Metelių regioninis parkas – atgaiva prie didžiųjų Dzūkijos ežerų

Metelių regioninis parkas – atgaiva prie didžiųjų Dzūkijos ežerų


Jei nevažiuojate prie jūros, bet norite pasidžiaugti vandens malonumais ir pasigrožėti bures iškėlusiais laiveliais, pasimėgauti malonia ežerų vėsa, didieji Dzūkijos ežerai – kaip tik jums. Nuostabia gamta ir kultūros paveldu garsėjantis, Lazdijų ir Alytaus rajonuose besidriekiantis Metelių regioninis parkas turi ką pasiūlyti ir poilsio, ir pažinimo džiaugsmo išsiilgusiems žmonėms.


Manvydas VITKŪNAS


Iš trijų didžiųjų regioniniame parke esančių ežerų didžiausias ir poilsiui patogiausias trečias pagal dydį mūsų šalyje Dusios ežeras. Jo plotas – 2 346 hektarai, kranto linijos (daugelyje vietų puikiai tinkamos maudynėms, su plačiu smėlėtu atbradu) ilgis – daugiau negu 23 kilometrai, o didžiausias gylis – 32,4 metro. Mažesnieji Dusios „brolis“ ir sesuo“ – Metelys ir Obelija. Be to, šalimais yra ir daugiau ežerų, kurių kiekvienas savaip žavus, supamas vaizdingų pakrančių.


Netoli Metelių bažnytkaimio, prie Dusios ežero, modernios architektūros pastate stiklinėmis sienomis yra įsikūręs Metelių regioninio parko lankytojų centras. Čia galima gauti visą reikiamą informaciją, susipažinti su šio krašto gamtos ir kultūros paveldo turtais, apžiūrėti įdomiai įrengtą, žaismingą pažintinę ekspoziciją, sužinoti apie parke gyvenančius balinius vėžlius bei kitus gyvius, pro galingą optinę įrangą pažvelgti į Dusios platybes ir ežere plaukiojančius paukščius. Čia taip pat galima užsisakyti ekskursiją, išsinuomoti kai kurią aktyviam poilsiui reikalingą įrangą. Parke galima pramogauti prie vandens, keliauti pėsčiomis, dviračiu ar automobiliu. Derėtų neaplenkti ir parko direkcijos įrengtų pažintinių takų.

Mena laisvės kovas

REKLAMA


Dusios ežeras – tikras gražuolis, kurio paviršių stipresnis vėjas pašiaušia porimtėmis bangelėmis, o gelmėse auga 57 rūšių augalų ir gyvena 18 rūšių žuvų, tarp jų – ir retokai aptinkamų ežerinių rainių, kirtiklių, seliavų, ungurių, vėgėlių. Pakrantėse yra kaimo turizmo sodybų (jų rasime ir prie Metelio bei Obelijos ežerų) ir stovyklaviečių. Yra numatyti du (24 ir 33 kilometrų ilgio) dviračių maršrutai ežero pakrantėmis. Čia ne tik malonu iškylauti, bet ir verta kai ką pamatyti. Labai įspūdingas senovės jotvingių gentį menantis Prelomčiškės (Eglynų) piliakalnis – pats didžiausias iš aštuonių parke esančių piliakalnių. Čia ir piliakalnio papėdės gyvenvietėje žmonių gyventa nuo I tūkstantmečio iki XIII a. Jo aikštelė – 17 x 35 metrų dydžio, statūs šlaitai – iki 10 metrų aukščio. Kol kas piliakalnis nėra archeologų tyrinėtas, bet veikiausiai jis mena ir jotvingių genties kovas su įvairiais priešais. Taip pat prie Dusios archeologai yra aptikę kelias akmens amžiaus gyvenvietes.


Už kiek daugiau nei septynių kilometrų į šiaurės vakarus nuo šio piliakalnio yra kita išskirtinę istorinę vertę turinti vieta. Kalniškės miške įrengtas memorialas mena 1945 m. gegužės 16 d. čia vykusį vieną didžiausių Lietuvos partizanų mūšių su sovietų okupantais. Miške apie 90 lietuvių partizanų buvo apsupti NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko. Artinantis priešams, partizanai pasiruošė kovai mišku apaugusioje kalvoje. Partizanams vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas. Kartu su juo buvo ir žmona, partizanė Albina Neifaltienė-Pušelė, taiklia lengvojo kulkosvaidžio ugnimi priešams padariusi daug nuostolių.

REKLAMA


Partizanai itin arti prisileido sovietų karius ir paleido į juos ugnį, taip pat naudojo rankines granatas. Sovietai rengė ataką po atakos, kariai šaukdami „ura“ ėjo į mūšį. Kautynės truko visą dieną. Vakare, baigiantis šoviniams, likę gyvi partizanai, vedami J. Neifaltos-Lakūno, išsiveržė iš apsupties (partizanė Pušelė mūšyje žuvo). Kautynėse už Lietuvos laisvę galvas padėjo 44 partizanai. Jų kūnus okupantai ir jų parankiniai numetė Simno miestelio aikštėje, vėliau jie buvo užkasti Simno ežero pakrantėje, o 1988 m. perlaidoti Simno miesto kapinėse. Sovietai, įvairiais duomenimis, mūšyje neteko iki 400 karių (tikslus skaičius – nežinomas).


Auga bekotis ąžuolas


Pietvakariniame Dusios ežero krante, prie Staigūnų kaimo, stūkso didinga Kryžių Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės koplyčia, pastatyta 2000 m. Netoliese – senosios koplyčios pamatai, taip pat įspūdingas kryžių, koplytstulpių bei stogastulpių ansamblis. Šios sakralios vietos istorija – ilga ir įdomi. Pasakojama, jog 1702 m., vykstant kovoms su švedais, šioje vietoje (kur palei Dusią vingiavo kelias, jungęs Prūsiją ir Gardiną) su savo kariais buvo sustojęs ir meldėsi tuometis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Mykolas Servacijus Kaributas Višnioveckis.


Netrukus ežero pakrantėje buvo pastatyti trys kryžiai, o ant vieno iš jų pakabinta tikinčiųjų ir paties etmono labai gerbto Barūnų (dab. Baltarusijoje, netoli Ašmenos) Dievo Motinos paveikslo kopija. Kovų metu paveikslą nuo pražūties išgelbėjo ir paslėpė vietos gyventojai. Vėliau šioje vietoje esą stebuklingai regėjimą atgavo vienas mūšyje sužeistas kareivis. Žmonės pradėjo čia rinktis, melstis (per Sekmines ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo dieną suplūsdavo tūkstančiai tikinčiųjų), statė naujus kryžius, o 1822 m. iškilo koplyčia. Ji sulaukė XX a. 1948-aisiais sovietų valdžia ją uždarė, o 1963 m. nugriovė. 1992-aisiais buvo pašventintas greta statytos naujos mūrinės koplyčios kertinis akmuo, o patys darbai truko beveik du dešimtmečius. Taip pat yra šulinys, kurio vandeniui priskiriamos stebuklingos galios.



Pietinėje regioninio parko dalyje stūkso unikalus Trako miškas. Jame senovėje didikai rengdavo prašmatnias medžiokles. Dabar pagrindinis šio miško išskirtinumas – ne žvėrių gausa. Tai vienintelė mūsų krašte bekočio ąžuolo, įrašyto į Lietuvos raudonąją knygą, augavietė. Bekotis ąžuolas labai panašus į paprastąjį ąžuolą, bet turi žymiai ilgesnius lapkočius, o jo gilės – be kotelių (dėl šio požymio ir kilo ąžuolo rūšies pavadinimas).


Ginklus slėpė kape


Rytiniame regioninio parko pakraštyje vilnija Obelijos ežeras. Jo plotas – 575 hektarai, o kranto linijos ilgis siekia beveik 12 kilometrų. Šio, kaip ir Dusios bei Metelio, guolis susidarė prieš daug tūkstančių metų ištirpus ledyno luistui. Rytinėje ežero pakrantėje yra Obelijos piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečio viduriu–II tūkstantmečio pradžia. Tarp Obelijos ir Metelio ežerų stūkso nemažas Statiškės miškas. Jame vyrauja šviesūs pušynai, auga nemažai saugomų rūšių augalų, tarp jų – stačiųjų atgirių ir kalninių arnikų. Šiauriniame miško pakraštyje yra mitologinis Laumės akmuo – didžiulis kiaušinio formos tamsaus granito riedulys. Legenda byloja, jog Metelio ežero pakrantėmis, gąsdindama žmones, naktimis klajoja burtininkė, bet, pirmiesiems gaidžiams užgiedojus, vis grįžta į šią vietą ir pasiverčia akmeniu.


Piečiau, važiuojant Statiškės kaimo link, miške yra 1863 m. birželio 29 d. mūšyje, kuriame susikovė sukilėliai, vadovaujami Povilo Suzino, ir rusų kariuomenės dalinys, žuvusių sukilėlių kapai. Tąsyk žuvo sukilėlių vadas ir 32 jo bendražygiai, keliasdešimt buvo sužeisti. Vadovavimą perėmęs Tadas Šeligovskis išvedė saviškius Lenkijos link. Po kelių dienų sukilėlių vado žmona savo vyro palaikus iškasė iš bendro kapo ir, spėjama, perlaidojo Seirijuose. Pati mūšio vieta ties Statiškės kaimu pažymėta informaciniu stendu.


Su sukilimu įdomiai susijusios ir netoliese esančios senosios Akuočių dvaro kapinės. Jose išlikusi kapavietė su kriptomis ir ketaus plokščių antkapiu. Čia palaidoti Akuočių dvaro savininkai vokiečiai Gutovai. Jie buvo ir 1863 m. sukilimo rėmėjai. Pasakojama, esą sukilimo metu kriptose jie slėpė ginklus. 1970 m. antkapis buvo nuniokotas, laidojimo rūsys – išplėštas, palaikai – išniekinti, vėliau ten pat perlaidoti.

REKLAMA


„Primena Kuršių neriją“


Beveik pačiame regioninio parko centre yra Metelių bažnytkaimis, įsikūręs vaizdingoje Metelio ežero pakrantėje. Šis ežeras – mažesnis už Dusią, bet didesnis už Obeliją. Jis užima 1 298 hektarų plotą, o kranto linija – kiek ilgesnė nei 19 kilometrų. Meteliai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1508 m. Miestelio pavadinimas kilęs iš ežero pavadinimo, bet vietos gyventojai turi ir savų aiškinimų. Teigiama, jog šiose vietose anksčiau augdavo daug aitraus kvapo augalų – mėtelių. Taip pat pasakojama, kad pavadinimas kilo iš aplinkiniuose miškuose anksčiau labai gausiai gyvenusių šernų, čionykščių žmonių vadintų meitėliais, pavadinimo.


XVI a. Meteliuose buvo karališkojo Simno dvaro žirgynas. Jame 1574 m. laikyti net 452 žirgai. 1619-aisiais buvo įkurta parapija, pastatyta pirmoji bažnyčia. Nuo seno vienas svarbiausių šios vietovės gyventojų verslų buvo žvejyba. Bronius Kviklys 1966 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistame leidinyje „Mūsų Lietuva“ apie Metelius rašė: „Vietovė išsistačiusi Dusios ir Metelio ežerų sąsmaukoje. Iš visų pusių ją supa vanduo arba smėlynai, kurių čia daugybė. Visa aplinka primena Kuršių neriją. Daugelis miestelio trobesių pastatyti visiškai prie ežero kranto, kuris čia teikia neįprastai žavų vaizdą, ypač saulėtekio ir saulėlydžio metu: gražiai linguoja lieknos nendrės, plauko ir nardo gagendamos žąsys, suaugusieji ir vaikai džiaugiasi vandeniu.“


Metelių centre stūkso Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Tai ne pirmoji šventovė šioje vietovėje. Metelių bažnyčią 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė. Atstatyta bažnyčia 1807 m. supleškėjo, smarkios audros metu trenkus žaibui. 1822-aisiais buvo pašventinta dabartinė mūrinė bažnyčia. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, besitraukiančios Rusijos kariuomenės kariai pagrobė ir išsivežė tris bažnyčios varpus.


Išvykstant iš Metelių būtina pakilti į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą. Iš jo atsiveria nuostabi apylinkių panorama. Kartą čia apsilankius, į šį kraštą vėl norisi sugrįžti.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.