J.Jarutis: „Aš mėgstu rizikuoti!“ (Interviu)

Gretos Skaraitienės / Fotobanko nuotr.


Vaikystėje jis spardė kamuolį ir vaidino namų spektakliuose. Svajojo išgarsėti sporte arba sukti į vaidybą. Netikėtai aptikti „The Beatles“ kompaktiniai diskai kardinaliai pakeitė pasirinkimo kryptį. Šiandien jis skrieja ant bangos – per jūrų ir gyvenimo vandenis.


Birutė JANČIENĖ


– Justinai, jeigu kažkada krepšinis būtų nurungęs muziką, šiandien, ko gero, tektų kalbinti garsų, na, bent jau gerai žinomą NBA žaidėją?


– Kažin ar kalbėtumėte su NBA žaidėju? Vargiai. Nemanau, kad buvau ir esu stiprus krepšininkas. Man trūksta sportinio pykčio ir užsidegimo. Jeigu šiandien žaisčiau krepšinį, tai nebent kokioje Panevėžio komandoje. Kas vaikystėje akino sportuoti? Mano tėtis. Jis baigęs sporto mokslus. Dirbo kūno kultūros mokytoju. Tėtis ir buvo tas žmogus, kuris man padavė kamuolį į rankas. Apskritai, visa mūsų šeima sportiška. Gyvenome šalia mokyklos, stadione nuolat žaisdavome krepšinį, futbolą ar bent jau stebėdavome varžybas. Kamuolys buvo mano draugas, o judėjimas – savaime suprantamas dalykas.


– Posūkis į muziką nutiko gimtajame Kupiškyje?

– Ko gero, taip. Prisimenu, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje nuvažiavau į Vilnių aplankyti tetos su dėde. Giminaičių namuose pamačiau tris originalias britų grupės „The Beatles“ kompaktines plokšteles. Paprašiau, kad padovanotų jų kopijas. O tada jau klausiau ir klausiau. Labai patiko. „Bitlai“, ko gero, turėjo daug įtakos – netgi pakeitė mano pasirinkimą studijuoti aktorystę Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kai rankose atsirado gitara, visos mintys nukrypo į muziką. Pradėjau mokytis groti šiuo instrumentu. Nusprendžiau stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją.

REKLAMA


– Stvėręs į rankas gitarą, ūmai tapote kietu rokeriu?

– Muzika mano gyvenime atsirado gana vėlai. Nežinau, kur link būčiau pasukęs, jei su muzika būčiau draugavęs nuo mažumės. Rokas? Šis stilius patiko ir patinka. Jis man artimiausias. Tačiau negaliu sakyti, kad mane valdo vien tik rokas. Užaugau klausydamas labai įvairios muzikos. Ir šiandien patinka įvairūs stiliai.


– Kaip kūrėsi grupė „Freaks On Floor“?

– Muzikavau grupėje „Nieko tokio“, vėliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Susipažinau su būgnininku Roku Beliukevičiumi. Jis, pamenu, pasiūlė sukurti grupę. Pamaniau, kodėl gi ne? Pabandom! Ir mums pavyko. „Freaks On Floor“ gyvuoja jau dvyliktus metus.


– Kas yra jūsų klausytojai?

– Žmonės (juokiasi). Amžius? Nuo 18 iki 65 metų. Na, galbūt iki 55 metų. Mūsų dainų klauso ir mano tėvų karta, ir jaunimas.


– Esate sakęs, kad nemėgstate skirstyti muzikos į žanrus, o savęs sprausti į griežtus rėmus. Vadinate save universaliu atlikėju ar gebančiu prisitaikyti?

– Mėgstu įvairią muziką, manyčiau, esu universalus atlikėjas. Svarbiausia, kad muzika „užkabintų“, paliestų mano ausis. Tuomet klausysiu. Nesvarbu, ar tai yra repas, rokas, šokių muzika ar dar kas nors. Žinau, kad yra žmonių, kurie įsikabina į vieną stilių, klauso tik tokios ir ne kitokios muzikos. Aš tikrai ne toks. Nėra muzikos, kurios vengčiau. Klausau, kokios noriu, ir tiek, kiek man patinka.

REKLAMA


– Užtat pernai pristatėte savo solinį popkantri stiliaus kūrinių albumą – tarsi įrodymą, kad jūs neabejingas ne vien rokui?

– Aš tikrai nebandau ir nesistengiu nieko įrodinėti, padaryti kažką ypatingo. Muzika man yra darbas, kuris atima didelę gyvenimo dalį. Atėjo metas, kai norėjosi išbandyti kažką naujo. Be jokių didelių svarstymų – kodėl, kam to reikia ir pan. Tuo metu man labai imponavo popmuzika, kantri, folkloras. Taip gimė popkantri stiliaus kūrinių albumas. Apskritai, aš darau tik tai, kas man patinka.


– Pavyzdžiui, kuriate vaizdo klipus. Kaip ir kodėl kilo ši mintis?

– Būna, pamatau viziją ir noriu ją įgyvendinti. Sukurtas jau ne vienas vaizdo klipas. Pernai, žiemodami Fuerteventūroje, nufilmavome dainos „Tell Me Your Story“ vaizdo klipą. Jį kuriant talkino geras mano draugas ir puikus operatorius Mikas Zabulionis. Šiemet, atostogaujant Šri Lankoje, dienos šviesą išvydo dainos „It’s My Fault“ vaizdo klipas. Jo viziją įgyvendinti padėjo kaip tik tuo metu tame pačiame miestelyje atostogavę mano bičiuliai Rokas Bakstys ir Giedrė Anužytė. Pastebėjau, kad žmonėms patinka vaizdo klipai, tad kodėl gi nedžiuginus?


– Juolab kad tai iš tiesų pavykęs reikalas – sulaukiama milijoninių peržiūrų?

– Tikrai neturiu plano, kiek ir kokių klipų sukurti. Mintys gimsta spontaniškai. Bet tikrai ne kiekviena daina suformuoja viziją. Kita vertus, klipo kūrimas yra darbas, į kurį reikia investuoti ir laiko, ir pinigų. Nenoriu gaminti „klišių“, nenoriu kažkokių štampų. Norisi produkto, kuris turėtų išliekamosios vertės. Tad kiekvieną sykį, prieš imantis ko nors naujo, vyksta derybos su savimi – ar tikrai to reikia, kam ir kodėl.



– Regis, vasara irgi kupina darbų – kokių?

– Įvairiausių. Laukia nauji koncertai, daug repeticijų. Darbų daug, tad vasara parduota (juokiasi).


– Tikriausiai dabar tas metas, kai įvairiausių pasiūlymų – devynios galybės: sėdėjote TV projekto „Lietuvos balsas“ teisėjo kėdėje, legendinėje roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ įkūnijote Romeo – tereikia tik griebti?

– Praėję metai buvo itin dosnūs įvairių pasiūlymų. Visi jie – nauji, įdomūs, neišbandyti. Norėjosi aprėpti. Be abejo, darbas išvagia visą laiką – iki dugno. Užtat suteikia naujų patirčių. Daug ir įvairių. Tačiau svarbiausia – ne uždirbti pinigai ir koncertų skaičius, o šeima. Laikas, praleistas su brangiausiais žmonėmis, neįkainojamas.


– Vadinasi, nefiksuojate, kiek koncertų surengta ir kiek žiūrovų susirinko?

– Muzikavimas yra darbas, už kurį gaunu atlygį. Už kiekvieną veiklą reikia atsiskaityti – planuoti koncertų vietą, datą, mokėti mokesčius. Nėra taip, kad nieko neplanuoju, viskas vyksta spontaniškai, bet kada ir bet kaip. Stengiuosi kuo mažiau blaškytis. Ir kuo daugiau darbų susiplanuoti į priekį. Tuomet lengviau dėlioti savo laiką. Norėtųsi kuo daugiau jo skirti savo šeimai ir sau.


– Panašius reikalus įprastai tvarko vadybininkai…

– Kaip tik su juo jūs ir kalbate (juokiasi).


– Imtis naujų dalykų – mažumėlę drovu. Turbūt labai savimi pasitikite?

– Manyčiau – priešingai. Visai savimi nepasitikiu. Nors iš tiesų reikėtų pagalvoti... Esu drąsus. Mano galva, būti drąsiam ir pasitikėti savimi – du skirtingi dalykai. Aš mėgstu rizikuoti. Ar ta rizika visada pasiteisina? Būna visaip.


– Esate sakęs, kad teko ir barmenu padirbėti, ir gėles praeiviams dovanoti. Greičiausiai tikrai ne iš neturėjimo, ką veikti?

– Taip užsidirbdavau pinigų. Yra tekę dirbti įvairių darbų: ir šaligatvio plyteles kloti, ir statybos darbus atlikti, ir už baro stovėti. Tikrai neskirstau darbų į gerus ar blogus – visi darbai yra vienaip ar kitaip svarbūs.

REKLAMA


– Tačiau šiandien gyvenate tik iš muzikos? Pakanka pinigų išlaikyti šeimą?

– Šiandien užsiimu tik muzika ir iš jos visiškai pakanka pragyventi.


– Regis, šiandienos skyrybų maratone jūs galite didžiuotis, kad esate laimingai vedęs?

– Manau, tų skyrybų visada buvo ir bus. Tik žiniasklaida galbūt pernelyg šiuos faktus viešina ir išpučia didelius burbulus. Žmonėms arba tinka būti vieniems su kitais, arba ne. Niekada nežinosi, kaip gali nutikti. Nemanau, kad skyrybos yra blogiausias sprendimas. Geriau laimingai gyventi atskirai, nei jaustis blogai gyvenant kartu. Taip, aš jaučiuosi gerai, džiaugiuosi savo šeima. Bet žinau, kad kiekviena santuoka reikalauja labai daug darbo. Nuolatinio. Nesvarbu, tu vedęs dvidešimt, penkerius metus ar septynis mėnesius. Nesvarbu, turi vaikų, ar ne. Kasdien susiduriame su vienokiais ar kitokiais iššūkiais.


Puoselėjant santykius kasdien juos reikia šlifuoti, reikia daug kalbėtis, aiškintis, nenutylėti. Šeimos santykių tvirtumą palyginčiau su gelbėtojo darbu. Geras gelbėtojas, norėdamas neprarasti įgūdžių ir neatsilikti nuo naujienų, kvalifikacijos patikros „egzaminą“ turėtų laikyti kas pusę metų. Šeimoje tas pats. Dažnai apsimetinėjame, kad viskas gerai, nors iš tiesų taip nėra. Tylime, neanalizuojame, nekalbame, nesigiliname į tai, kas vienam patinka, o kitą erzina. Tuomet žiūrėk, jau santuokos siūlės braška! Nuo kalno riedantis sniego kamuoliukas kartais sukelia didžiausias lavinas.


– Jūsų gyvenimo moterys – žmona Justina ir dukrelė Adelė – gyvenimo pilnatvės ir ramybės simboliai?

– Be jokios abejonės!


– Dainą „Angel“ skyrėte savo dukrai. Meilė netilpo širdyje?

– Iš tiesų nėra jokios pompastikos. Buvo eilinė popietė ar vakaras. Sėdėjau supamame krėsle ir migdžiau Adelę. Viena ranka brazdinau gitarą. Taip gimė „Angel“.


– Koks kūrinys adresuotas žmonai?

– Oi, žmonai skyriau daug dainų, visų nesuminėsiu. Ji tikrai tai žino. O skelbti viešai? Nejaugi tai svarbu?


– Ištaikęs laisvą dieną, stveriate banglentę. Aistra gaudyti vėją ir bangas – savotiška emocijų iškrova?

– Draugystė su bangomis prasidėjo 2012 metų vasarą „Surfcamp“ festivalyje Monciškėse. Prieš tai susipažinau su vienu banglentininku, kuris ir pakvietė ten atvykti. Banglentės neužbūrė iš pirmo žvilgsnio, tačiau išties išaugo į didelę aistrą. Visada stengiuosi išnaudoti progą pasidžiaugti bangomis. Nesvarbu, užsienyje ar Lietuvoje.

REKLAMA


– Kokia banga yra gera?

– Gera banga yra ta, ant kurios gali pačiuožti arba į kurios sūkurį gali „įlįsti“. Prasklęsti bangos „vidumi“ turėtų būti nerealus pojūtis. Kol kas jo nepatyriau.


– Ar daug lentų sukaupėte, ar nė viena nelūžo? Galbūt turite kasdienių ir šventinių banglenčių?

– Ne, banglenčių neskirstau į kasdienes ir šventines. Turiu penkias, kelios iš jų – mano mėgiamiausios. Skilusių banglenčių yra – jos lūžo, atsitrenkus į rifą ar koralą. Laimei, pačiam nieko bloga nenutiko. Traumų pavyko išvengti.


– Justinai, turbūt nesuklysiu sakydama, kad šiandien esate ant bangos? Karjera ir šeima klostosi puikiai?

– Leiskite pagalvoti. Manau, kad visą gyvenimą buvau ant bangos. Tik kartais ta banga būdavo labai maža, o kitąsyk – milžiniška, greita ir stipri. Gyvenimo bangų būna įvairių. Vienos tave partrenkia, timpteli gelmėn, tačiau vėl stveri lentą ir išplauki. Gyvenimas yra kritimai ir kilimai, geresnės ir prastesnės sąlygos.


– Esate pozityvus optimistas?

– Tikrai esu pozityvus žmogus. Optimistas? Na, nežinau. Už visur įžvelgiamą gėrį tikriausiai turėčiau dėkoti savo šeimai. Iš jos paveldėjau pozityvumo geną.