Misionieriai keitė tautų likimus ir mokslo raidą

Misionieriai keitė tautų likimus ir mokslo raidą


Turbūt žinomiausiu misionieriumi Lietuvoje galėtume laikyti šv. Brunoną – katalikų vyskupą, nukirsdintą Kijevo Rusios ir Lietuvos pasienyje, kai bandė skleisti krikščionybę. Senovės lietuviams nepatiko atėjūnas, aiškinęs, kad tikima ir gyvenama ne taip, kaip reikia. Iki šiol paskui misionierius driekiasi ištisa istorija – nuo pažemintų tautų iki reikšmingo indėlio į mokslą.


Ramutė ŠULČIENĖ


„Nors apie misionierišką veiklą dažniausiai galvojame turėdami omenyje krikščionybę, kai kurių kitų religijų atstovai taip pat vykdo tokią veiklą“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro dėstytoja dr. Kristina Jonutytė.


Pasak pašnekovės, skirtingų religijų išpažinėjai misionierišką veiklą gali suprasti ir vykdyti skirtingai. Pavyzdžiui, krikščionys siekia atvesti netikinčiuosius į, jų supratimu, teisingą kelią, pakeisti, yra vykdoma aktyvi ekspansija į naujus kraštus, o štai šiuolaikiniam budizmui atvertimas – mažiau svarbus. Šios religijos idėjos ir praktikos laikomos kiekvieno žmogaus asmeniniu pasirinkimu.

REKLAMA


Tačiau yra ir tokių religijų, kurių atstovai neturi tikslo misionieriškai skleisti savo tikėjimą. Pasak Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto indologijos ir budizmo studijų profesoriaus dr. Audriaus Beinoriaus, žvelgiant istoriškai, dauguma pasaulio religijų buvo lokalios, gentinės ar etninės, ir tos gentys ar etninės grupės neturėjo tikslo į savo tikėjimą atversti kitas gentis ar tautas.


„Skelbti savo tikėjimo kitiems nesiekia nei dabartinės Afrikos gentys, nei Sibiro ar Okeanijos tautos. Tokia nuostata vyravo ir tarp kai kurių didžiųjų pasaulio religijų. Pavyzdžiui, judaizmas nėra misionieriška religija, nes tikru judėju tampama tik per motinos kraują, gimus judaizmo išpažinėjų šeimoje. Hinduistu taip pat galima tapti tik gimtimi, t. y. gimus hinduistų šeimoje, todėl kitiems skelbti savo tikėjimo nėra jokios prasmės“, – apžvelgia profesorius.

REKLAMA


Taikūs budizmo keliai


Prof. dr. A. Beinoriaus teigimu, seniausia misionieriška religija galime laikyti budizmą. „Kaip liudija senieji budistinio Pali kanono šaltiniai, jau pats Buda (VI–V a. pr. m. e.) siuntė savo mokinius į įvairias pasaulio šalis skelbti savo atrasto išsivadavimo kelio. Kiek vėliau budizmo išpažinėjas didysis Indijos imperatorius Ašoka (III a. pr. m. e.) irgi siuntė valstybinius misionierius, kad kitas tautas supažindintų su budistų tikėjimo pranašumais. Taip budizmas taikiai paplito ir įsitvirtino visose Vidurio, Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse“, – dėsto mokslininkas.


Dr. K. Jonutytė atkreipia dėmesį į XIX a. pabaigoje dabartinėje Šri Lankoje susiformavusį vadinamojo protestantiškojo budizmo reiškinį. Kaip pasakoja pašnekovė, tradicinis budistų vienuolių autoritetas ten nyko, susidūręs su britų kolonijiniu režimu ir krikščionių misionieriais, todėl vietiniai budistai reformavo savo religiją – padarė ją panašesnę į protestantų misionierių propaguojamą krikščionybę. Tokia protestantiška budizmo forma vėliau per budistų misionierius išpopuliarėjo ir Vakaruose.


„XX a. viduryje budizmas Amerikoje ir kitur Vakaruose net tapo madingas, sklisdamas kartu su idėjomis apie Rytų filosofiją, dvasingumą ir įvairias sąmonės praktikas hipių kultūroje. Į budizmą tuo metu gilinosi ir jį praktikavo rašytojas Džekas Keruakas, vėliau – aktorius Ričardas Giras, verslininkas Stivas Džobsas, dainininkas Borisas Grebenščikovas ir kt. Šiuo metu Vakaruose daug sekėjų turi Dalai Lama Tenzinas Giatso, vietnamietis vienuolis Tik Niat Hanas“, – vardija mokslininkė.



Paskatino ir praktiniai motyvai


Pasak prof. dr. A. Beinoriaus, iš didžiųjų religijų bene sparčiausiai paplito islamas – vien per šimtmetį jis įsitvirtino milžiniškoje Artimųjų Rytų teritorijoje. Tai, profesoriaus teigimu, pirmiausia susiję su gana efektyviai veikusia mokesčių sistema: kitatikiai nebuvo verčiami priimti musulmonų tikėjimo, bet turėdavo mokėti didesnius mokesčius ir netekdavo tam tikrų socialinių lengvatų bei valdovų paramos. Visa tai skatino žmones priimti šį tikėjimą savanoriškai, be prievartos, vadovaujantis ne tiek religiniais, kiek praktiniais motyvais.


Kaip pasakoja dr. K. Jonutytė, prie islamo atgimimo pastaruosius kelis dešimtmečius prisidėjo islamui būdinga misionieriškos veiklos atmaina – dava, kai tikėjimas skleidžiamas paskaitomis ir kitais panašiais būdais. Antropologė Saba Mahmud rašo, kad didžiuosiuose Vidurinių Rytų ir Šiaurės Afrikos miestuose, tokiuose kaip Kairas, davos paskaitų klausymas, dalijimasis jų įrašais ir pan. buvo žymus veiksnys, prisidėjęs prie religinių bendruomenių kūrimosi.


Tikėjimu pridengtas įsibrovimas


Misionieriška veikla ir tikslai, kaip rodo istorija, gali būti labai įvairūs. Pavyzdžiui, kryžiaus žygiai viduramžiais vyko ne tik kaip religinės misijos. Pasak prof. dr. A. Beinoriaus, krikščionių misijos yra neatsiejamos nuo europinės kitų tautų kolonizavimo politikos.


„Siekyje įtvirtinti Vakarų civilizacijos pranašumą susiliejo politiniai, ekonominiai ir kultūriniai aspektai. Nekrikščioniškas pasaulis buvo vertinamas kaip laukinis, terra nullius, t. y. niekieno žemė, ypač traukusi savo turtais. Nuo pat pirmųjų ispanų ir portugalų misijų kitose šalyse Bažnyčia išsyk tapo ne tik kolonijinę galią palaikiusia, jai atvirai atstovavusia, bet ir kolonijinį santykį su vietiniais ideologiškai įteisinusia sistema. Deja, kaip liudija istorija, misijos, be kilnių motyvų perteikti kitiems savo tikėjimo vertybes, turėjo ir didelę negatyvią, netgi destruktyvią reikšmę.

REKLAMA


Kitoms tautoms buvo diegiamas menkavertiškumo jausmas, naikinamas su vietine religija glaudžiai susijęs jų kultūros paveldas, šventos vietos ir kulto objektai, draudžiama saugoti ir puoselėti protėvių palikimą bei vertybes. Vien jau tokių žodžių kaip „pagoniška“, „stabmeldiška“ ir pan. vartojimas kalbant apie kitas kultūras akivaizdžiai rodo arogantišką panieką ir nepagarbą kitoniškumui“, – teigia profesorius.


Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad, nors po Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčia aktyviai skelbia krikščionybės inkultūravimo, susiejimo su vietine kultūra, doktriną, santykis su kitatikiais išlieka komplikuotas. „Net plėtojamas tarpreliginis dialogas yra laikomas misionierystės įrankiu ir priemone.


Tai patvirtina ir Fransio Arinzės, vieno iš vyresniųjų Vatikano kardinolų, teiginys, kad pirminė Katalikų Bažnyčios funkcija – atversti į tikėjimą. Jis sako: „Ar gali ką kita daryti Bažnyčia? Ne. Visų žmonių evangelizavimas yra pagrindinė Bažnyčios misija. Svarbesnės užduoties ji neturi“, – pabrėžia mokslininkas.


Tamsūs krikščionybės puslapiai


Prof. dr. A. Beinorius teigia, kad dėl tokios griaunančios misionieriškos veiklos pats žodis „misionierius“ dažniausiai turi neigiamą atspalvį ir apibūdina savo tiesa aklai tikintį ir kitus niekinantį idėjinį fanatiką.


„Juk kiek unikalių kultūrų buvo sunaikinta kolonijiniu laikotarpiu ir kaip nuskurdinta yra žmonija, praradusi tiek daug religinių atspalvių. Prisiminkime konkistadorų veiklą Pietų ir Centrinėje Amerikoje, sunaikintas inkų, actekų civilizacijas, išstumtus ir marginalizuotus Šiaurės Amerikos indėnus ar Australijos aborigenus. Ir visada kolonizatorių priešakyje žengė misionieriai.


Neretai evangelizavimas buvo vykdomas pasitelkus prievartą, atimant vaikus iš tėvų, juos religiškai auklėjant priešiškumo savo tautos kultūrai dvasia. Tai tikrai tamsūs krikščionybės istorijos puslapiai, tačiau nederėtų jų pamiršti ir leisti jiems pasikartoti“, – tvirtina profesorius.

REKLAMA


Mokslininko nuomone, ir mūsų dienomis bet koks savos pasaulėžiūros, vertybių ar politinės ideologijos primetimas kitiems, ypač pasinaudojant ekonominėmis, politinėmis ir kitomis priemonėmis, yra agresyvios misionieriškos prievartos atspindys.


„Misionieriavimas vis dar dažnai pasireiškia kaip savos kultūros eksportas, kitų nuvertinimas ir vakarietiškų vertybių primetimas. Tai liudija veikiau mūsų pačių nepasitikėjimą ir netikrumą nei universalų tiesos žinojimą.


Negali nekelti nuostabos ir tai, kad, Europai ir visam Vakarų pasauliui sekuliarėjant, prarandant religiją, tikėjimą ir Dievo sampratą, krikščionių misionieriai, dar uoliau atsiraitoję rankoves, vyksta evangelizuoti ne savo kraštiečių, o Afrikos ar Azijos tautų, turinčių savo senas religines tradicijas. Tam dažnai pasitelkiami socialinės rūpybos ir ekonominės pagalbos projektai“, – aiškina prof. dr. A. Beinorius.

Aprašai, virtę moksline medžiaga


Įdomu, kad, siekdami savų tikslų, daug misionierių galiausiai reikšmingai prisidėjo prie mokslo. Kaip pasakoja prof. dr. A. Beinorius, krikščionių misionieriai į įvairias pasaulio šalis vyko su tikslu skleisti krikščionybę, tačiau norint tai daryti reikia būti suprastiems, o tam būtina mokytis vietinių kalbų. Tad vienas iš ryškių misionierių veiklos ypatumų – didelis dėmesys kalboms ir lingvistikai.


„Neatsitiktinai įvairių mokslinių Azijos studijų (sinologijos, indologijos, tibetologijos, budologijos) pradžia Vakaruose siejama su misionierių darbais, nes jie pradėjo rengti įvairių kalbų – kinų, japonų, sanskrito, hindi, tibetiečių ir kt. – žodynus, gramatikas, vadovėlius. Taip, pavyzdžiui, Kinijoje italų jėzuitai Matėjas Ričis ir Mikelė Rudžeris jau nuo 1580 m. mokėsi kinų kalbos ir rašė vadovėlius.


Pirmąją sanskrito gramatiką parašė prancūzų jėzuitas Žanas Ponsas 1740 m., o pirmąjį tibetiečių žodyną – italų jėzuitas Ipolitas Dezideris 1730-aisiais. Ypač aktyvūs šioje veikloje buvo jėzuitai. Jie kūrė pirmuosius lingvistinius tiltus tarp Rytų ir Vakarų Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Tibete.


Būtent krikščionių misionieriai, pirmiausia katalikai, vėliau ir įvairių atšakų protestantai, siuntė į Europą savo susitikimų su kolonizuojamų kraštų gyventojais aprašus apie jų papročius, kultus, socialinio gyvenimo ypatumus, – apie misionierių indėlį į kultūrinius tyrimus dėsto prof. dr. A. Beinorius. – Tokie ankstyvosios, naiviosios, antropologijos aprašai („rašau, ką matau ir kaip tai suprantu“) tapo europiečiams vieninteliu šaltiniu, pasakojusiu apie egzotiškų kraštų gyventojus.


Taip iš religinių siekių formavosi ir radosi akademinis orientalizmas, t. y. moksliniai Azijos kultūrų tyrimai ir studijos. Tai – neabejotinai pozityvus misionierystės aspektas, svariai prisidėjęs prie mokslinio pažinimo.“


Mokslo ir religijos tikslai – skirtingi


Ne vienas misionierius pasižymėjo ir kaip puikus etnografas. Vis dėlto dr. K. Jonutytė teigia, kad tarp sociokultūrinės antropologijos ir misionierių veiklos tik iš pirmo žvilgsnio yra nemažai panašumų.


„Iš tiesų tiek antropologas, tiek misionierius ilgą laiką gyvena kitoje bendruomenėje, mokosi jos kalbos, pažindinasi ir mezga artimą ryšį su vietos žmonėmis, gilinasi į jų kultūrą, pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Antropologijoje tai vadinama etnografiniu lauko tyrimu. Nors kai kurie misionieriai užsiėmė ir užsiima etnografine veikla, vis dėlto pagrindinis jų tikslas – tuos žmones atversti į savo religiją. Todėl kalbos, kultūros ir bendruomenės pažinimas čia būna instrumentinis, siekiant ne tiek mokytis iš bendruomenės, kiek ją keisti.


Antropologų veiklos pagrindas yra kultūrinis reliatyvizmas, idėja, siejama su žymaus antropologo ir lingvisto Franco Boaso nuostata, kad kultūrų nėra gerų ar blogų, teisingų ar klaidingų, kad jos visos yra savotiškos ir turi būti suprantamos atsižvelgiant į kontekstą ir istoriją. O misionierių veiklos prielaida yra tokia, kad ta bendruomenė nėra pažinusi tiesos, tad siekiama ją atvesti į neva teisingą kelią“, – esminius skirtumus paaiškina mokslininkė.


Dr. K. Jonutytė pasakoja apie prieš kelerius metus pagarsėjusią jauno evangelinio tikėjimo krikščionių misionieriaus Džono Čau žūtį, bandant užmegzti ryšį su iki tol misionierių nepasiekta gentimi Andamanų salose. Nepaisydamas genties atstovų nenoro bendrauti ir akivaizdaus priešiškumo, Dž. Čau atkakliai mėgino megzti su jais ryšį, norėdamas skleisti Dievo žodį ir taip išgelbėti tuos žmones, tikėdamas, kad juos yra užvaldęs šėtonas.


„Visgi šiuolaikinėje antropologijoje vietinių žmonių įsitikinimai yra žymiai labiau gerbiami ir dirbama vadovaujantis antropologų darbo etikos kodeksu, siekiant užtikrinti tiek tiriamų gyventojų gerovę, tiek savo saugumą“, – teigia pašnekovė.


Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad kai kurie misionieriai nuo seno turėjo ir etnografinį interesą, yra parašę svarbių etnografinių ir lingvistinių darbų apie vietines kultūras ir kalbas. O kiek vėliau jau ir patys misionieriai pradėjo remtis antropologinėmis žiniomis, siekdami geriau suprasti tas kultūras ir taip efektyviau vykdyti savo misijas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.