Esame aukštaūgė tauta: vidutinis mūsų vyrų ūgis siekia 181, moterų – net 166 cm, ir pagal šį rodiklį lietuvės patenka į aukščiausiųjų dešimtuką. Nebestebina žmonės, perkopę 2 m, o prieš porą šimtų metų šiandienis vidutiniokas būtų laikomas aukštu. Gal mes visi tapsime milžinais?

Vitalijus BALKUS

Straipsnį pradėjome nuo lietuvių ūgio, tačiau pravartu apžvelgti ir kitas aukštaūges tautas. Aukščiausi vyrai gyvena Olandijoje, jų ūgio vidurkis siekia net 183,8 cm. Juos vejasi juodkalniečiai, bosniai, islandai ir švedai. Į 25 šalių, kuriose gyvena aukščiausi vyrai, sąrašą pateko vieninteliai ne europiečiai – Australijos vyrai. Moterų ūgio vidurkis taip pat aiškiai rodo, kad europietės – aukščiausios.

Antropologai dar prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, kad kiekviena nauja žmonių karta yra aukštesnė už ankstesnę. Per pastaruosius 150 metų žmonės tapo aukštesni vidutiniškai 10–15 cm, o sparčiausiai augo būtent XX a. Tiesa, jeigu jau prabilome apie vidutinius rodiklius, galima prisiminti seną anekdotą apie vidutinę kūno temperatūrą ligoninėje: išvedus mirusiųjų ir karščiuojančiųjų temperatūros vidurkį, ji išėjo normali... Taigi, pavyzdžiui, olandai XX a. paaugo 14 cm, o Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gyventojai – vos 4 cm.

Prognozė – 3 m ūgis

Įdomu, kad, nepaisant kuklaus ūgio pokyčio, būtent JAV tapo pirmąja šalimi, kur ūgio pokyčiai imti nagrinėti rinkodaros tikslais. Tai pradėta daryti 1930 m., kai buvo patvirtintas pirmasis baldų aukščio standartas, t. y. 76 cm nuo grindų iki stalviršio. Po 25 metų šį skaičių teko pakeisti į 86 cm, na, o dabar kone visuotinai priimtas yra 90 cm aukštis.

Į tai, kad ateityje žmonės gali tapti aukštesni, buvo priversti atkreipti dėmesį ir karo technikos bei amunicijos gamintojai, ypač povandeninių laivų, mat jų ekipažams komplektuoti tiesiog ėmė stigti tinkamo ūgio jūreivių. Taigi XX a. viduryje antropologai ir fiziologai ėmė rimtai svarstyti tikimybę, kad jau XXI a. pabaigoje Žemėje gali gyventi 3 m ūgio žmonių, ir ėmė siūlyti iš anksto keisti, pavyzdžiui, statinių projektavimo standartus, kad anūkams ir proanūkiams būtų patogiau naudotis „istoriniais“ statiniais. Tačiau šios prognozės buvo, švelniai tariant, kiek klaidingos. Koją pakišo ir staigus žmonių ūgio didėjimas nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. vidurio, ir istorinis mitas, esą žmonės tokiu pat tempu augo nuo pat viduramžių, kai riterio ūgis tesiekė 140–150 cm.

Su pastaruoju mitu 1999 m. šauniai susitvarkė Kembridžo universiteto mokslininkai, ištyrę daugiau kaip 3 tūkst. viduramžių laidojimų vietų. Paaiškėjo, kad tais laikais žmonės išties buvo kiek žemesni, tačiau jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad jie tesiekė vidutiniškai pusantro metro, nerasta. Buvo prieita prie išvados, kad žmonių ūgio didėjimas vis dėlto yra industrinio laikotarpio reiškinys.

Geresnio gyvenimo padarinys

Be abejo, konstatavus šį faktą kilo klausimas, kodėl taip atsitiko? Pagrindinis vaidmuo čia tenka vis geresnėms gyvenimo sąlygoms. Ilgą laiką žmonių augimas buvo siejamas su didėjančiu lengvai virškinamo kaloringo maisto kiekiu. Tiesa, viskas nėra taip vienareikšmiška, nes kai kuriose kultūrose pagerėjusi mityba verčia populiaciją ne augti, o storėti. Pavyzdžiui, turkai minimi tarp žemiausio ūgio pasaulio tautų (vyrų ūgio vidurkis – vos 173 cm) ir pasaulyje yra laikomi nutukimo lyderiais.

Dera paminėti ir maltiečius: jie yra kone žemiausi europiečiai, tačiau vieni labiausiai nutukusių. Egzistuoja hipotezė, kad geros gyvenimo sąlygos verčia naujas kartas stiebtis aukštyn tik tuomet, jei šie pokyčiai – ilgalaikiai ir be staigių sukrėtimų. Geras pavyzdys – Šiaurės ir Pietų Korėjų gyventojų ūgio skirtumas. Dabar jis siekia vidutiniškai 3–8 cm pietiečių naudai.

Naujausi moksliniai tyrimai taip pat kiek pakoregavo mitybos teoriją kaip pagrindinę, paaiškinančią žmonijos ūgio pokyčius. Floridos universiteto mokslininkai paskelbė apskaičiavę, kad 700 JAV dolerių padidėjusios ekvivalentinės pajamos prideda būsimosioms kartoms 2,5 cm ūgio. Tai drąsus pareiškimas, rodantis, kad, be gero maisto, žmonėms augti reikia tinkamų medicinos paslaugų, gerų buities sąlygų ir kitų gerovę užtikrinančių veiksnių.

Būti itin aukštiems – pražūtis

Tikriausiai puikiai žinote, kad nesame stambiausi primatai. Priešistorinė žmogbeždžionė gigantopitekas buvo daugiau nei 3 m ūgio ir svėrė 300–500 kg. Be abejo, gigantopitekai nėra tiesioginiai mūsų protėviai, tačiau klausimą, ar negalėjo stambėjimo kryptimi nueiti ir mūsų protėviai, kelia. Juk, atrodytų, labai patogu būti stambiausiems, stipriausiems, nebijoti jokių plėšrūnų ir karaliauti planetoje.

Šiuolaikinis mokslas į šį klausimą atsako vienareikšmiškai: tai būtų pražūtingas kelias. Jei pažvelgtume į dabartinius stambius primatus – gorilas, orangutanus ar šimpanzes, – pamatytume, kad jie puikiai jaučiasi džiunglių tankmėje, kur nuolat pakanka maisto, oro temperatūra visus metus – daugmaž panaši ir nėra stambių plėšrūnų. Be to, gorilos kūno sudėjimas tikrai nėra tinkamas greitai judėti žeme, taigi, atsidūrus šalia stambių greitų plėšrūnų, jos galimybės tapti pietumis būtų labai didelės. Beje, toks pats buvo ir priešistorinio gigantopiteko gyvenimo būdas: jis buvo ramus vegetaras, puikiai prisitaikęs gyventi miško tankmėje.

Tiesioginiai mūsų protėviai australopitekai negalėjo sau leisti prabangos augti pernelyg dideli. Maždaug 1–1,2 m ūgio primatai nuolatos gyveno kamuojami grėsmės mirti badu ir liūdnos perspektyvos tapti kieno nors pietumis. Savanos, kur po klimato pokyčių buvo priversti gyventi mūsų protėviai, nelepino maisto gausa, o mintant augalais, smulkiais gyvūnais ar maita augti ir storėti nebuvo iš ko.

Vien ūgio negana

Įdomu, kad buvo australopitekų, kurie po klajonių savanomis susirasdavo miškingų vietovių, tapdavo vegetarais ir kurį laiką ten bandė evoliucionuoti. 2016 m. buvo aptikti, kaip manoma, net 1,65 m ūgio australopiteko pėdsakai, ir tai galėjo būti būtent į miško tankmę sugrįžusio porūšio atstovas. Radinių, leidžiančių manyti, kad būta iš naujo miškus atradusių pirmykščių žmonių, aptikta ir daugiau, tačiau nė vieni iš tų žmonių nėra tiesioginiai mūsų protėviai.

Dar vienas labai svarbus evoliucijos veiksnys buvo galimybė kuo lengviau įveikti didelius atstumus, ir čia pernelyg storas ar pernelyg aukštas pirmykštis žmogus būtų neišvengiamai susidūręs ne tik su maisto problema, bet ir su būtinybe turėti stambius kojų kaulus ir raumenis bei masyvų stuburą, o tam reikėtų ir papildomų energijos sąnaudų. Be to, kuo didesnis kūnas, tuo didesnis jo plotas, todėl kiltų problema tiek vėsinantis esant karščiui, tiek šildantis šąlant.

Tad koks yra didžiausias natūralus evoliucinis žmogaus ūgis? Žmonėms prieš pradedant naudotis įrankiais, ugnimi ir ištobulinus savo medžioklės įgūdžius, jis tesiekė 1,5 m, ir net gana rimtai technologijų srityje pažengę mūsų evoliuciniai pusbroliai neandertaliečiai užaugdavo tik iki 160–165 cm. Tik su technologijų raida ir gerove atsirado galimybė kromanjoniečiams pasistiebti iki 175 cm ar net 190 cm ūgio. Beje, dėl fenomeno, kodėl su civilizacijos raida, ypač po žemės ūkio atsiradimo, žmonės vėl tapo žemesni, mokslininkai iki šiol nesutaria.

Kaip tapti nykštukais?

Evoliucionuojant žemaūgių žmonių atsirasdavo daug dažniau nei milžinų. Tiksliau, jokios milžinų civilizacijos iki šiol apskritai nebuvo. Net šiais laikais mūsų planetoje kuo puikiausiai gyvena kelios dešimtys etninių grupių, kurių atstovų ūgis, mūsų supratimu, yra itin mažas. Žinomiausi – be abejo, Afrikoje ties pusiauju gyvenantys pigmėjai. Jų vyrai tėra 140 cm ūgio, o moterys – dar 20 cm žemesnės. Būtent pusiaujo klimato juostoje yra ir daugiau žemaūgių populiacijų – ir Afrikoje, ir, pavyzdžiui, Filipinuose. Taip pat labai mažu ūgiu pasižymi tolimoje Šiaurėje gyvenančios tautos.

Tačiau daug įdomiau pažvelgti į kur kas tolimesnius laikus, kai jau ūgtelėję mūsų protėviai, tiksliau, jų mažiau sėkmingi giminaičiai, susidūrė su sąlygomis, kai mažas ūgis lėmė išgyvenimą. Be abejo, turime omenyje vieną reikšmingiausių XXI a. antropologijos atradimų – Floreso žmogų, arba hobitą.

Kai 2003 m. Indonezijoje, Floreso salos uoloje, buvo aptikti vos 1 m ūgio žmonių griaučiai, tai tapo tikra sensacija. Pirmiausia tapo aišku, kad tai suaugusių žmonių, o ne vaikų kaulai. Be to, buvo visiškai aišku, kad tai ne beždžionės, ne kažkokiu būdu iki salos nukeliavę australopitekai ar dar kokios nors pirmykščių žmonių rūšies atstovai, o tikrų tikriausi tiesioginiai mūsų giminaičiai. Maža to, nykštukų ūgis ir atitinkamai labai mažos smegenys neturėjo jokios įtakos jų civilizaciniams gebėjimams, atrodo, kad jie niekuo nesiskyrė nuo kitų to meto žmonijos atstovų. Na, o galutinai mokslo pasaulį sudrebino rastų kaulų amžius. Manoma, jog paskutiniai hobitai išnyko maždaug prieš 13 tūkst. metų, t. y. jau auštant dabartinei mūsų civilizacijai.

Kas tuomet galėjo atsitikti, kad žmonės staiga ėmė ir sumažėjo? Svarbiausia tai, kad hobitų protėviai atsidūrė saloje – stambūs gyvūnai, patekę į salą, turi arba sumažėti, t. y. prisitaikyti prie esamų išteklių, arba išnykti. Veikiant šiam mechanizmui, atsirado ir salų nykštukiniai drambliai, egzistavo ir nykštukiniai mamutai ar raganosiai.

Kur pasuks žmonija?

Be abejo, itin domina klausimas, ar mes augsime toliau, ar liksime tokie patys? Mokslininkai kol kas nesutaria, tačiau kai kurios tendencijos jau matyti. Pirmiausia dera paminėti, kad ūgio didėjimas jau sulėtėjo ir jokių 3 m ūgio žmonių XXI a. pabaigoje tikrai nebus. Kai kurie autoriai net bando įžvelgti mažėjimo tendencijas, remdamiesi tuo, kad, pavyzdžiui, JAV vidutinis ūgis iš esmės nekinta jau 20 metų.

Tiesa, Europoje šios tendencijos nėra, europiečiai auga, nors ir lėčiau. Vienas naujausių faktų tas, kad buvusios Rytų Vokietijos gyventojų ūgis padidėjo beveik 2 cm – iki buvusios Vakarų Vokietijos vidurkio. Daugelis autorių laikosi nuomonės, kad mes greičiausiai visgi priartėjome prie fiziologinės ribos, kai augimui nepakaks vien geresnių gyvenimo sąlygų, reikės ir kai kurių anatominių pokyčių, tokių kaip stipresnė širdis, tvirtesnės kraujagyslės, stipresni kaulai ir raumenys, o tai – ne vienos ir net ne dešimties kartų pokyčiai.

Dar radikalesnės hipotezės šalininkai kalba net apie žmonių ūgio mažėjimą. Pagrindinis motyvas – gyvename miestuose, kur gyvenamosios erdvės – mažai, tad didelis ūgis mums tik trukdys.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.