Didysis prūsų sukilimas

Didysis prūsų sukilimas


Po didžiausios XIII a. baltų (žemaičių ir juos parėmusių kuršių) pergalės prieš kryžiuočius – Durbės mūšio, įvykusio 1260 m. liepos 13 d., – sukilo įvairios baltų gentys, taip pat estai. Itin didelis sukilimas prieš pavergėjus tų pačių metų rudenį vyko Prūsijoje. Sukilėliams vadovavo Herkus Mantas.


Manvydas VITKŪNAS


Istorinė prūsų teritorija driekėsi nuo Vyslos žemupio iki Kuršių marių. Pietiniai jų kaimynai buvo lenkai ir mozūrai, vakariniai – sūduviai ir nadruviai (tiesa, kai kurie tyrinėtojai nadruvius taip pat laiko prūsais), šiauriniai – abipus Nemuno žemupio gyvenę skalviai. Prūsiškoje Baltijos pakrantėje, ypač Sembos pusiasalyje, gausiai randama gintaro – juo aisčiai prekiavo su Romos imperija ir jos provincijomis. IX a. anoniminis autorius darbe „Šiaurės Dunojaus krašto miestų ir sričių aprašymas“ pirmą kartą paminėjo prūsus – bruzi. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje, 997 m., krikščioniškoji Europa dar daugiau išgirdo apie prūsus, nes netoli Drūsens, arba Truso, vietovės (dab. Lenkijoje, netoli Elbingo) buvo nužudytas misionierius Adalbertas (Vaitiekus).

REKLAMA


Prūsus sudarė nemažai genčių: sembai, notangai, varmiai, galindai, pagudėnai, pamedėnai, bartai. Įtakingiausi genčių žmonės buvo kilmingieji – vitingai, taip pat priimant sprendimus didelis vaidmuo teko bendruomenės, arba žemės vyrų, susirinkimui – vaidai. Nemenką įtaką prūsų visuomenei turėjo ir senojo baltų tikėjimo dvasininkai – kriviai.


Prūsai buvo bene turtingiausi iš visų baltų. Jie turėjo kariaunas, gerų ginklų. Prūsams ne kartą teko suremti kalavijus su priešais dar iki tol, kol į jų žemes atėjo kryžiuočiai. Nuo IX a. prūsų žemes, visų pirma – Sembą, puldinėjo skandinavų vikingai, švedai ir – ypač nuožmiai – danai. Sembos pusiasalyje jie netgi buvo įkūrę savo kolonijų. Nuo X a. prūsai kariavo ir su lenkais, o į pietrytines jų žemes ne kartą buvo įsiveržę Kijevo Rusios kunigaikščiai. Prūsai buvo ne tik sausumos žmonės, bet ir jūrininkai – jų laivai pasiekdavo Daniją, Gotlando salą ir netgi tolesnes pakrantes, šiaurines rusų žemes.

REKLAMA


Vokiečių ekspansija


Didžiuliu, galiausiai mirtinu iššūkiu prūsams tapo Vokiečių ordino atsikraustymas į jų žemes. 1226 m. Mazovijos (dab. Lenkijos dalies) kunigaikštis Konradas I pasikvietė kryžiuočius, kad šie padėtų lenkams kovoti su prūsais. Vėlesnė istorija parodė, kad tai buvo didžiulė klaida – gana greitai Vokiečių ordinas tapo grėsmingu ne tik prūsų, bet ir kitų baltų genčių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos priešu.


Vokiečių ordinas skyrė labai daug jėgų ir energijos, kad užkariautų prūsus. Įsikūrę Vyslos žemupyje, kryžiuočiai statė savo pilis, užėmė vis naujas teritorijas, kvietė talkininkus ir kolonistus iš Vokietijos ir visos katalikiškos Europos. Juos rėmė Šventosios Romos imperijos valdovai ir Romos popiežiai. Pirmosios vokiečių pilys Prūsijos žemėse buvo Nešava ir Fogelzangas.


Pirmiausia kryžiuočiai įveikė pamedėnus, jų žemėje pastatė tvirtas Torunės, Kulmo ir kitas pilis. Varmių žemėje prie Aistmarių iškilo galinga Balgos pilis. Vokiečiai ir jų talkininkai stengėsi kiekvieną vasarą nusiaubti vis naują prūsų žemių sritį, užimti arba sugriauti jų pilis, pastatyti saviškes ir įkurdinti įgulas. Dalis vietos gyventojų buvo nužudomi, kiti krikštijami, jiems primetama duoklė, įvairios prievolės. Prūsų gentys iš pradžių gynėsi pavieniui, ir tai tik palengvino kryžiuočiams krašto užkariavimą. Tačiau 1242-aisiais prasidėjo septynerius metus trukęs Pirmasis prūsų sukilimas – prūsų gentys sudarė sąjungą, taip pat rado sąjungininką – Pamaryje gyvenusių kašubų kunigaikštį Sventopelką. Tiesa, po kelių skaudžių pralaimėjimų Sventopelkas sudarė su Vokiečių ordinu taikos sutartį, bet prūsai kovojo toliau. Jiems pavyko išvaduoti iš kryžiuočių gniaužtų daug savo žemių, bet kai kurių strategiškai svarbių pilių, tokių kaip Torunė ar Balga, užimti taip ir nepavyko. Galiausiai sukilimas nuslopo (ilgiausiai jis truko Natangoje), ir 1249 m. buvo sudaryta Kristburgo taika. Prūsai sutiko pripažinti ordino valdžią ir būti pakrikštyti.



Vokiečiai nepasitenkino tuo, ką pasiekė, ir toliau puolė prūsų žemes. Pagrindiniu taikiniu tapo Semba, kur, Priegliaus upės žiotyse, prūsų Tvankstos gyvenvietės vietoje, buvo įkurtas Karaliaučius. Iki 1257 m. sembai buvo užkariauti, bet jau 1260-aisiais, po Durbės mūšio, beveik visa Prūsija, išskyrus Pamedę, sukilo.


Vyriausiasis vadas – notangas


Sukilimo metu kiekviena gentis turėjo savo vadą (pavyzdžiui, varmiai – Glapą, pagudėnai – Auktumą, bartai – Divonį, dar vadinamą Dyvanu, sembai – Glandą), bet iškiliausias buvo notangų vadas Herkus Mantas. Jis buvo kilęs iš kilmingos šeimos, vaikystėje Vokiečių ordino paimtas įkaitu, pakrikštytas, gavo gerą išsilavinimą vienuolyno mokykloje Magdeburge, puikiai mokėjo vokiečių kalbą, buvo susipažinęs su Vakarų Europos karyba. Vokiečių paleistas, grįžo į tėvynę, o 1260 m. prasidėjus sukilimui tapo faktiniu jo vyriausiuoju vadu.


Sukilimą paskatino ne tik žemaičių ir kuršių pergalė prieš kryžiuočius prie Durbės, bet ir tai, kad vokiečiai dažnai pažeidinėjo Kristburgo sutarties sąlygas. Negana to, Lencenbergo pilyje buvo uždaryti ir klastingai gyvi sudeginti žymiausių notangų ir varmių vitingai. Taip kryžiuočiai tikėjosi užkirsti kelią bręstančiam sukilimui, tačiau tik pagreitino įvykius. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad sukilimas prasidėjo 1260 m. rugsėjo 20 d. Prūsai ėmė puldinėti vokiečius, deginti jų pilis, bažnyčias, kolonistų sodybas. Prūsus parėmė sūduviai, vadovaujami Skomanto, taip pat nadruviai ir skalviai. 1262-aisiais prūsai sulaukė ir trumpalaikės lietuvių paramos (lietuviai užpuolė Vokiečių ordino valdas prie Vyslos ir kryžiuočius parėmusią Mazoviją), bet po karaliaus Mindaugo žūties 1263 m. Lietuvoje prasidėjo suirutė, dažna valdovų kaita, ir prūsų sukilimo lietuviai daugiau neberėmė.

REKLAMA


Iš pradžių prūsams labai sekėsi kovoti su pavergėjais. Buvo užimta, sunaikinta nemažai kryžiuočių pilių, o 1261 m. sausio 22 d. Pakarvių mūšyje, vykusiame netoli Aistmarių, notangų ir varmių žemių paribyje, Vokiečių ordino Prūsijos žemės magistro Hartmundo Grumbacho vadovaujamus kryžiuočius netikėtai užpuolė ir sutriuškino Herkaus Manto vadovaujami prūsai. Vienas iš vokiečių belaisvių buvo geras prūsų vado pažįstamas iš Magdeburgo laikų riteris Hirchalsas. Pasak vokiečių kronikininko Petro Dusburgiečio, Herkus Mantas du sykius jį išgelbėjo, bet kai burtai trečią kartą lėmė Hirchalsui mirtį, prūsai jį sudegino – taip paaukojo savo dievams.


Šturmavo pilis


1263 m. dar vienos didelės kautynės vyko Liubavos žemėje, netoli Torunės. Jose žuvo krašto magistras Helmerichas, ordino maršalas, 40 riterių ir daug eilinių karių. Netrukus į šią teritoriją įsiveržė sūduviai ir sugriovė Liubavos miestą ir pilį. 1271-aisiais kilo didelis Zirgūnos mūšis. Jame bartai ir pagudėnai sumušė gausias kryžiuočių pajėgas.


Prūsai ne tik kovėsi atvirose lauko kautynėse, bet ir puolė kryžiuočių pilis, netgi tokias tvirtas kaip Karaliaučiaus. Jos apgultis buvo dramatiška ir įnirtinga. Prūsai parodė, kad moka šturmuoti pilis, pasistatė kelis apgulos bokštus, taip pat blokavo laivybą Priegliumi ir marino vokiečius badu. Karaliaučiaus link į pagalbą skubėjo kryžiuočių kariuomenė, ir prūsai buvo parengę jai pasalą, bet pralaimėjo, mat sukilėlių gretose atsirado išdavikas. Apgultis tęsėsi, Karaliaučiaus miestas buvo sugriautas, tačiau pilies užimti nepavyko. Karaliaučiaus puolimų metu Herkus Mantas buvo sunkiai sužeistas ietimi. Balgos, Torunės, Elbingo ir kitų svarbiausių ordino pilių prūsams taip pat nepavyko užkariauti. Ordinas pajėgė išsaugoti Aistmarių bei Vyslos pakrančių kontrolę.
Su laiku sukilėlių jėgos ėmė sekti, daugybė jų žuvo. Vokiečiai ir jų talkininkai degino prūsų gyvenvietes, žmones išvarydavo į nelaisvę. Vis daugiau vitingų (ypač Semboje) perėjo į kryžiuočių pusę, be to, kryžiuočių ištekliai buvo beveik neišsemiami, nes juos rėmė popiežius ir įvairios Europos valstybės.

REKLAMA


1272–1274 m. buvo sukilimo gesimo laikas. Vienas po kito žuvo iškiliausi prūsų vadai. Herkus Mantas, pasibaigus didžiosioms kovoms, slapstėsi Nadruvoje. Čia jis buvo kryžiuočių užkluptas ir nužudytas 1273-iųjų rugpjūtį. Ilgiausiai, iki 1274 m., kryžiuočiams priešinosi pagudėnai.


Sukilėliai pralaimėjo, daugybė prūsų žuvo, kiti galiausiai pakluso kryžiuočiams, dar kiti pasitraukė į Lietuvą. Ilgainiui šiaurinėje prūsų žemių dalyje, taip pat nadruvių ir skalvių žemėse, pietiniame kuršių žemių pakraštyje, atidūrusiame vokiečių valdžioje, susiformavo lietuvininkų etninė grupė, čia plačiai buvo vartojama lietuvių kalba, bet tolydžio stiprėjo germanizacija.


Didysis prūsų sukilimas buvo labai reikšmingas Lietuvai, nes jis net 15 metų pristabdė kryžiuočių ekspansiją į Lietuvos žemes, leido jaunai mūsų valstybei sustiprėti ir tinkamai pasirengti gynybai nuo grėsmingo priešo – Vokiečių ordino.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.