Šiandien pasaulyje – daug sumaišties. Planetą siaubia pandemija, sausros, potvyniai, snaudžia milžiniški ugnikalniai. Moksliniai tyrimai rodo, kad šie galingi milžinai miega ne taip jau kietai.

Lyg perkaitusių katilų dangčiai

Ugnikalnis, arba vulkanas (pagal senovės dievo Vulkano vardą), – tai kalnas su krateriu, pro kurį iš žemės gelmių veržiasi magma, pelenai, dujos ir akmenys. Ugnikalniai yra svarbus Žemės reljefo ir klimato formavimo faktorius. Jie – lyg perkaitusių katilų dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį. Žemėje yra daugiau kaip 800 aktyvių ugnikalnių, dar galybė jų snaudžia.

Vieni ugnikalniai žmonėms pavojingi labiau, kiti – mažiau. Vadinamieji supervulkanai gali pridaryti itin daug žalos. Tai ugnikalniai, suformavę itin dideles kalderas (plačias stačiašlaites daubas ugnikalnių viršūnėse), galintys į atmosferą išmesti kelis šimtus ar tūkstančius kubinių kilometrų įvairių medžiagų (lavos, vulkaninių dujų, vulkaninių pelenų, vandens garų ir pan.). Tokių supervulkanų griaunamoji galia yra dešimtis kartų didesnė nei įprastų ugnikalnių. Jie snaudžia tūkstantmečius, o jų lava kunkuliuoja viduje. Tačiau vieną dieną gali imti ir išsiveržti...

Paslaptingasis Jeloustounas

Idilišku peizažu kerintis, pušynais ir karštosiomis versmėmis nusagstytas Jungtinių Amerikos Valstijų Jeloustouno nacionalinis parkas – galimos katastrofos epicentras. Čia kasmet apsilanko tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, kad savo akimis pamatytų, kaip atrodė mūsų planeta prieš milijonus metų.

Bizonai, grizliai ir kojotai, baltuose garų kamuoliuose slankiojantys tarp fantastiškų suakmenėjusių medžių, jau seniai tapo šio nacionalinio parko vizitine kortele. Žmogus netikėtai patenka į mineralinių versmių karalystę ir iš po žemių besiveržiančių garų katilą. Čia yra didžiausių pasaulyje geizerių laukai: 3 tūkst. geizerių ir 10 tūkst. terminių purvo šaltinių šiluma maitina didžiausias Amerikos žemyne ugnikalnis, pastarąjį kartą siautėjęs kone prieš 650 tūkst. metų.

Jeloustoune kasmet registruojami keli tūkstančiai silpnų žemės drebėjimų. Ilgai buvo manyta, kad požeminis milžinas yra apimtas letargo ir snaus tol, kol galiausiai visiškai užges. Tačiau pastaruoju metu vėl stebimas Jeloustouno geoterminis suaktyvėjimas.

Kada išsiverš?

2003 m. susidarė naujų fumarolių – iš nedidelių plyšių ugnikalnio paviršiuje besiveržiančių karšto vandens garų ir dujų, o kai kurių geizerių vandens temperatūra taip pakilo, kad jie tapo garų fontanais. 2004-ųjų kovą buvo aptikta keletas bizonų, apsinuodijusių toksiškomis dujomis. Tuo pačiu metu pastebėtas ir spartesnis giluminių sluoksnių judėjimas.

Jeloustouno vulkaninės laboratorijos seismologų nuomone, greičiausiai šio proceso varomoji jėga – natūralus lavos šaltųjų ir karštųjų sluoksnių cirkuliavimas. Tačiau atmesti magmos susikaupimo, galinčio lemti išsiveržimą, taip pat nevalia. Dabar magma čia slūgso daugiau nei 10 km gylyje.

Išsilydžiusios kalnų uolienos, manoma, yra Los Andželo dydžio. Mokslininkai nenuleidžia akių nuo čia vykstančių procesų. Gali būti, kad galingas Jeloustouno ugnikalnio išsiveržimas – visai realus dalykas. Kada tai gali nutikti? Gal po šimto metų, gal netrukus, o gal ir niekada. Tačiau jei snaudžianti grėsmė ūmai išsibudintų, išsiveržimo jėga prilygtų kataklizmams, įvykusiems dar žmonijos atsiradimo priešaušryje. Pasak ekspertų, išsiveržęs Jeloustouno ugnikalnis be jokio vargo pražudytų 87 tūkst. žmonių vienu metu.

Pamatė nuotraukoje

Požeminių versmių Jeloustouno nacionaliniame parke mokslininkai gana ilgai negalėjo aptikti, kad ir kaip būtų keista, dėl jų dydžio. Ir pastebėjo visai atsitiktinai – iš kosmoso darytose nuotraukose. Pasirodo, įduboje įsikūręs milžiniškas parkas, užimantis kone 4 tūkst. kv. km, ir yra tas pragaištingas monstras.

Kodėl imta kalbėti apie galimą demono pabudimą? Nustatyta, kad žemė Jeloustouno parke pastaruoju metu pakilo 74 cm, palyginti su lygiu, buvusiu 1923 m. Tai byloja apie išsipūtusį masyvą po žemės paviršiumi. Mokslininkų skaičiavimais, milžiniški ugnikalniai išsiveržia maždaug kas 600 tūkst. metų, o pastarąjį kartą toks siaubūnas savo nasrus pravėrė, kaip minėta, prieš 650 tūkst. metų.

Kaip viskas būtų, jeigu ugnikalnis išsiveržtų? Viskas prasidėtų nuo paties stipriausio, kokį galima įsivaizduoti, žemės drebėjimo. Žemė šiame parke imtų itin veržliai kilti aukštyn, kol prasiveržtų lava. Ugnies stulpas šautų į atmosferą ir pasiektų kone 50 km aukštį. Tūkstančių mylių spinduliu žūtų visa, kas gyva. Išsiveržimo jėga būtų 2,5 tūkst. kartų didesnė nei ugnį spjaudančio Etnos ugnikalnio.

Neįtikėtini gamtos kataklizmai

Žemėje snaudžia ne vienas galingas monstras. Esantis Jeloustouno nacionaliniame parke iš kitų išsiskiria tik tuo, kad eilėje stovi pirmas. Kuo pavojingi vulkanų spjūviai? Ugnikalniai į aplinką išmeta pelenų, spjaudosi pemza ir įvairiomis kenksmingomis medžiagomis. Štai 79 m. įsisiautėjęs Vezuvijus sunaikino Pompėjus, Herkulanėją, Stabijus ir pasiglemžė 10 tūkst. gyvybių. Vėliau – 1631, 1794, 1872, 1906 ir 1944 m. – šis milžinas prabilo vėl ir vėl. Aukų išvengti nepavyko.

Vezuvijus nuo seno yra laikomas pavojingiausiu Europos ugnikalniu. Vulkanologų skaičiavimais, išsiveržus Vezuvijui, per pirmąsias 15 minučių viskas būna sunaikinta 6 km spinduliu. Šiuo metu pavojingoje zonoje gyvena daugiau nei milijonas žmonių.

Tragiškiausias atvejis

Daugiausia gyvybių nusinešęs ugnikalnio išsiveržimas įvyko Indonezijoje 1815 m., kai lava pratrūko Tambora. Šis išsiveržimas buvo įvertintas 7 balais ir pareikalavo kone 80 tūkst. gyvybių bei sukėlė nemažai klimato anomalijų. Dėl gausaus kiekio į atmosferą išmestų pelenų pasaulis išgyveno „dirbtinę žiemą“, o 1816-ieji buvo pavadinti metais be vasaros. Tų metų grūdų derlius Šiaurės pusrutulyje buvo blogiausias per visą šimtmetį.

Beje, Tamboros ugnikalnis ir šiandien yra aktyvus, ir vienas Dievas žino, kada jis smogs dar kartą.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.