ramesnis, atsigavęs, su akyse rusenančia viltimi. Padaręs kažką gero, matai kito žmogaus dėkingumą, malonų jo nustebimą. Tai ir yra pats saldžiausias atlygis. Kartą tai patyręs, ir toliau nori eiti šiuo keliu.


Man labai patinka epizodas iš filmo „Šindlerio sąrašas“, kuriame žydai padovanoja Oskarui Šindleriui žiedą su užrašu „Kas išgelbėja vieną žmogų, išgelbėja visą pasaulį“. Neretai mažas darbas, nuoširdus širdies atvėrimas keičia pasaulį ir mus pačius.


– Kokią žinutę norėtumėte nusiųsti vienišiems žmonėms, kuriems tamsusis advento laikotarpis atrodo pernelyg niūrus, o per šv. Kalėdas kankina vienatvė?

REKLAMA


– Ir man pačiam virtinę švenčių yra tekę sutikti vienam. Nesijaučiau vienišas. Jei atvirai, man patiko taip ramiai švęsti šventes. Tai visai nebloga patirtis. Pažįstu nemažai žmonių, kurie per šventes būna vieni. Tačiau jei norisi pajusti bendrystę, per adventą galima nueiti į bažnyčių rengiamus rekolekcijų renginius, kurių metu atsitraukiama nuo įprastos veiklos, susitelkiama dvasiniam gyvenimui. Be to, kartais mes per daug sureikšminame vienatvę – gyvenantieji po vieną dažnai labai harmoningai priima savo situaciją. Sunkiau išgyvena tie, kurie neturi artimųjų. Vienišam galima jaustis ir dideliame būryje žmonių. Tarp vienatvės ir vienišumo negalima dėti lygybės ženklo.


Visgi nebūkime abejingi, apsižvalgykime – galbūt kaimynystėje išties gyvena vienišas, bendravimo išsiilgęs žmogus, kurį būtų galima pakviesti per šventes į svečius. Man labai patikdavo tradicija kariuomenėje, kai dar prieš šventes būdavo dengiamas bendras Kūčių stalas ir kviečiami vaikai iš vaikų namų. Pasirūpinti likimo nuskriaustaisiais – dar viena galimybė tapti geresniais. Tad belaukiant švenčių linkiu daryti gerus darbus iš tyros širdies, o ne noro pasirodyti, kokie esame ypatingi. Nuoširdžiai kuriami darbai nepalyginamai vertingesni ir turi didesnę prasmę.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)