Kalinių globėja: įkalintas dar nereiškia nurašytas

Kalinių globėja: įkalintas dar nereiškia nurašytas

M. Bliumenzonienės teigimu, sunkiausia Kalinių globos draugijos veikloje – motyvuoti žmones keistis.


„Visuomenė linkusi kalinių šalintis, ant jų pykti ir juos smerkti“, – visuomenės požiūrį į įkalinimo įstaigose dalį gyvenimo praleidusius žmones nusakė Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko pavaduotoja Milda Bliumenzonienė.


Laimius STRAŽNICKAS


Rūpinimasis kaliniais nenutrūko


Prieškario Lietuvoje (1921–1940 m.) veikė kalinių moraline ir materialine parama besirūpinusi Kalinių globos draugija. Jos veikla baigėsi kartu su valstybės nepriklausomybe. 1991-aisiais draugija vėl buvo atkurta. Pagrindinė jos veiklos sritis yra darbas su įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis ir tais, kurie, atlikę jiems skirtą bausmę, vėl bando kurti gyvenimą laisvėje.


„Nors draugija buvo atkurta remiantis ta pačia pradine idėja ir buvo išsaugotas ankstesnis jos pavadinimas, veikla dabartiniais laikais šiek tiek skiriasi. Sovietinis periodas šiai mūsų gyvenimo sričiai turėjo įtakos – dabartinė kalėjimų sistema yra nereformuota, visiškai uždara, atsiribojusi nuo jai oponuojančių visuomeninių organizacijų. Žodžiu, laisvės atėmimo įstaigos ir Lietuvos kalinių globos draugija nėra geros draugės“, – pabrėžė pašnekovė.


Suprantama, visuomeninė organizacija nėra pajėgi įvesti įkalinimo įstaigose tokią tvarką, kokia jai atrodytų humaniškesnė ar mažiau traumuojanti žmogų.


„Nuo pat savo draugijos atkūrimo vis bandome įrodyti, kad mūsų kalėjimuose iki šiol vyrauja lagerių sistema. Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, neturinti kamerų, kuriose kaliniai būtų laikomi po vieną ar kelis. Pas mus nuteistieji laikomi didelėse patalpose (sekcijose). Tai, galima sakyti, yra vienas iš žmogaus kankinimo būdų. Kad nuteistasis galėtų taisytis, protingai apmąstyti savo nueitą gyvenimo kelią ir kurti ateities planus, jis turėtų turėti privačią erdvę, o ne murkdytis toje terpėje, kurioje klesti kastos, yra susiklostę kalėjimo subkultūros santykiai, kyla prievarta. Galbūt šiek tiek paradoksaliai atrodo, kad, pavyzdžiui, ne vienas, už narkotikus nuteistas ir atliekantis bausmę Švedijos ar Norvegijos kalėjime, norėtų kalėti Lietuvoje ne tik dėl to, kad mūsų įkalinimo įstaigose nuteistieji gali laisvai vieni su kitais bendrauti, susitelkti nesibaigiančiame „bazare“, bet ir dėl to, kad turėtų galimybę gauti narkotinių medžiagų. Tai – vienos ryškiausių mūsų kalėjimų blogybių“, – dėstė draugijos atstovė.

REKLAMA


Pasak pašnekovės, įkalinimo įstaigos taip nedehumanizuotų žmonių, jeigu jose būtų aktyviau pasitelkiami socialiniai darbuotojai, psichologai, plačiau atvertos durys kultūrai. „Kaliniai turėtų matyti ne tik bausmėmis grasinančius prižiūrėtojus. Deja, per mūsų atkurtos nepriklausomybės metus įvyko tik tam tikri kosmetiniai pokyčiai, o ne esminis pagerėjimas“, – teigė M. Bliumenzonienė.


Įkalinimo vietose klestinti kriminalinė subkultūra neišvengiamai pasiekia ir laisvąjį pasaulį. Todėl šią sistemą žinantiems žmonėms neatrodo pernelyg keista, kodėl buvęs kalinys vėl griebiasi smurto ir atsiduria ten, iš kur buvo išleistas. Antai neseniai nuskambėjo žinia apie šiurpų įvykį Kaune, kai du nė dvidešimties neturintys buvę vaikų globos namų auklėtiniai nužudė 44 metų kaimyną, kuris juos priimdavo į svečius, negailėdavo jiems maisto. Vyras mirties nuosprendį pasirašė konflikto metu vieną iš jaunuolių pavadinęs gaidžiu. Vaikų namuose užaugę, daug kartų teisti jaunuoliai užsikrėtė kalinių žargonu. Nuteistiesiems „gaidys“ – didžiulis įžeidimas. Vienas iš nusikaltėlių anksčiau buvo teistas keturis kartus už vagystes, plėšimus, sukčiavimą, kitas teisiamųjų suole buvo atsidūręs triskart – įkliuvo apvogęs ir apiplėšęs aukas.

REKLAMA


Panašus įvykis buvo nutikęs ir prieš kelerius metus Skuodo rajone, kai 17-metis nužudė 42-erių sugėrovą. Motyvas – sugėrovas paauglį pavadino gaidžiu. Tai labai užgavo anksčiau už vagystes teisto jaunuolio savimeilę.


Prisiminusi panašius kalėjimų subkultūra persismelkusių piliečių kriminalinius išpuolius, M. Bliumenzonienė neatrodo nusiteikusi optimistiškai – nemano, kad artimiausiu metu įkalinimo įstaigose kas nors keistųsi į gera. „Pas mus kas nors pasikeičia tik tada, kai Europos Sąjungos struktūros prispaudžia. Įkalinimo įstaigose esantys žmonės taip pat reiškia nepasitenkinimą savo laikymo sąlygomis. Tačiau to rezultatas būna nekoks – Lietuvos valstybė išmoka rekomenduotas sumas, vieni, kurie jas gauna, tuos pinigus panaudoja narkotinėms medžiagoms įsigyti, kitiems juos nuskaičiuoja antstolių kontoros, treti tas lėšas atgauna būdami laisvėje ir retas kuris jas tinkamai panaudoja, o pati sistema taip ir lieka nepakitusi“, – uždaro rato principu gyvuojančią mūsų kalėjimų sistemą apibūdino pašnekovė.


Ar organizacijai vis dėlto pavyko „pramušti“ kokių nors gerų dalykų šioje srityje? „Mes nesistengiame nieko „pramušinėti“, tik parodome, kas yra blogai ir ką reikėtų keisti. Ilgai kalbėjome apie Probacijos įstatymą. Pagaliau jis buvo priimtas. Esame nemažai pateikę siūlymų dėl lygtinio ilgiau nei dešimčiai metų nuteistų tam tikrų kategorijų asmenų paleidimo į laisvę. Tačiau ši tema – labai nepopuliari. O rinkimams artėjant politikai apie tai visiškai nenori nieko nei girdėti, nei kalbėti. Mūsų organizacija stengiasi savo veiklą labiau telkti į tuos asmenis, kurie iš įkalinimo įstaigų išeina į laisvę“, – sakė M. Bliumenzonienė.



Kalinių globėja: įkalintas dar nereiškia nurašytas

Šiame pastate įsikūrusi Kalinių globos draugija ir šiuo metu neveikiantis kalinių adaptacijos centras.

Ar kalėjimas įkrečia proto?


Kaip jau minėta, didžiąją dalį savo veiklos Lietuvos kalinių globos draugija telkia į iš įkalinimo vietų išleistus piliečius. Tačiau ir čia toli gražu ne viskas vyksta kaip sviestu patepta. „Ir šioje srityje yra labai daug netvarkos. Į laisvę išėję asmenys nebemoka gyventi laisvėje, jie neturi socialinių įgūdžių, nuo dažno iš jų būna nusisukę artimieji ir neretas tiesiai šviesiai pasako, kad už grotų viskas buvo aiškiau ir paprasčiau. Todėl ne vienas ir atsiduria ten po kelis ar net keliolika kartų. Labai reikėtų kompleksinio požiūrio į buvusius kalinius“, – dėstė draugijos pirmininko pavaduotoja.


Iš kur kaliniai sužino apie visuomeninę organizaciją, kuri savo veiklos tikslu laiko rūpinimąsi kaliniais? Pasak pašnekovės, apie šią organizaciją gali nežinoti nebent tie, kurie niekada nebuvo susidūrę su kalėjimais, tačiau visi, kurie vienaip ar kitaip buvo patekę į tokią bėdą, ją puikiai žino.
Neturime statistikos, kiek iš tikrųjų buvusių kalinių pasinaudoja minėtos organizacijos teikiama parama, tačiau tikrai ne visi. M. Bliumenzonienės teigimu, pirmieji pokalbiai su kaliniais užsimezga dar įkalinimo vietose: „Mes nuolat lankomės tokiose vietose ir kviečiame į susitikimus tuos, kuriems aktualus yra gyvenimo kūrimo laisvėje klausimas. Į tokius susitikimus paprastai ateina po keliolika žmonių. Kiek tokių žmonių, išėjusių į laisvę, toliau linkę pasinaudoti organizacijos teikiama pagalba, – kitas klausimas. Tačiau išėjusieji tikrai žino ir turi sąrašą tų organizacijų, kurios vienaip ar kitaip turėtų jiems padėti.“


Ko labiausiai reikia buvusiam kaliniui? „Didžiausias paradoksas, kad nuteistasis dažniausiai nežino, ko jis nori. Vėl atsidūrę laisvėje šie žmonės nežino realios padėties, neturi motyvacijos, yra praradę atsakomybės jausmą. Kita vertus, įkalinimo įstaigose niekam neįdomu, ką buvę kaliniai veiks laisvėje“, – kalbėjo M. Bliumenzonienė.


Kalinių rūpesčiais daug metų gyvenanti moteris didele savo veiklos sėkme laiko tai, kai kalinys, su kuriuo pažintis užsimezgė jam dar esant įkalinimo įstaigoje, išėjęs į laisvę, kreipiasi į Lietuvos kalinių globos draugiją: „Su tokiu žmogumi daugelį dalykų galime padaryti greičiau ir sklandžiau. Atėjusiųjų pas mus stengiamės nepaleisti, nes žinome, kad kitaip jie vėl gali lengvai patekti į negeras kompanijas ir tik laiko klausimas, kada vėl atsidurs už grotų. Yra nemažai pavyzdžių, kai buvę kaliniai noriai bendrauja su mumis, lankosi darbo biržoje, mūsų padedami susiranda darbą, išsinuomoja butą ir visomis išgalėmis bando kabintis į gyvenimą. Lengviausia būna su tais, kurie buvo nuteisti pirmą kartą, dar nespėjo prarasti socialinių ryšių ir įgūdžių, pavyzdžiui, avariją sukėlusiais vairuotojais. Stengiamės padėti ir daugybę kartų už grotų pakliuvusiems asmenims, tačiau tai užtrunka ilgiau. Nusikalsti visuomet lengviau nei grįžti į normalų gyvenimą.“

REKLAMA


Daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių veikia specialūs kalinių integracijos centrai, padedantys buvusiems kaliniams sėkmingai įsitvirtinti gyvenime. Lietuvoje tokios tradicijos nėra. Pašnekovė taip pat užsiminė apie kelerius metus sėkmingai gyvavusį Lietuvos kalinių globos draugijos vykdytą kalinių integracijos į visuomenę projektą. Jo esmė – buvusiam kaliniui suteikti pastogę, maisto, padėti jam nueiti visą kelią nuo darbo biržos iki poliklinikos, kad jis kuo greičiau įsikabintų į gyvenimą. Ilgiausias numatytas laikotarpis, per kurį buvęs kalinys turėtų atsistoti ant kojų, buvo pusė metų.


Tačiau kartais to net neprireikdavo, kad žmogus vėl pasijustų žmogumi. Jeigu pavykdavo sukaupti šiek tiek pinigėlių, susirasti darbą, išsinuomoti būstą, tokie žmonės centrą palikdavo anksčiau. Centre buvę kaliniai, kurių amžiaus vidurkis – maždaug 30 metų, ir nakvodavo, ir maitindavosi. Nagingi vyrai netgi prisidėjo prie šio centro patalpų įrengimo. Kiekviename žingsnyje jiems padėdavo savanoriai, mentoriai, pagalbą teikdavo psichologai, socialiniai darbuotojai.


Ar į laisvę sugrįžę žmonės labai skiriasi nuo tų, kurie niekada nematė nelaisvės? „Į laisvę išėję kaliniai labai nepasitiki nei savimi, nei aplinka, jie kupini baimių, pasireiškiančių agresija ir puolimu, atmestiniu požiūriu į viską. Neretai šie žmonės iš pradžių būna ganėtinai išdidūs, gerai žino, kuo kokia organizacija turėtų pagelbėti. Jie žino, kur gali pavalgyti, permiegoti, kad gaus pašalpų, bet neretai visa tai greitai baigiasi. Kiti užsuka į draugiją tik pasisveikinti, paskelbti, kad išėjo į laisvę, tačiau, žiūrėk, po trijų mėnesių jau vėl sėdi vadinamojoje zonoje, tarsi būtų sugrįžę namo“, – savo klientus apibūdino M. Bliumenzonienė. Beje, ji pastebėjo, kad, pavyzdžiui, už grotų pakliuvusių išsilavinusių vyrų charakteris mažiau persismelkia kalėjimų negerovėmis – kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo mažesnis pavojus kyla. Kur kas sunkiau adaptuoti menko išsilavinimo ir supratimo piliečius.


Deja, trejus metus trukęs minėtas buvusių kalinių integracijos projektas baigėsi. Tačiau draugijos veikla nesustojo.


Sunkiausia – motyvuoti


Buvusių kalinių psichologiją gerai perpratusios moters teigimu, sunkiausia Kalinių globos draugijos veikloje – motyvuoti žmones keistis. Daug laiko užtrunka, kol buvusį kalinį įtikini, ką kiekviename žingsnyje jis privalo padaryti, ir kol jis pats ima tai suvokti. Užduotis surasti darbą buvusiam kaliniui – taip pat ne iš lengvųjų. Lengviau būna su tais kaliniais, kurie už gerą elgesį galėdavo išeiti už įkalinimo įstaigų ribų ir ateiti į draugijos socialinį centrą. „Tokie žmonės gali susitikti su potencialiais darbdaviais, jiems prisistatyti. Kai tie susitikimai vyksta mūsų iniciatyva ir darbdavys mato rimtus to žmogaus ketinimus, galimybės įsidarbinti yra geresnės nei tuo atveju, kai buvęs kalinys bando susirasti darbą atėjęs tiesiog iš gatvės. Suprantama, čia kalbama apie darbo patirties ir profesinės kvalifikacijos neturinčius asmenis“, – apie kalinių įdarbinimo galimybes kalbėjo juos globojančios organizacijos atstovė.

REKLAMA


M. Biumenzonienė pripažįsta, jog didžiausias trukdys buvusiems kaliniams sėkmingai integruotis į visuomenę yra požiūris į juos: „Visuomenė nėra draugiška tokiems asmenims. Potencialūs darbdaviai, išgirdę, kad žmogus yra kalėjęs, neretai nenori su juo turėti reikalų. Sunku įtikinti, kad buvęs kalinys yra pasiryžęs kabintis į gyvenimą. Netgi gydytoja, apžiūrinti sergantį buvusį kalinį, pastebėjusi tatuiruotas jo rankas, iškart supranta, kad tai „sėdėjęs“ žmogus, ir negatyvi nuostata atsispindi jos akyse.“


Ko reikia, kad žmonės negrįžtų į kalėjimus? „Reikia visapusiško požiūrio į žmogų. Labai džiaugiuosi, kad užsiimu tokia veikla. Man nėra nieko įdomiau už patį žmogų. Kai jame įžvelgi pokyčius ir žinai, kad prie to esi prisidėjęs, kas dar gali būti geriau? Nelaikau to net darbu – greičiau draugyste ar tarnavimu tiems, kuriems labai reikia pagalbos“, – sakė Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko pavaduotoja.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"