Manvydas VITKŪNAS

Žemėlapyje rasime keliasdešimt gyvenviečių, kurios įsikūrusios toli nuo bent kiek žymesnių civilizacijos centrų, atokiose arktinėse vietovėse, toli už poliarinio rato. Tačiau net atšiauriausiuose planetos regionuose yra ne tik mažų medžiotojų bei žvejų gyvenviečių, karinių bazių ir meteorologijos stočių, kur gyvena nuo keliolikos iki kelių šimtų žmonių, bet ir tikrų miestų su tūkstančiais gyventojų.

Šiauriausias universitetas

Šiauriausia Europos šaliai priklausanti didelė gyvenvietė (joje gyvena daugiau nei tūkstantis žmonių) yra Norvegijos Longjyro miestas, įsikūręs Svalbardo salyne. Dažniausiai būtent jis laikomas šiauriausiu pasaulio miestu. Nuo Longjyro iki Šiaurės ašigalio – 1 305 kilometrai.

Tai unikalus miestas – jame yra netgi 1993 m. įkurtas šiauriausias visoje planetoje Svalbardo tarptautinis universitetas, kuriame mokosi 350 studentų. Veikia Geofizikos, Geologijos, Technologijų ir Biologijos fakultetai. Visi norintys studijuoti šiame unikaliame universitete žmonės turi ne tik įveikti atranką, bet ir pateikti medicininę pažymą, liudijančią, kad gali gyventi šioje atšiauraus klimato vietoje. Įdomu, kad studentams studijų pradžioje privalomi naudojimosi ginklu kursai – Svalbarde daug baltųjų lokių, jie dažnai užsuka į gyvenvietes, todėl kiekvienas šių kraštų gyventojas turi mokėti apsiginti nuo grėsmingų plėšrūnų.

Vidutinė metinė oro temperatūra Longjyre – žema, siekia 6 laipsnius šalčio. 1986 m. gruodį užfiksuotas šios vietovės šalčio rekordas (–46,3 laipsnio), o 1979-ųjų liepą – karščio (+21,3 laipsnio).

Longjyro gyvenvietę 1906 m. įkūrė inžinierius ir verslininkas Džonas Manro Longjyras, šalimais pradėjęs eksploatuoti anglių kasyklą. Gyvenvietė labai smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai Longjyrą iš stambaus kalibro artilerijos pabūklų apšaudė vokiečių karo laivai. Ilgą laiką Longjyras, kaip ir daugelis kitų Svalbardo gyvenviečių, gyveno iš anglių gavybos. Pagal pasirašytą tarptautinę sutartį čia dirbo Norvegijos ir Sovietų Sąjungos, vėliau – Rusijos piliečiai. Sovietų Sąjunga čia pastatė kelias gyvenvietes. Kai kurias iš jų Rusija naudoja iki šiol. 1996-aisiais prie Longjyro įvyko aviakatastrofa – sudužo iš Maskvos skridęs Rusijos keleivinis lėktuvas. Žuvo 141 žmogus.

Per pastaruosius du dešimtmečius Norvegijos vyriausybė, suprasdama, kad anglių gavyba tampa nuostolinga, ėmėsi Longjyro ekonomikos pertvarkos. Dabar šis miestas tapo visų pirma turizmo ir mokslo centru, kuriame veikia ne tik keliolika viešbučių, turizmo paslaugas teikiančių įmonių, universitetas, bet ir mokslinių tyrimų stotys. Longjyre įsteigta UNESCO globojama Pasaulio sėklų saugykla. 120 metrų gylyje esančiose moderniose saugyklose saugomos įvairių rūšių augalų (pirmiausia – kultūrinių) sėklos, kurios išliktų netgi pasaulį ištikus globaliems klimato pokyčiams ar stichinėms nelaimėms (pavyzdžiui, branduoliniam karui).

Barou gyvena naftininkai

Šiauriausia Vakarų pusrutulio gyvenvietė, turinti miesto tieses, – Barou. Šis už 2 075 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio Jungtinėms Amerikos Valstijoms priklausančioje Aliaskoje įsikūręs miestas yra pačioje Arkties vandenyno pakrantėje. Vietovė pavadinta garsaus britų geografo Džono Barou garbei. Daugiau nei pusė iš 4,3 tūkst. mieste gyvenančių žmonių – vietinių Aliaskos tautelių atstovai.

Barou – labai šaltas ir atšiaurus miestas. Čia vidutinė metinė oro temperatūra siekia 11,3 laipsnio šalčio. Siaučia žvarbūs arktiniai vėjai, įsibėgėjantys virš Arkties vandenyno ir miestą iš pietų supančių tundrų platybių. Barou, kaip ir daugelyje kitų amžinojo įšalo zonoje esančių miestų, beveik visi pastatai pastatyti ant polinių pamatų – kiek pakelti virš žemės paviršiaus. Mieste veikia mokykla, savivaldos ir komunalinės įstaigos, Arkties mokslinių tyrimų centras. Gyventojai (daugiausia čiabuviai) verčiasi jūrų žinduolių medžiokle, žvejyba, tačiau pagrindinis miesto pragyvenimo šaltinis – jo apylinkėse esančios naftos gavybos verslovės.

Nykstantis Diksonas

Rusijoje yra kelios labai toli šiaurėje įkurtos vietovės, turinčios miesto tipo gyvenvietės teises. Šiauriausia iš jų – Diksonas. Ši gyvenvietė (joje gyvena apie 600 žmonių) buvo įkurta 1915 m. Diksono saloje, vėliau susiformavo ir žemyninė jos dalis, esanti Taimyro pusiasalio pakrantėje, ties Jenisiejaus įlanka. Šioje vietoje didelė Sibiro Jenisiejaus upė įteka į Karos jūrą. Atstumas nuo Diksono iki Šiaurės ašigalio – 1 830 kilometrų.

Vidutinė metinė oro temperatūra Diksone – 11,4 laipsnio šalčio. Šilčiausias mėnuo – rugpjūtis, kai temperatūra pakyla vidutiniškai iki 4,8 laipsnio šilumos. Karščiausia diena čia užfiksuota 1945 m. rugpjūčio 3 d. – net 29,9 laipsnio karčio, o šalčiausia – 1979 m. vasario 7 d., kai speigas spustelėjo iki –48,1 laipsnio. Poliarinė diena Diksone trunka nuo gegužės 5 iki rugpjūčio 10 d., o nuo lapkričio 11 iki vasario 1 d. šis kraštas panyra į poliarinę naktį. Diksono uostas veikia vos tris mėnesius – tada uostas ir miestelis atgyja. Kartą per savaitę atskrenda ir vėl išskrenda keleivinis lėktuvas.

Diksonas – šiauriausias Rusijos uostas. Vietovės pavadinimas kilo nuo Diksono salos, kurią 1894 m. švedų pirklio Oskaro Diksono garbei taip pavadino šiuos kraštus tyrinėjusios rusų geografinės ekspedicijos vadovas.

Prieš kelis dešimtmečius Diksonas buvo nemaža gyvenvietė – čia gyveno net 5 tūkst. žmonių, daugiausia – kariai ir jų šeimų nariai. Aplink miestelį buvo net kelios karinės bazės. Dabar liko tik pasieniečių užkarda, meteorologijos stotis, mokykla, muziejus, kelios biudžetinės įstaigos bei nedidelė žuvų perdirbimo įmonė, o gyventojų skaičius per du dešimtmečius sumažėjo net aštuoniskart.

Kita ekstremalioje geografinėje vietoje įsikūrusi miesto tipo gyvenvietės teises turinti vietovė – Tiksis. Ši vietovė Jakutijoje, Lenos upės žiotyse, yra būtent tame atšiauriame, amžinojo įšalo sukaustytame regione, į kurį pateko daug 1941 m. iš Lietuvos ištremtų mūsų tautiečių. Tiksis, 1933-iaisiais įkurtas kaip vienas iš Šiaurės jūrų kelio uostų, iš esmės pastatytas tremtinių bei kalinių rankomis. Netoliese kiek anksčiau buvo įkurta poliarinė stotis, o 1957 m. Tiksyje įsteigta observatorija.

Klimatas Tiksyje – labai atšiaurus. Šilčiausių vasaros mėnesių – liepos ir rugpjūčio – vidutinė oro temperatūra – atitinkamai 2,9 ir 7,7 laipsnio šilumos, o sausio – 37,3 laipsnio šalčio. Tiesa, vasarą būna trumpų išties šiltų periodų, kai temperatūra pakyla iki +25 laipsnių, o žiemą speigas kartais pasiekia –50,5 laipsnio. Čia visur juntamas Arkties vandenyno alsavimas, vyrauja stiprūs vėjai.

Tiksis visų pirma buvo įkurtas kaip uostas. Per jį į šį atšiaurų regioną atgabenami kroviniai ir išgabenama vietinė produkcija (daugiausia – Lenos žiotyse ir Laptevų jūroje sugaunamos žuvys). Klestėjimo laikais Tiksyje gyveno daugiau nei 12 tūkst. žmonių. Dalį jų į Šiaurę atviliojo sovietmečiu mokėti nemaži atlyginimai dirbantiesiems ekstremaliomis sąlygomis. Tačiau žlugus Sovietų Sąjungai ir jos planinei ekonomikai gyvenvietė ėmė ristis į prarają.

Gyventojų skaičius per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo tris kartus – dabar čia gyvena vos 4,5 tūkst. žmonių. Gyventojų daugumą sudaro pensininkai, neturintys nei pinigų, nei jėgų išvažiuoti, taip pat mokslinių tyrimų stoties darbuotojai ir kariškiai, dirbantys čia esančiame aerodrome. Daug namų mieste apleisti, o tvarkingą butą Tiksyje galima nusipirkti už kelių lėktuvo bilietų iki Maskvos kainą.

Pati šiauriausia gyvenama vietovė Šiaurės pusrutulyje yra Alertas, įkurtas 1950-aisiais. Ši gyvenvietė yra šiauriniame labai šaltos, ledynais padengtos Elsmyro salos pakraštyje, vos 817 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio. Alerte gyvena tik keli nuolatiniai gyventojai ir apie 70 rotacijos principu besikeičiančių meteorologijos stoties darbuotojų bei Kanados kariuomenės kariškių. Ši vietovė – tikras „pasaulio kraštas“: atstumas nuo Alerto iki Kanados sostinės Otavos – 4 153 kilometrai, o iki artimiausio didelio miesto – Edmontono – ne ką mažiau, net 3 758 kilometrai.

Žiema Alerte trunka beveik kiaurus metus. Tik du mėnesius vidutinė oro temperatūra sunkiai perkopia nulį – liepą pasiekia 3,3 laipsnio šilumos, tačiau jau rugpjūtį krinta iki 0,8. Šalčiausio mėnesio – kovo – vidutinė temperatūra siekia –36,1 laipsnio, o kartais nukrinta ir iki 50 laipsnių speigo.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"