Terra Australis Incognita beieškant atrasta Antarktida

Terra Australis Incognita beieškant atrasta Antarktida


Pasaulio jūrininkai, keliautojai, geografai nuo seno spėjo, jog tolimuose pietiniuose, antarktiniuose, kraštuose gali būti žemynas. Dėl intensyvios laivybos, gausių tyrimų iki XVIII a. pabaigos neatrastų salų, neištirtų žemynų pakrančių sparčiai mažėjo. Tiesa, kur kas daugiau „baltų dėmių“ buvo pačiuose žemynuose. O štai ištirti atšiaurias pietines planetos vietas trukdė nepalankus klimatas, labai sudėtingos laivybos sąlygos, laivams pražūtingai pavojingi plaukiojantys ledkalniai ir iki spėjamos Pietų Žemės neleidę priplaukti ledo laukai.

Manvydas VITKŪNAS


Pirmos idėjos, kad kažkur toli pietuose gali būti didžiulis žemynas, kuris buvo įvardijamas kaip Terra Australis Incognita – Nežinoma Pietų Žemė, – kilo dar antikos laikų mokslininkams. Terminą „Antarktis“, kaip priešingybę šiaurėje esančiai Arkčiai, II a. pasiūlė senovės graikų geografas, kartografas ir matematikas Marinas Tyrietis. Įvairūs mokslininkai spėjo, kad pietuose turi būti žemynas, kurio masė atsvertų, subalansuotų Žemę (būtų lyg atsvara šiaurėje esančiai Europai, Azijai, didesnei daliai Afrikos). Didžiųjų geografinių atradimų epochoje iš pradžių manyta, kad Nežinoma Pietų Žemė gali sausuma jungtis su Afrika ar Amerika, bet, atradus Gerosios Vilties ir Horno kyšulius, iš pietų apiplaukus Afriką ir Pietų Ameriką, tapo aišku, kad kadangi pietuose egzistuoja didžiuliai sausumos plotai, tai turėtų būti atskiras žemynas. Jo spėjami kontūrai buvo žymimi kai kuriuose to meto žemėlapiuose (pavyzdžiui, 1513 m. sudarytame turkų admirolo Pirio Reiso).

REKLAMA


Du žingsniai nuo atradimo


Pirmieji jūrininkai, kuriems pavyko kirsti pietų poliaratį, buvo olandai, vadovaujami kapitono Dirko Gerico. 1599 m. penkių olandų laivų eskadra iš Atlanto vandenyno įplaukė į Magelano sąsiaurį. Kilus štormui, vienas laivas, vadovaujamas D. Gerico, atsiliko nuo kitų ir buvo audros nublokštas toli į pietus. Ties daugmaž 64 pietų lygiagrete per rūką olandai išvydo spėjamą Nežinomą Pietų Žemę (o gal didelius ledynus). Kapitonui kilo mintis pabandyti priplaukti arčiau ir netgi išsilaipinti, bet galiausiai patyręs jūrininkas nusprendė nerizikuoti: atsargų laive buvo nedaug, o vietovė – audringa. Jis pasuko į šiaurę, pasiekė Čilės krantus, ten pateko į ispanų kolonistų nelaisvę ir penkerius metus su savo vyrais buvo kalinamas, kol pagaliau iš Olandijos buvo atvežta pinigų išpirkai.


Taip nesėkmingai susiklostė kelionė, kuri, kapitonui pabandžius surizikuoti, galėjo tapti didžiuliu geografiniu atradimu. Daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų mano, jog D. Gericas buvo beveik pasiekęs Pietų Šetlando salas (jos yra laikomos Antarkties dalimi ir yra visiškai netoli (vos už 150 kilometrų) nuo Antarktidos krantų). Jei keliautojai būtų pamėginę paplaukti dar kiek toliau į pietus, Antarktida galėjo būti atrasta jau XVI a. Tačiau D. Gericas net nesugebėjo įrodyti, jog atrado sausumą, todėl ir Pietų Šetlando salų atradėjo laurai teko ne jam.

REKLAMA


Kelią pastojo ledai


Iki XVII a. buvo atrasta nemažai salų ir salynų, esančių antarktinėje juostoje. 1675 m. prancūzų kilmės anglų keliautojas Antonis de la Rošė atrado Pietų Džordžijos salą (dabar – Didžiosios Britanijos valda). 1739-aisiais prancūzas Žanas Batistas Šarlis Buvė de Lozjė pirmasis aptiko nedidelę Buvė salą (priklauso Norvegijai). 1772 m. prancūzų karinio laivyno karininkas Ivas Žozefas de Kergelenas pirmasis priplaukė salyną, dabar vadinamą jo pavarde (priklauso Prancūzijai). 1775-aisiais garsusis anglų keliautojas Džeimsas Kukas atrado Pietų Sandvičo salas.


Atradimų džiaugsmas vandenyse aplink Antarktidą nusišypsojo ir kitiems jūrininkams, keliautojams. Pavyzdžiui, 1819-aisiais (likus vos metams iki oficialaus Antarktidos atradimo) anglų pirklys Viljamas Smitas pasiekė Pietų Šetlando salas ir jose išsilaipino. Šios salos – be abejo, ne Antarktidos žemynas, bet yra laikomos jos dalimi, todėl neretai būtent V. Smitas vadinamas žmogumi, kuris pirmasis įkėlė koją į Antarktidos žemę.


Atkakliausiai Antarktidos ieškojo Dž. Kukas, išgarsėjęs daugybe geografinių atradimų ir pelnytai laikomas vienu iškiliausių visų laikų keliautojų. 1773 m. sausį jis pirmą kartą kirto pietų poliaratį, plaukė tolyn į pietus, bet susidūrė su didžiuliais plūduriuojančio ledo laukais ir turėjo sukti atgal į šiaurę. Žygį į pietus Dž. Kukas pakartojo tų pačių metų gruodį, bet vėl nesėkmingai. Labai rizikuodamas jis brovėsi pro ledynus spėjamo Pietų žemyno krantų link iki 1774-ųjų sausio pabaigos, tačiau ir vėl buvo priverstas pasukti atgal, atsirėmęs į vandenyno paviršių dengiančio ištisinio ledo laukus. Dž. Kukas aptiko keliolika antarktinių salų, bet taip ir nepasiekė paties žemyno. Jis pareiškė, kad Pietų žemynas veikiausiai egzistuoja, tačiau dėl ledynų iki jo priplaukti neįmanoma. Visgi iš tiesų didžiajam keliautojui nepasisekė – kai jis bandė pasiekti Antarktidą, orai regione buvo itin žvarbūs ir trumpa antarktinė vasara nespėjo išlaisvinti net keliose vietose Dž. Kuko pasiektų žemyno pakrančių iš ištisinių ledynų. Net 45 metus po jo žygių naujos Antarktidos paieškų ekspedicijos nebuvo rengiamos.



Ledas arbatai


Pirmųjų ir tikrųjų paskutinio žemyno atradėjų garbė atiteko garsiems Rusijos jūrininkams Fabianui Gotlybui fon Belingshauzenui (iš Estijos Saremos salos kilusiam vokiečių tautybės rusų kapitonui) ir Michailui Lazarevui (gimusiam Rusijos gilumoje, Vladimiro mieste). Jų vadovaujami laivai „Vostok“ ir „Mirnyj“ paliko šalia Sankt Peterburgo esančią Kronštato karinę jūrų bazę 1819 m. liepos 4 d. Pakeliui laivai stojo įvairiuose uostuose: Kopenhagoje (Danijoje), Portsmute (Anglijoje), Tenerifės Santa Kruse (Kanarų salose), Rio de Žaneire (Brazilijoje). Ten buvo pildomos maisto, gėlo vandens atsargos, perkama papildomos įrangos, žemėlapių. Jūreiviams buvo leidžiama pailsėti. Tai nepraėjo be pėdsakų – paaiškėjo, kad kai kurie jūrininkai uostų viešnamiuose užsikrėtė venerinėmis ligomis.


1819-ųjų pabaigoje, Pietų pusrutulyje prasidėjus vasarai, „Vostok“ ir Mirnyj“ pagaliau įplaukė į antarktinius vandenis. Ekspedicijos vadovo F. G. fon Belingshauzeno nurodymu laivų stiebų viršūnėse esančiose stebėjimo aikštelėse budėję jūrininkai kas pusvalandį pranešė, ką mato horizonte. Gruodžio 15 d. buvo pasiekta Pietų Džordžija. Jūreiviai išvydo pingvinus. Netoli Pietų Džordžijos jie aptiko iki tol nežinotą mažą salą ir pavadino ją Anenkovo sala (vieno iš „Mirnyj“ karininkų, leitenanto Michailo Anenkovo garbei). Vėliau buvo atrasta dar ne viena iki tol žemėlapiuose neegzistavusi sala. Gruodžio 20-ąją jūrininkai pirmą kartą išvydo vandenyne plūduriuojančius ledkalnius. Norint papildyti gėlo vandens atsargas, nuo vieno iš jų buvo atkirsta ledo gabalų. Ištirpinus šiuos gabalus, F. G. fon Belingshauzenas įsakė išvirti arbatos. Kajutkompanijoje susirinkę karininkai pripažino, kad arbata, užplikyta iš antarktinio ledo gautu vandeniu, labai skani.


Valgė pingvinus


1819 m. gruodžio 31 d., prieš pat Naujuosius metus, laivai pasiekė Dž. Kuko atrastą Bristolio salą Pietų Sandvičo salyne. Kelias dienas siautusi audra svaidė laivus į kairę ir dešinę. Naujųjų metų proga jūreivių nuotaiką pakėlė ir leido jiems sušilti pagerintas meniu ir romas, grogas bei punšas. Kajutkompanijoje F. G. fon Belingshauzenas pasakė vienintelį tostą: „Kad sėkmingai įveiktume šiuos išbandymus ir grįžtume į tėvynę.“

REKLAMA


Netrukus mitybos racioną papildė pingvinai, kuriuos jūreiviai sumedžiojo (mėsa buvo sūdoma). Dar 38 pingvinai buvo sugauti ir uždaryti į specialius aptvarus kaip gyva maisto atsarga. Iš pingvinų mėsos buvo daromi kepsniai, taip pat mėsa buvo verdama ir patiekiama su koše arba ja pagardindavo sriubą. Jūreiviai iš pradžių nelabai norėjo valgyti pingvinienos, bet kai pamatė, kad šių gyvūnų mėsą šveičia ir giria karininkai, abejonių nebeliko: pingvinai – skanūs!


1820 m. sausio 9 d. laivas „Mirnyj“ atsitrenkė į povandeninę uolą ir buvo pažeistas dugnas, bet viską pavyko užtaisyti. Laivų įgulos visą laiką turėjo sumaniai manevruoti tarp plūduriuojančių ledkalnių. Buvo šalta ir drėgna, drabužiai beveik neišdžiūdavo. Jūroje akis glostė daug plaukiojančių banginių, kašalotų.


Sausio 28-ąją laivai pasiekė ištisinę labai aukšto ledo juostą. Vėliau ji bus pavadinta Belingshauzeno šelfiniu ledynu. Šis ledynas prasideda sausumoje ir driekiasi tolyn į vandenyną. Po kurio laiko paaiškėjo, kad laivai tebuvo už trijų kilometrų nuo ledyno dengiamo Antarktidos kranto. Būtent 1820 m. sausio 28-oji laikoma Antarktidos atradimo diena.


Tęsdami ekspediciją, rusų jūrininkai apiplaukė aplink Antarktidą, atrado daug netoli jos krantų esančių salų, taip pat lankėsi Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Taityje, aptiko nemažai iki tol buvusių nežinomų tropinių Polinezijos salų. Iš viso Antarktyje ir Polinezijoje buvo atrastos net 29 naujos salos. Į tėvynę laivai „Vostok“ ir „Mirnyj“, pakeliui užsukę į Braziliją ir Portugaliją, grįžo 1821 m. liepos 24 d.


Rusų jūrininkai atrado Antarktidą, bet joje neišsilaipino. Pirmieji tai 1821 m. vasario 7 d. gana atsitiktinai padarė amerikiečiai, vadovaujami britų kilmės kapitono Džono Deiviso. Banginių medžioklės laivu „Cecilia“ jie priplaukė prie Hjuso įlankos, esančios Antarktidos pusiasalyje, valtimi pasiekė krantą ir nesėkmingai ieškojo ruonių, kad galėtų sumedžioti.

Dar daugiau įdomių istorijų rasite žurnaluose „Ar Žinai, Kad?“ ir „Savaitė“.