Branduoliniai bandymai Šaltojo karo metu prilygo pramogai

Branduoliniai bandymai Šaltojo karo metu prilygo pramogai


Šaltasis karas ir ginklavimosi varžybos jau seniai užmarštyje – šiuolaikinei kartai neteko patirti branduolinio ginklo ir ruošimosi galimam Trečiajam pasauliniam karui keliamos įtampos. Tačiau šis prieštaringas istorijos laikmetis vis dar sulaukia daugelio žmonių dėmesio.


„Šaltasis karas prasidėjo, kai po Antrojo pasaulinio karo buvusių sąjungininkių – Sovietų Sąjungos ir JAV bei Didžiosios Britanijos – tikslai išsiskyrė. Sovietai toliau norėjo didinti savo įtaką pasaulyje ir skleisti komunizmą. Atsiranda priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, kurią žymi abiejų pusių ginklavimosi varžybos, o svarbiausia – branduolinio ginklo kūrimas“, – sako Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos istorijos mokytojas Algirdas Baltuškonis.


Grįžti į laikus prieš branduolinį ginklą


1949 m. Sovietų Sąjunga, pavogusi brėžinius per šnipus, sukuria savo branduolinį ginklą. Tai visas valstybes paskatina dar labiau įsitraukti į branduolinių ginklų kūrimą.

REKLAMA


„Kodėl nusprendžiama kurti branduolinius ginklus? Tai daug pigiau negu išlaikyti tūkstantines armijas. Buvo plečiama karinių bazių sistema, kurių buvo tiek Lietuvoje, tiek Australijoje. Buvo plečiamas branduolinių galvučių kūrimo tinklas – tokiu būdu didinama vienos ar kitos pusės įtaka. D. Britanija 1952 m. jau turi atominį ginklą, Prancūzija jį sukuria po 8-erių metų“, – pasakoja A. Baltuškonis.


1949 m. įsteigiama NATO, turėjusi užkirsti kelią karams ateityje ir apsiginti nuo galimos sovietų agresijos. Kaip atsvara jai 1955-aisiais įsteigiama Varšuvos pakto organizacija. Didžiausios įtampos taškas, kai pasaulis išties atsidūrė ties JAV ir SSRS karo riba – tai Karibų arba Kubos krizė. Vėliau jau prasideda santykių atšilimas, kai pradedama suvokti, kad branduolinis ginklas yra didelė rizika, nes jį panaudojus nė viena pusė nebus laimėtoja.

REKLAMA


„Branduolinio ginklo ar reaktoriaus sprogimas nusineša daugybę gyvybių, taip pat palieka neigiamų padarinių gamtai, be kurios žmonės negali gyventi. Nuo 1963 m. tarptautiniu mastu susitariama, kad draudžiama bandyti branduolinį ginklą kosmose, atmosferoje ir po vandeniu. Vienos ar kitos valstybės vis tiek galėjo ir toliau plėtoti atominius ginklus, kai kurios tai daro iki šiol. 1970-aisiais susitarta neplatinti atominių ginklų. Buvo bandoma grįžti į laikus dar prieš branduolinį ginklą“, – aiškina istorikas.


Branduoliniai bandymai Australijoje


Branduolinių mėginimų iki 1963-ųjų susitarimo buvo daug – dažniausiai vandenyje ir dykumose. „Kas keisčiausia – Australijoje, JAV ir kitose šalyse žmonės susirinkdavo stebėti bandymų kaip pramogos, negalvodami apie spinduliuotės neigiamas pasekmes. Mokslininkų apskaičiuota, kad beveik 5 tūkst. metų tose vietose, kur buvo mėginamos atominės bombos, padariniai lieka, ten jau niekada nebebus gyvybės“, – apie pasekmes kalba A. Baltuškonis.


Pasak jo, dažnai branduoliniai bandymai vykdavo nuošalesnėse arba negyvenamose vietose. Pavyzdžiui, Prancūzija tam išnaudojo savo kolonijas Afrikoje ir Ramiajame vandenyne, britai bandymus vykdė savo kolonijoje – Australijoje, mat tai atrodė lyg mažesnis blogis, nebuvo galvojama apie pačios kolonijos gyventojus.



Apie branduolinius bandymus ir vieną prieštaringiausių Australijos istorijos laikotarpių galima išvysti šešių dalių seriale „Operacija „Bafalas“. Šis tikrais įvykiais paremtas serialas pasakoja apie šeštajame dešimtmetyje Britanijos vykdytus branduolinius bandymus pietinėje Australijos dalyje.


Majoras Leo Karmaiklas turi suprojektuoti atominių bandymų bokštus ir prižiūrėti jų statybą Maralingoje, tačiau jo vadas, generolas Krenkfordas, visų draugiškai vadinamas „Krenkiu“, nesusitvarko su savo pareigomis. Leo tenka dirbti kartu su M16 atsiųsta meteorologe Eva Loid-Džordž, kurios tikslas yra sužinoti, kas nutekina slaptus duomenis.


Krenkis priverčia Leo kartu vykti į dykumą ieškoti aborigenų, nors Leo tiki oficialiais vyriausybės dokumentais, kuriuose teigiama, kad aborigenų toje teritorijoje jau seniai nėra. Seriale vaizduojama, kaip Šaltojo karo įkarštyje žmogaus ištikimybė savo šaliai ir polinkis išduoti nuolat atsiduria ant svarstyklės lėkštelių.


Persmelkti nepasitikėjimo ir baimės


Pasak istoriko, seriale paliečiama pasitikėjimo tema išties buvo svarbi visam Šaltojo karo laikotarpiui, mat branduolinio karo baimė persmelkė didžiąją dalį žmonijos.


„Žmonės ir Rytuose, ir Vakaruose kūrė savo požeminius bunkerius tuo atveju, jei šalia sprogtų atominė bomba – iki šiol amerikiečiai tokius tebeturi. JAV mokyklose į programą buvo įtraukta pasiruošimas atominiam karui, buvo aiškinama, kur bėgti, slėptis, kaip reaguoti. Žmonės tikrai gyveno baimėje, ypatingai Kubos krizės metu“, – akcentuoja A. Baltuškonis.

REKLAMA


Jis priduria, kad ir komunistinėse valstybėse, taip pat ir Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje, buvo rengiamasi panašioms grėsmėms – karinio pasirengimo užsiėmimai vykdavo mokyklose, vadinamieji pionieriai ir komjaunuoliai specialiose stovyklose treniruodavosi, kas greičiau užsidės dujokaukę, kas pirmas teisingai suteiks pagalbą.


„Černobylio katastrofa, kuomet sprogo branduolinės jėgainės reaktorius, puikiai atskleidžia, kad iš tiesų gyventojai Sovietų Sąjungoje tokiai grėsmei nebuvo pasiruošę. Jie nežinojo, koks didelis tai pavojus – įvykus sprogimui, žmonės grožėjosi radioaktyviomis šviesomis, o ugniagesiai be jokių apsaugų gesino gaisrą“, – teigia istorijos mokytojas.