Aukštaitija ir šio krašto istorija: etnografiniai aukštaičių bruožai

Aukštaitija ir šio krašto istorija: etnografiniai aukštaičių bruožai


Sunku nesutikti su tuo, kad Aukštaitija yra pats kultūriškai daugiasluoksniškiausias etnografinis regionas. Tai lėmė tai, jog šio regiono gyventojai daugybę bruožų perėmė iš įvairių baltų genčių. Keliaudami po Aukštaitiją išgirsite skirtingų aukštaitiškų tarmių, rasite skirtingų tautinių kostiumų, bet žmones vienys unikalus jausmas tarsi jie būtų arčiau dangaus. Galbūt dėl to aukštaitis mėgsta užriesti nosį, pakelti galvą, žiūrėti į žvaigždes. Juk būtent aukštaitiškos kalvelės yra bent jau trimis metrais arčiau/aukščiau dangaus.


Tautvydas Lukaševičius

Anekdotas


Įkiša velnias į maišą dzūką, suvalkietį, žemaitį ir aukštaitį į maišą ir nešasi į pragarą. Pragydo gaidys, o velniui reikia grįžti atgal, bet maiše dedasi įdomūs dalykai. Žemaitis užsispyręs niekur nenori lįsti iš maišo, galvoja, kad tas, kas jį ten įkišo, tegul ir traukia lauk. Aukštaitis pasitaiso plaukus ir galvoja, ar čia kas man lendant iš maišo pamatys, koks aš gražus. Dzūkelis kampelyje susigūžęs sako, kad geriau bičiulių palauksiu. O suvalkietis, kai visi jau išėjo, susilankstė maišelį ir jį pasiėmė su savimi.


Aukštaičiai – protožemaičiai?


Aukštaičių vardas pirma kartą paminėtas 1323 metų spalio 2 d. Gedimino taikos ir prekybos sutartyje. Šiuolaikiniame moksle griežtai determinuota aukštaičių, kaip lietuvių etnokultūrinės ar etnografinės grupės, samprata dar nėra nusistovėjusi. „Aukštaičių“ terminas vartotas ir geografine reikšme, kaip krašto pavadinimas („Aukštaitijos“ sinonimas). Dalis lietuvių humanitarų (archeologo Adolfo Tautavičiaus sekėjai) kalba apie karinės demokratijos laikotarpiu Vidurio Lietuvos lygumoje esą gyvenusią „aukštaičių gentį“, tačiau pastaruoju metu vis daugiau istorikų ir archeologų „Tautavičiaus aukštaičius“, t. y. Rytų Lietuvoje gyvenusių „pralietuvių“ (Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų) IV–VI a. sulietuvintą Vidurio Lietuvos baltų etnosą ir jo pagrindu susiformavusį subetnosą (Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjus) siūlo laikyti „pražemaičiais“ bei „protožemaičiais“.

REKLAMA


Istorinė Aukštaitija


Iki XVIII a. pab. istorinė Aukštaitija, arba „Tikroji Lietuva“ (Lietuvoje senoji etnolingvistinė Aukštaitija taip vadinta nuo ~1566 m.), buvo viena iš 4 pagrindinių LDK etnokultūrinių dalių (greta Žemaičių, Rusios ir Volynės,– 1569 m. iš pastarosios Lietuvai liko tik Polesė). VI–XII a. ši etnokultūrinė sritis (vieno iš 2 nuo V a. egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminklų paplitimo teritorija; tuo tarpu XIII–XIX a. istorinė Aukštaitija (vieno iš 3 nuo XII ir XIII a. sandūros egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) apėmė jau ne tik visą buvusį minėtos kultūros arealą, bet ir keletą nemažų šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose įgytų teritorinių „aneksų“, t. y. lietuvių IX–XVII a. kolonizuotas ir bent iš dalies asimiliuotas dab. Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes.


Iki XIX a. II pusės dab. Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūriniai regionai bei dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių regionų dalys (įskaitant Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kt. iki šiol nenutautusias lietuviškas apylinkes) sudarė vieną nedalomą etnokultūrinį vienetą (iki XVI ar XVII a. patys senojo Aukštaičių krašto gyventojai šiaurinėje jo dalyje dar išskirdavo vad. „Užnerio Lietuvą“).

REKLAMA


Kurį laiką (bent iki XIII a. pab.) visa ar beveik visa senoji etnokultūrinė Aukštaitija galėjo sudaryti atskirą LDK administracinį vienetą – vad. Vilniaus, arba Lietuvos kunigaikštystę, kurios centras (Vilnius; iki XIII a. vidurio (?) – tikriausiai Kernavė) kartu buvo ir visos LDK sostinė.


Lietuvos kunigaikštystės šiaurvakarinė administracinė riba iš pradžių tikriausiai ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu (t. y. sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros vakarine riba), o nuo Algirdo laikų (?) – šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio (taip manyti leidžia 1413 m. buv. Trakų kunigaikštystės pagrindu sudarytos Trakų vaivadijos teritorijos konfigūracija); Lietuvos kunigaikštystės pietvakarinė administracinė riba greičiausiai nuo XIII a. pab. buvo Neries tėkmė tarp Šventosios ir Vokės įtakų, Vokės upė ir dabartinius pietų bei rytų aukštaičių dialektologinius arealus skirianti linija (tikėtina, kad pirminė, t. y. dar siekusi Nemuno vidurupį Lietuvos kunigaikštystė į mažesnę Lietuvos ir naują Trakų kunigaikštystes buvo padalyta Vytenio valdymo pradžioje, tada LDK submonarchui Gediminui įsikūrus naujai pastatytoje Senųjų Trakų pilyje).


Keliantys nosį dangaus link


Aukštaitija yra didžiausias etnografinis regionas Lietuvoje. Istorikai teigia, kad tai vieta, kur gimė Lietuvos kunigaikštystė. Aukštaitija dažniausiai skirstoma į dvi dalis: Rytų ir Vakarų. Aukštaitija labai įvairi, nes paveldėjo daugybė baltų genčių palikimą. Čia galima atrasti ir žiemgalius, ir aukštaičius, sėlius. Dėl to iš visų regionų aukštaičius galima laikytis margiausiais ir įvairiausiais. Tai puikiai parodo tarmių įvairovė. Ją gana taiklaii apibūdina tarmiškas žodis „alasas“.



Įdomu tai, kad net Panevėžyje žmonės gali kalbėti keliomis skirtingomis tarmėmis. Kaip etnografinis regionas Aukštaitija susiformavo gana vėlai – XIX a. antroje pusėje. Kiekviena vieta, kiekviena teritorija turi savo dvasią, savo savastį.


Specialistai pastebi, kad tik aukštaičiai gali pasigirti sutartinėmis, kuriose yra išsaugota archajiška muzikos forma. Be to, aukštaičiai sutartinėms pritarti naudoja unikalius muzikinius instrumentus – penkiastyges kankles, skudučius, daudytes.


Didelėje teritorijoje skiriasi ne tik tarmės, bet ir tautiniai kostiumai, tradicinė architektūra. Zarasuose ar Rokiškyje žmonės gyvena pirkiose, o Vakarų aukštaičiai gyvena gryčiose. Skiriasi ir namų struktūra. Be to, skiriasi ir kulinarinis paveldas. Aukštaičiai gali pasigirti miežių salyklo alumi. Ypač garsėja blynais su įvairiais pagardais, virtiniai šeštadienio, sekmadienio.


Aukštaičių tautinis kostiumas švyti baltumu, yra labai šviesus. Norbertas Vėlius teigia, kad tuos spalvų skirtumas nulemia mūsų pasaulėvoka. Aukštaičiai yra toli nuo jūros, todėl jų pasaulėžiūra yra dangiška, arčiau dangaus. Žmonės linkę žiūrėti į dangų, į žvaigždes. Anekdotuose aukštaičiai mėgsta pasipuikuoti, pasigėrėti savimi. Tiesa, yra labai patikima. Aukštaitija, nors ir įvairi, išlieka šviesiu kraštu, kur žmonės yra optimistai, tiki savimi ir kitais.


Aukštaičiai mokėjo šventes švęsti, jie yra bendruomeniškesni nei žemaičiai. Valakų reforma prasidėjo, todėl greitai buvo sukurti gatviniai kaimai, bendruomenės labai susigyveno. Aukštaičių dainavimas yra kolektyvinis. Nėra atskiro pavienio dainavimo sau.


Aukštaitijoje labai populiarus sekminių paprotys, šventinami laukai. Rudenį būdavo suneštinės vaišios, ragaujamas pirmas alus. Po vienu stogu gyveno didelės šeimos, kelios kartos.


Daudytės


Daudytė – tradicinis, pučiamasis lietuvių liaudies muzikos instrumentas, pūstukinis aerofonas. Tradicinės daudytės daromos iš tiesaus uosio, blindės, klevo, guobos, beržo medelio liemens, yra apie 1250–1670 mm ilgio. Medelio nuopjova perskeliama paliekant plongalyje 50-70 mm ilgio, 20-35 mm skersmens neperpjautos medienos pūstukui. Perskeltose pusėse išskobiamas laipsniškai platėjantis kanalas, abi pusės suvožiamos ir, plyšius užtepus derva ar degutu, apvyniojamos išvirinta karšta beržo tošimi.

REKLAMA


Rekonstruotų daudyčių gamybos būdas ir konstrukcija panaši kaip ir tradicinių, tik iš dviejų dalių sumautas vamzdis apvyniojamas storo popieriaus juosta, kuri nudažoma beržo tošies spalva. Įstatomi pūstukai – mediniai, variniai ir ebonitiniai. Daudytės – iš principo netobulinti instrumentai. Nuo 1940 m. paprastinama jų gamybos technologija.


Rašytiniuose šaltiniuose daudytės minimos nuo XVIII a. Instrumentas vietinės kilmės, kaip ir ragai, išplitę šiaurės rytų Aukštaitijoje, buvusios sėlių teritorijos dalyje. Daudytės naudotos kaip ir ragai, bet išnyko anksčiau už ragus ir skudučius, kartu su vokalinėmis sutartinėmis, sudariusiomis jų repertuarą. Manoma, kad daudytės, kaip natūralaus garsyno archajiški instrumentai, galėjo turėti įtakos vokalinių sutartinių genezei.


Daudytės garsas susidaro kaip atviros švilpynės. Garsas stiprus, skardus, tačiau neaštrus, panašus į varinių pučiamųjų instrumentų – trimito, valtornos ir trombonoskambesį. Daudytėmis grojama pūstuką laikant prie lūpų kampo, garsas išgaunamas lūpų virpesiais. Tradicinis repertuaras – vokalinės sutartinės: „Gegutė“, „Sadūto tūto“, „Obelyt gražuolyt“, „Apynėlis“, „Dagilėlis“ ir kt. Rekonstruotų daudyčių muzikavimo galimybės panašios į tradicinių daudyčių, tik palyginti lengviau išgaunami aukštesni tonai, todėl jomis galima pūsti ir sudėtingesnes fanfarines melodijas. Dažnai daudytėmis pradedami iškilmingi liaudies muzikos koncertai, dainų šventės, kiti masiniai renginiai.


Mylėjo Dievą, žmones, mišką ir dainas


Aukštaitijos nacionaliniame parke, Kaltanėnų miestelyje, šalia Žeimenio ežero ir Žeimenos upės, gyvena 86 metų amžiaus Janina Čibirienė. Moteris, daugybę metų dirbusi mokyklos bibliotekoje, tikina, kad miestelyje ji yra paskutinė čiabuvė, o visus kitus jau galima laikyti atvykėliais.


Pirmiausia ji pabrėžia, kad aukštaičiai yra santūrūs žmonės. „Per savo gyvenimą mačiau tik vieną, kuris dažniau pajuokaudavo. Šiaip visi būdavo labai bendruomeniški, svetingi savo namuosei“, – teigė ji.


Pasak jos, kai vykdavo šokiai, kai muzikantai ilsėdavosi, tai jaunimas eidavo žaisti, susipažinti, bendrauti. Vietiniai sakydavo, kad visi tuo metu eidavo „darželių“.

REKLAMA


Moteris prisimena, kad anksčiau beveik visi vyrai dirbdavo miške, kuris buvo jų maitintojas. Visi mokėjo sodinti, prižiūrėti medžius, tačiau šiandien viskas pasikeitė.


Janinos Čibirienės teigimu, šio krašto žmones puikiai apibūdina žodžiai: „Aukštaičiai mylėjo Dievą, žmones, mišką ir dainas.“ Aukštaičiai taip pat nevengdavo į save atkreipti dėmesį ir pasipuikuoti prieš kitus, pavyzdžiui, į šokius ateiti su pirštinaitėmis.


Visgi ko kaltanėniškiai labiausiai trūksta šiandien, tai vietinių žmonių susibūrimų, kuriems nebuvo gailima nei pinigų nei laiko. Užgavėnės, sekminės – tai tik kelios tradicinės šventės, kurių metu aukštaičiais susėsdavo prie bendro stalo. „Šiandien jaučiasi susvetimėjimas, visur aptvertos tvoros, jei kur užeini nekviestas, tai jau laikoma keistu ir blogu dalyku“, – sakė Kaltanėnuose gimusi ir čia visą gyvenimą praleidusi moteris.


Aukštaičių tarmės


Dabartinė („dialektologinė etnografinė“) aukštaičių, kaip tiek Šiaurės Rytų, tiek Vidurio Lietuvos lietuvių, samprata ėmė įsigalėti tik apie XX a. pradžią, šiek tiek anksčiau vokiečių kalbininkui Augustui Šleicheriui (August Schleicher) pasiūlius naują lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos schemą, pagal kurią lietuvių kalboje skiriamos jau nebe trys („rytiečių“, „viduriečių“ ir „vakariečių“, arba „kuršiuojanti“), o tik dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. [1] Kitaip sakant, tiek vad. vakarų aukštaičių tarmės arealas, tiek visas panevėžiškių šnektos (XIX a. kalbininkų priskirtos rytų aukštaičių patarmei) arealas „aukštaitiškais“ imti laikyti tik apie XX a. pradžią.


A. Šleicherio pasiūlytoji lietuvių kalbos dialektologinio skirstymo schema, šiek tiek pakoreguota lietuvių dialektologų, kone visuotinai pripažįstama ir mūsų dienomis); pažymėtina, kad „šleicheriškai“ suvokiama aukštaičių tarme kalba ne tik visi vad. etnografiniai aukštaičiai, bet ir visi etnografiniai dzūkai (dialektologiniai pietų aukštaičiai, arba „dzūkai trakiškiai“) bei etnografiniai suvalkiečiai.


Senųjų (istorinių) aukštaičių (LDK XVI–XVIII a. dokumentuose vadintų tiesiog „lietuviais“) palikuonys dabar kalba dvejomis tarmėmis: gyvenantys buv. Vilniaus vaivadijos teritorijoje – vad. rytų aukštaičių patarme, o gyvenantys buv. Trakų vaivadijos teritorijoje – vad. pietų aukštaičių patarme. Z. Zinkevičiaus manymu, šiomis dvejomis tarmėmis dab. rytinių lietuvių protėviai kalbėjo jau ankstyvosios LDK laikotarpiu.


Ryšys su lietuvių kalba


Lietuvių kalba nuo pat lietuvių etnoso (arba „didžiosios genties“) susiformavimo (V–VI a.) buvo nevienalytė,– vienokia tarme turėjo kalbėti Vidurio Lietuvos lietuviai (A. Tautavičiaus ir jo sekėjų laikomi „aukštaičių gentimi“), kitokia – Rytų Lietuvos gyventojai; pirmųjų tarmė iki pat XIX ir XX a. sąvartos pačių lietuvių vadinta „žemaičių kalba“, o antrųjų – tiesiog „lietuvių (tarm. lietuvinykų) kalba“. XV a. Vilniuje ir artimiausiose jo apylinkėse skambėjusių šios tarmės šnektų pagrindu susiformavo pirmoji žinoma LDK lietuvių bendrinė šnekamoji kalba; maždaug iki XVIII ir XIX a. sandūros ši lietuviškoji bendrakalbė (greta XVI–XVII a. susiformavusio šnekamosios lenkų kalbos „lietuviškojo“ varianto) buvo visų lietuviakalbių LDK didikų ir bajorų tarpusavio susižinojimo kalba.


Ją mokėjo bei viešai vartojo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Vilniaus mieste ši šnekamoji bendrakalbė „oficialios“ vietos lietuvių tarpusavio susižinojimo kalbos funkcijas atliko iki pat 1945–1947 m., t. y. iki pirmosios Vilniaus ir Vilniaus krašto senbuvių repatriacijos į Lenkiją).


XVI–XVIII a. leidžiant lietuviškas knygas visoje senojoje Aukštaitijoje („Lietuvoje“ siaurąja prasme) vartotas savitas lietuvių rašto kalbos variantas, susiformavęs Vilniaus-Trakų apylinkių šnektų pagrindu; visų tuometinių lietuvių jis vadintas tiesiog „lietuvių kalba“ (plg., iki XIX a. rytiniai lietuviai dabartinius Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūrinius regionus suvokė vien kaip „Lietuvą“).


Nuo XVIII a. pradžios, tuomet vad. „žemaičių kalbos“, arba „kėdainiškių tarmės“, pagrindu susiformavus pirmajai bendrinei lietuvių raštų kalbai (absorbavusiai ir dalį „lietuvių kalbos“ bruožų), aukštaitiškoji „lietuvių kalba“ lietuvių rašytojų beveik nebevartota.


Aukštaitija ir šio krašto istorija: etnografiniai aukštaičių bruožai