Visa tiesa apie...valsą

Visa tiesa apie...valsą


Valsas laikomas gana jaunu pramoginiu šokiu – jis skaičiuoja kiek daugiau nei du šimtus metų. Iš pradžių draustas ir laikytas nepadoriu, šiandien valsas yra vienas žinomiausių šokių pasaulyje.


Ramutė ŠULČIENĖ


Ilgus amžius aukštuomenė ir žemesnių sluoksnių atstovai šoko skirtingus šokius. Aukštuomenės šokiams buvo būdinga daugiau taisyklių, jie buvo panašūs į meninius pasirodymus, kur kiekvienas gerai žino savo vietą ir judesius. Šokiai priminė eitynes, pasivaikščiojimus su žvakėmis ir fakelais, buvo būdingas judesių ceremoningumas, atlikimo iškilmingumas. Liaudies šokiai buvo paprastesni, jų figūros – nesudėtingos. Kai kurie šokiai sieti su kalendorinių švenčių, vestuvių, darbų pabaigtuvių ir kitomis apeigomis. Kai Renesanso epochoje susiformavo miestiečių sluoksnis, jų papročiai ir kultūra susipynė su aristokratų tradicijomis. Taip liaudies šokių formos perėjo į pramoginius šokius ir atvirkščiai. Tuo metu suklestėjo daug iki šiol žinomų pramoginių, laisvesnio pobūdžio šokių: kadrilis, kankanas, polka, mazurka, polonezas, taip pat ir valsas.

Vieni smerkė, kiti žavėjosi

REKLAMA


Valsas atsirado XVIII a. antroje pusėje iš austrų ir vokiečių liaudies šokio lendlerio. Žodis „valsas“ kilęs iš vokiško žodžio Walzer, reiškiančio „kelionė“, „sukimasis“. Manoma, kad pereiti iš liaudies pasilinksminimų į aukštuomenę šokiui padėjo Šventosios Romos imperatorienė, Austrijos erchercogienė Marija Teresė. Valdovei patiko valso judesių paprastumas ir jausmingumas, todėl ji įsileido šokį į prabangius savo rūmus.


Įdomu, kad Europoje valsas iš pradžių buvo draudžiamas ir laikomas pernelyg laisvu, nes jį šokti reikėjo poromis, apkabinus damą aplink juosmenį prieš visus žmones ir susikabinus rankomis. Dalis visuomenės ir Bažnyčia šį šokį laikė gėdingu, nepadoriu. Pavyzdžiui, žymusis anglų poetas Džordžas Baironas ne tik ironiškai kalbėjo apie valsą, bet ir parašė jį pašiepiantį eilėraštį. Vokiečių kritikas Salomonas Jakobas Volfas išleido pamfletą „Įrodymas, kad valsas yra pagrindinis mūsų kartos kūno ir proto silpnumo šaltinis“. Leidinys buvo taip graibstomas, kad leidimą teko pakartoti. Vyrai net kviesdavo vienas kitą į dvikovą, susiginčiję dėl valso padorumo.

REKLAMA


Kita dalis visuomenės mėgavosi šokiu. Štai Johanas Volfgangas Gėtė 1774 m. „Jaunojo Verterio kančiose“ taip aprašė susižavėjimą valsu: „Niekada taip manęs nenešė kojos. Aš nebejaučiau savęs. Laikyti rankose mieliausią pasauly būtybę ir skristi su ja vėju, kol viskas aplink išnyksta...“


Įkvėpė kompozitorius


Valso suklestėjimo metas – XIX a., kai šis šokis įkvėpė žymiausius to laikotarpio Europos kompozitorius kurti jam muziką. Johanas Štrausas vyresnysis ir Johanas Štrausas jaunesnysis taip pat buvo dideli valso gerbėjai. Ypač gerai savo valsais žinomas J. Štrausas jaunesnysis. Jis taip ištobulino ir išpopuliarino šokį, kad net buvo pramintas didžiuoju valsų karaliumi. Ypač populiarus tapo jo valsas „Žydrasis Dunojus“.


Koncertinių valsų sukūrė Francas Šubertas, Robertas Šumanas, Friderikas Šopenas, Ferencas Listas ir kt. Valsų yra Hektoro Lui Berliozo, Piotro Čaikovskio simfonijose, Džuzepės Verdžio, Džakomo Pučinio, Richardo Štrauso operose, Leo Delibo, P. Čaikovskio baletuose.


Šokantis kongresas


Valso atmainų pasaulyje išsirutuliojo ne viena, bet pirmuoju valsu laikomas Vienos valsas. Šį pavadinimą šokis gavo, manoma, dėl savo populiarumo Vienos kongreso metu (1814–1815 m.). Užsitęsusias politines derybas lydėjo legendiniai pokyliai, dėl kurių kilo garsus posakis „Kongresas šoka, bet neina į priekį“. Pakartoti valsą čia buvo prašoma daugybę kartų.



XIX a. viduryje išpopuliarėjo laisvesnio tempo prancūzų valsas. XIX a. pabaigoje įsigalėjo lėtasis valsas, Jungtinėse Amerikos Valstijose vadintas bostonu, o Europoje – anglų valsu.


Lietuvoje valsas šokamas nuo XIX a. vidurio. Lietuvių liaudies instrumentinėje muzikoje buvo paplitę keletas variantų: valčikas, didvalsis, apvalcius. Prieškario Lietuvoje jau buvo ir šokių mokyklų. Garsioje Vinco Mintaučkio, šokių mokytojo statusą įgijusio Paryžiuje, mokykloje buvo mokoma tokių šokių kaip anglų valsas, tango, fokstrotas, Vienos valsas ir kt.

Švenčių puošmena


„Viens du trys, viens du trys“ – užtenka vien išgirsti šį skaičiavimo ritmą ir prieš akis iškyla besisukančios poros. Paprastai mokytis šokti pradedama nuo lėtojo valso: kas moka šokti lėtąjį valsą, tas gali nebijoti ir Vienos valso. Žingsniai ir posūkiai čia yra visiškai tokie patys, tik tempas – dukart greitesnis. XX a. viduryje valsas ir Vienos valsas buvo įtraukti į standartinių pramoginių šokių oficialiąją programą.


Sakoma, kad su valsu paprasti darbo žmonės įžengė į pokylių sales. Iš tiesų šokdamas valsą kiekvienas gali pasijusti, lyg šoktų karaliaus puotoje. Nors kilo iš valstiečių šokio, valsas šiandien asocijuojasi su iškilmingumu, elegancija. Dėl judesių minkštumo ir sukimosi ratu, supimosi ir plaukimo valsas laikomas vienu romantiškiausių šokių. Jis mielai šokamas per vestuves, jo mokosi gimnazistai paskutinio skambučio ar išleistuvių šventei. Be valso neįsivaizduojami ir žymieji Vienos pokyliai (jų tradicija kilo XVIII a. Habsburgų karališkuosiuose rūmuose). Sparčiai populiarėjant valsui ir kitiems pramoginiams šokiams, buvo atidarytos viešos šokių salės. Kai kuriose iki šiol rengiami prabangūs, iškilmingi Vienos pokyliai, kur šventė neabejotinai prasideda nuo valso žingsnelių.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.