Didieji indėnų vadai, palikę ryškų pėdsaką savo gimtojo krašto istorijoje, įamžinti Džeimso Fenimoro Kuperio, Karlo Majaus ir daugybės kitų rašytojų kūriniuose, vaidybiniuose filmuose. Pasakojimai apie narsiuosius indėnus vaikystėje ir paauglystėje žadino daugelio berniukų vaizduotę ir skatino iš lazdyno gamintis lankus ir žaisti indėnus. Kaip susiklostė bene žymiausių indėnų vadų, gyvenusių dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teritorijoje, likimai?

Manvydas VITKŪNAS

Įvairiose indėnų gentyse buvo įprasta suteikti kariui vardą, kuris geriausiai apibūdina jo narsą, charakterio savybes, karinį sumanumą. Įprastai šį vardą reikėjo užsitarnauti, ir vienas žmogus per savo gyvenimą galėjo turėti net porą vardų: vieną – nuo gimimo, kitą – jau tapęs kariu. Kai kuriose gentyse buvo įprasta visą laiką turėti tą patį vardą. Kartais europiečiai, aktyviai vykdę invaziją į indėnų žemes, kaip nors pramindavo indėnus, ir būtent tais vardais jie įėjo į istoriją. Indėnų vadų būta daugybės, ir išskirti žymiausius nėra lengva. Visgi kai kurie iš jų paliko itin ryškų pėdsaką ir istorijoje, ir populiariojoje kultūroje.

Lėtasis tapo Sėdinčiu Jaučiu

Dabartinės Šiaurės Dakotos valstijos prerijose nuo seno šeimininkavo hunkpapų gentis – vieni iš gausios indėnų sijų genčių grupės, taip pat gyvenusios dabartinės Pietų Dakotos, Minesotos, Ajovos, Nebraskos, Montanos valstijų žemėse, atstovų. Bene garsiausias hunkpapų vadas buvo apie 1831 m. gimęs Sėdintis Jautis (gimtąja lakotų kalba jo vardas skambėjo kaip Tatanka Jotanka). Berniukas, kurio tėvas buvo Šokinėjantis Barsukas, o mama – Šventosios Durys, dėl savo neskubraus būdo vaikystėje buvo vadinamas Lėtuoju. Keturiolikos paauglį dėdė Keturi Ragai pirmą kartą pasiėmė į karo žygį, ir jau tada kovoje su krou genties indėnais jis pasižymėjo kaip narsus karys bei gavo naują vardą. Kai 1858 m. krou kariai nužudė Šokinėjantį Barsuką, Sėdintis Jautis pasivijo žudiką ir persmeigė jį ietimi.

Tapęs genties vadu, Sėdintis Jautis kaip įmanydamas priešinosi prievartiniam indėnų perkėlimui į rezervacijas. To siekė JAV valdžia. Hunkpapų vadas tapo autoritetingas ir kitose gentyse. Jis vadovavo kovoms su JAV vyriausybinėmis pajėgomis. 1866–1868 m. kartu su vadais Raudonuoju Debesimi ir Pašėlusiu Arkliu vadovavo kovai su amerikiečiais, tiesusiais per sijų genčių žemes geležinkelį ir kūrusius čia baltųjų gyvenvietes. Kai valdžia pabandė nupirkti žemes iš indėnų, Sėdintis Jautis atšovė iš Vašingtono atsiųstam derybininkui: „Aš neparduodu nė vienos pėdos mūsų žemės.“

Dakotoje aptikus aukso, prasidėjo nauja baltųjų veržimosi banga ir naujas karas. Sėdintis Jautis jau vadovavo beveik visoms sijų gentims. Jis nuožmiai kovojo su priešais, puldinėjusiais indėnų stovyklavietes, nevengusiais žudyti ir moteris bei vaikus. Galiausiai kautynėse prie Mažojo Bighorno indėnai sutriuškino pulkininką leitenantą Džordžą Armstrongą Kasterį – nukovė jį ir dar 266 amerikiečių karius. Tai buvo viena didžiausių indėnų pergalių kovoje su baltaisiais. JAV vyriausybė metė papildomas pajėgas, ir Sėdintis Jautis su gausia grupe gentainių buvo priverstas trauktis į Kanadą, kur jį maloniai priėmė britų valdžia. Tačiau dėl bizonų stygiaus kilo badas, ir indėnai grįžo į JAV. Sėdintis Jautis buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Jis netgi vaidino garsiajame Bafalo Bilo šou „Laukiniai Vakarai“, cirko arenoje jodinėjo arkliu, fotografavosi. Vėl pakliuvęs į amerikiečių valdžios nemalonę, Sėdintis Jautis turėjo būti suimtas, tačiau buvo nušautas 1890 m. gruodžio 15 d.

Raudonasis Debesis

Oglalai buvo dar vieni iš sijų genčių grupės, gyvenusios didelėse JAV ir Pietų Kanados teritorijose, atstovų. Žymiausias jų vadas Raudonasis Debesis gimė 1822 m. Nebraskos valstijos teritorijoje. Dėl savo narsos ir aštraus proto bei įgyto autoriteto jis buvo išrinktas genties vadu.

XIX a. viduryje Montanos valstijoje buvo aptiktos didžiulės aukso atsargos, o tiesiausias kelias į šį kraštą ėjo per Nebraską. Į indėnų žemes patraukė naujakurių, aukso ieškotojų vilkstinės. Į Vajomingą ir Montaną buvo nutiestas vadinamasis Bozmano kelias, ir amerikiečiai bandė plėsti gyvenvietes bei atlikti geologinius tyrimus Pauderio upės baseine, bet Raudonojo Debesies vadovaujami indėnai sutrukdė tai padaryti. 1866 m. buvo sumuštas JAV kariuomenės dalinys, nukautas 81 karys. Raudonasis Debesis pasiūlė taikos derybas, apsilankė Vašingtone, Niujorke ir iškovojo pergalę, kurios nepavyko pasiekti iš esmės jokiam kitam indėnų vadui: iš jo genties žemių buvo išvesta vyriausybinė kariuomenė, nutraukti gyvenviečių steigimo darbai. Tiesa, vėliau oglalai atsidūrė rezervacijose, bet savo pačių žemėse, ir gyveno daug lengviau nei daugybė kitų genčių. Raudonasis Debesis, laikomas ne tik vienu geriausių indėnų karo vadų, bet ir diplomatų, mirė savo namuose, kuriuos jam pastatė JAV vyriausybė.

Juodasis Vanagas

Besidomintiesiems karyba puikiai žinomas amerikiečių karinis sraigtasparnis „UH-60 Black Hawk“ – „Juodasis vanagas“. Keturi tokie orlaiviai 2024 m. turėtų sustiprinti Lietuvos kariuomenę, o vėliau jų gali būti įsigyta dar daugiau. Ledo ritulio gerbėjams puikiai žinoma Čikagos „Blackhawks“ komanda. Jos įkūrėjas Frederikas Makloklinas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo 86-ojoje JAV kariuomenės divizijoje, pramintoje „Juodojo vanago“ vardu. Visa tai – vieno iš didžiųjų indėnų vadų Juodojo Vanago, kilusio iš sokų genties, atminimo ženklai.

Juodasis Vanagas gimė 1767 m. tuo metu dar Didžiosios Britanijos valdytoje Ilinojaus teritorijoje, vėliau tapusioje viena iš JAV valstijų. Jis buvo sokų ir jiems artimų foksų genčių sąjungos vyriausiasis karo vadas ir niekada nesutiko su savo genties vyresniųjų vadų sprendimu pasirašyti su amerikiečiais taikos sutartį ir užleisti kolonizatoriams dalį žemių. Juodasis Vanagas su kariais gynė gimtąjį Ilinojų (šis 1818 m. tapo JAV valstija, ir buvo nuspręsta per 10 metų iš jos ištremti visus indėnus), o supratęs, kad neatsilaikys, pasitraukė į vakarus už Misisipės upės, sutelkė 1 500 karių Ajovoje ir grįžo į Ilinojų tęsti kovos.

1832 m. prasidėjo didelis karinis konfliktas, žinomas kaip Juodojo Vanago karas. Jis kainavo gyvybę 77 baltiesiems ir bent 450 indėnų. Daug baltųjų, apimti panikos, paliko savo ūkius ir ieškojo prieglobsčio Čikagoje. Po šio karo Juodasis Vanagas pasitraukė į šiaurę, bet galiausiai kiti indėnai, nenorėję tęsti kovos, įkalbėjo jį pasiduoti amerikiečiams. Juodasis Vanagas ir dar du jo bendražygiai buvo suimti, kalinti forte Virdžinijoje, bet galiausiai paleisti, prieš tai priversti apžiūrėti JAV didmiesčius, kad suprastų, kokia didelė yra baltųjų žmonių galia ir kaip beprasmiška tęsti kovą. Juodasis Vanagas savo gyvenimo saulėlydį pasitiko Ajovoje. Čia jis taikiai gyveno iki pat mirties 1838 m.

Oceola – Floridos gynėjas

„Oceola, seminolų vadas“ – šį nuotykių romanų kūrėjo Tomo Maino Rido kūrinio pavadinimą žinome nuo vaikystės. Oceola vadovavo seminolų sukilimui Floridoje. Jis gimė 1804 m. Talasyje (Alabamos valstijoje). Buvo metisas – indėnas, turėjęs baltųjų kraujo.

Kai Alabama buvo prijungta prie JAV, Oceola su gentainiais pasitraukė į tuomet Ispanijai priklausiusią Floridą, bet ir ji 1819-aisiais buvo prijungta prie JAV. Seminolų vadai netrukus pasirašė sutartis su JAV valdžia ir pagal jas gavo derlingų žemių Šiaurės Floridoje, o štai jų gentainiai turėjo pasitraukti iš malonių gyventi pusiasalio pakrančių į centrinėje dalyje esančius pelkynus. Galiausiai amerikiečiai pareikalavo, kad seminolai perduotų jiems visus ten atbėgusius juodaodžius vergus, o patys per metus išsikeltų į vakarus nuo Misisipės. Indėnai nesutiko, ir JAV valdžia atsiuntė kariuomenę.

1832 m. Oceola, pasižymėjęs kaip narsus karys, buvo išrinktas seminolų genties vadu. Jis narsiai priešinosi europiečiams, kurie veržėsi į Floridą ir grobė seminolų žemes, peiliu demonstratyviai supjaustė baltųjų primestą taikos sutartį. Oceolos vadovaujami seminolai genties moteris ir vaikus paslėpė neįžengiamuose Floridos pelkynuose, o vyrai kelerius metus kovojo su amerikiečių pajėgomis. Oceola buvo paimtas į nelaisvę klasta, kai atvyko į derybas, ir mirė nuo tuberkuliozės drėgnoje kalėjimo kameroje Moultrio forte (Pietų Karolinos valstijoje) 1838-aisiais. Oceolos galva prieš laidotuves buvo nukirsta ir saugoma specialiame tirpale stikliniame inde, bet vėliau pražuvo gaisro metu. Dabar Oceolos atminimas – gerbiamas, šiam indėnų vadui atminti Floridoje yra įkurtas memorialinis parkas.

Nepagaunamasis Džeronimas

Apačių čirikavų genties vadas Gojalė („tas, kuris žiovauja“) labiau žinomas Džeronimo vardu. Jis gimė 1829 m. stovykloje prie Hilos upės Naujojoje Meksikoje. Tuo metu šis kraštas priklausė Meksikai, bet 1846-aisiais tapo JAV dalimi. Apačiai gyveno didelėje dabartinių Naujosios Meksikos, Arizonos, Teksaso, kelių kitų valstijų teritorijoje, taip pat Meksikos žemėse. Dėl ko baltieji praminė Gojalę Džeronimu, neaišku. Užaugęs jis vedė, turėjo tris vaikus, bet tuo metu, kai daugelis vyrų buvo išvykę prekybos reikalais, stovyklą užpuolė meksikiečių kariai ir nužudė jo motiną, žmoną ir vaikus.

Nors Džeronimas nebuvo išrinktas vyriausiuoju genties vadu, jis 25 metus vadovavo savo gentainių kovai su meksikiečiais, vėliau ir su amerikiečiais. Jo būriuose, skirtingai nei, pavyzdžiui, Sėdinčio Jaučio, gebėjusio sutelkti ir 10 tūkst. kovotojų, buvo kur kas mažiau karių. Tačiau Džeronimas buvo itin sumanus vadas, daugybę metų jis ne tik efektyviai kovojo su priešais, bet ir sugebėjo puikiai išsisukti nuo persekiojimo. Yra žinoma, kad net metus mažytį Džeronimo būrį (jame tebuvo 38 žmonės, įskaitant moteris ir vaikus) persekiojo 5 tūkst. amerikiečių ir dar keli tūkstančiai meksikiečių karių. Galiausiai Džeronimas buvo priverstas pasiduoti amerikiečiams. 1905-aisiais jis kreipėsi į prezidentą Teodorą Ruzveltą ir paprašė leisti grįžti į Arizoną, bet atsakymas buvo neigiamas. 1909 m. 79-erių Džeronimas nukrito nuo žirgo ir po trijų dienų mirė. Jis buvo vienas iš paskutinių Šiaurės Amerikos indėnų vadų, su ginklu rankose kovojęs dėl indėnų laisvės. Įdomus faktas tas, kad jo vardas tapo JAV kariuomenės oro desanto pajėgų šūkiu. Šokdami iš lėktuvų su parašiutais, kariai šaukia „Džeronimas!“. Šis šūkis simbolizuoja laisvę, narsą ir ryžtą laimėti.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.