Tomasas de Torkemada – vienuolis, šiurpinęs Ispaniją

Tomasas de Torkemada – vienuolis, šiurpinęs Ispaniją


Grėsminga Katalikų Bažnyčios valdžios ir teismo, kovos su eretikais institucija – inkvizicija – įvairiose pasaulio šalyse veikė ne vieną šimtmetį. Ypač aktyvi ji buvo Vakarų ir Pietų Europoje – čia ant laužų buvo pasiųsta ar kitaip nukankinta dešimtys tūkstančių žmonių. Bene žymiausias visų laikų inkvizitorius – ispanas Tomasas de Torkemada.


Manvydas VITKŪNAS


Torkemados vardas tapo kraštutinio, žiauraus religinio fanatiko sinonimu, nors iš tiesų ne jis pirmasis Dievo vardu užkūrė tikrą pragaro mašiną, prarijusią daugybę gyvybių ir šimtus tūkstančių žmonių pavertusią pabėgėliais. Krikščionybė ilgą laiką buvo itin taiki religija, o pirmieji jos išpažinėjai patys labai dažnai tapdavo baisių persekiojimų, kankinimų, žudynių aukomis. Tačiau krikščionybei Romos imperijoje tapus valstybine religija Bažnyčios rankose ėmė telktis ir įvairūs valdžios svertai, o galiausiai imta kovoti (iš pradžių – moralinėmis, vėliau – ir fizinėmis priemonėmis) su tais, kurie prieštaravo Bažnyčios mokymui. Ilgainiui kovos būdai darėsi vis brutalesni. 385 m. Ispanijoje fiksuotas bene pirmasis atvejis, kai Bažnyčios ir tikėjimo priešas buvo sudegintas ant laužo. Ilgainiui krikščionybė vis labiau eižėjo, skilo į dvi pagrindines sroves (katalikų ir stačiatikių) ir daug mažesnių atšakų. Visuotinai priimtas tikėjimo tiesas neigę ar kvestionavę žmonės buvo vadinami eretikais, juos imta persekioti. Prieš katarus ir kai kuriuos kitus eretikus netgi rengti kryžiaus žygiai. 1231 m. popiežius Grigalius IX įsteigė inkvizicijos tribunolus (lotyniškas žodis inquisitio reiškia „ieškojimas“, „tardymas“). Šis darbas buvo patikėtas visų pirma vienuoliams dominikonams. Vienas iš jų ir buvo T. de Torkemada.

REKLAMA


Kardinolo sūnėnas


Tomasas gimė 1420 m. spalio 14 d. Valjadolido mieste, Kastilijoje (dabar – vienas iš Ispanijos regionų). Tuo metu Pirėnų pusiasalis išgyveno istorinių lūžių epochą. Į pabaigą ėjo daug amžių trukusi rekonkista (kova siekiant Ispanijos ir Portugalijos žemes išvaduoti iš musulmonų valdžios). Stiprios jūrinės valstybės buvo ant didžiųjų geografinių atradimų slenksčio. Tačiau Ispanijai dar reikėjo tapti vieninga valstybe, o tai buvo pasiekta ir ne be T. de Torkemados pastangų.


Būsimasis didysis inkvizitorius gimė dominikonų vienuolyno patarnautojo pasauliečio šeimoje. Ji turėjo įtakingą globėją – Tomaso dėdę Chuaną de Torkemadą, tapusį vyskupu, o 1439 m. – kardinolu. Hernandas de Pulgaras kardinolo biografijoje vėliau rašė, kad iškilus dvasininkas buvo kilęs iš vadinamųjų konversų (conversa). Taip Ispanijoje ir Portugalijoje buvo vadinami atsivertėliai – krikščionybę priėmę žydai ir musulmonai (maurai). Šeimoje tai nebuvo viešinama, bet ir nelaikoma didele paslaptimi. T. de Torkemada neabejotinai žinojo apie savo kilmę, bet visą gyvenimą ją uoliai slėpė. Šeimos istorija jam nesutrukdė vėliau tapti vienu nuožmiausių žydų (įskaitant ir atsivertusius į krikščionybę) persekiotojų.

REKLAMA


Gavęs gerą išsilavinimą namuose ir vienuolyno mokykloje, Tomasas studijavo teologiją viename seniausių Europos universitetų – Salamankos universitete. Buvo uolus, energingas dominikonų vienuolis, pasižymėjęs puikia iškalba, turėjęs neabejotinų lyderio savybių. Nenuostabu, kad 39-erių jis jau buvo paskirtas Segovijos miesto Santa Cruz la Real vienuolyno prioru (vyresniuoju). Vienuoliai gyveno pagal griežtą regulą, bet T. de Torkemada sau ją dar labiau sugriežtino: miegojo ant medinio gulto, bet kokiu oru vaikščiojo basas, o pasninką paversdavo tikru, alinančiu badavimu. Dėvėjo grubius drabužius, o atgailaudamas už nuodėmes dažnai save plakdavo. Nestebina, kad toks Dievo tarnystei pasišventęs, itin asketiškas vienuolis padarė didžiulį įspūdį vienuolyną aplankiusiai būsimajai Kastilijos ir Leono karalienei Izabelei I, dar vadinamai Izabele I Katalike. Pati būdama karštai tikinti, būsimoji valdovė susižavėjusi klausėsi prioro pamokslų, netrukus pasiūlė jam tapti asmeniniu nuodėmklausiu. Taip prasidėjo T. de Torkemados kelias į valdžios olimpą.


Baisus kerštas


Tapęs itin artimu karalienės aplinkos žmogumi ir jos dvasios vadovu, T. de Torkemada ėmė daryti didžiulę įtaką ne tik bažnytinei, bet ir pasaulietinei politikai. Būtent jis buvo vienas pagrindinių Kastilijos ir Leono sosto įpėdinės Izabelės vedybų su Aragono karaliumi Ferdinandu II šalininkų ir pats dalyvavo jungtuvėse. 1469 m. sudaryta santuoka padėjo pamatus vieningai Ispanijos valstybei. Karaliui T. de Torkemada taip pat darė svarią įtaką – dvasininko nuomonės buvo atsiklausiama priimant įvairius, netgi su religiniais reikalais visiškai nesusijusius, sprendimus.


T. de Torkemadai kilo mintis atkurti Ispanijoje dar 1232 m. tuomečio popiežiaus Grigaliaus IX iniciatyva įsteigtą, bet vangiai veikusią inkviziciją. 1478-aisiais Ispanijos karališkosios poros, Ferdinando ir Izabelės, prašymu popiežius Sikstas IV įkūrė Ispanijoje Šventosios inkvizicijos tribunolą, o didžiuoju inkvizitoriumi netrukus paskyrė, be abejo, T. de Torkemadą. Didysis inkvizitorius savo rankose sutelkė ne tik didžiulę bažnytinę, bet ir pasaulietinę valdžią. Jis įsteigė Šventosios inkvizicijos didįjį tribunolą (vadinamąją supremą) ir keturis tribunolus didžiausiuose šalies miestuose (greitai jų skaičius išaugo iki dešimties). Inkvizicija turėjo įtvirtinti absoliučią Bažnyčios ir karališkosios šeimos valdžią.



T. de Torkemada pirmiausia ėmėsi regionų, kuriuose buvo daug nepatenkintųjų Kastilijos ir Leono bei Aragono susivienijimu. Daugiausia tokių būta Aragone, ir čia inkvizicija turėjo daug darbo: kovojo su eretikais, maištininkais (labai norint kiekvieną žmogų buvo galima apkaltinti ir tuo, ir tuo). Svarbiausiame Aragono mieste – Saragosoje – gyventojai pasipriešino, o vietinis inkvizitorius netgi buvo nužudytas. T. de Torkemados, pasitelkusio karaliaus pajėgas, kerštas buvo baisus: tūkstančiai žmonių – įkalinti, kankinti, jų turtas – nusavintas. Dalis suimtųjų buvo viešai pakarti, prieš tai nukirtus rankas. Iš viso T. de Torkemados veiklos metais buvo nužudyta (daugiausia – sudeginta) mažiausiai 2,2 tūkst. žmonių, o jo įsukta kruvina mėsmalė veikė labai ilgai ir po didžiojo inkvizitoriaus mirties.


Persekiojo kitatikius


Kitas T. de Torkemados taikinys buvo žydai ir musulmonai, įskaitant ir atsivertėlius į krikščionybę. Tuo metu Pirėnų pusiasalyje gyveno gausios žydų bendruomenės, dažnai sulaukdavusios įvairių kaltinimų, taip pat ir dėl tariamų ritualinių krikščionių žmogžudysčių, „katalikų kūdikių žudymo ir kraujo naudojimo“. 1490 m. inkvizicija paskelbė, esą La Gvardijos mieste žydai pagavo ir nukryžiavo penkiametį krikščionių berniuką. Keli žydai buvo suimti ir netrukus sudeginti. Taip žingsnis po žingsnio buvo ruošiama dirva „svetimųjų išvalymui“ iš Ispanijos. Proga tai padaryti pagaliau atsirado 1492-aisiais, kai krito paskutinė musulmoniška valstybė Pirėnų pusiasalyje – Granados emyratas. Ispanijos valdovai Ferdinandas ir Izabelė Alhambros rūmuose Granados mieste 1492 m. kovo 31 d. pasirašė vadinamąjį Alhambros ediktą – juo visiems žydams buvo įsakyta per tris mėnesius pasikrikštyti arba palikti šalį. Nepaklususieji atsidūrė už įstatymo ribų – jų negynė jokie teisės aktai.


Pagrindinė kitatikių išvarymo priežastis buvo valdovų siekis paversti Ispaniją visiškai katalikiška šalimi. Išvykstantiems žydams buvo nurodyta parduoti Ispanijoje turimą turtą, tačiau uždrausta išvežti iš šalies auksines ir sidabrines monetas. Žydai privalėjo išvykti iš šalies iki liepos 31 d., bet vėliau terminas buvo pratęstas dvi paras. Pasakojama, jog žydai kreipėsi į valdovą Ferdinandą II ir prašė leisti jiems pasilikti Ispanijoje, o už tai siūlė surinkti ir sumokėti į karaliaus iždą didžiulę sumą pinigų – 30 tūkst. auksinių monetų. Ferdinandas II iš pradžių sutiko, bet audiencijos metu į salę įbėgęs T. de Torkemada sviedė sosto, kuriame sėdėjo karališkoji pora, link kryžių ir ėmė šaukti, esą „kadaise Judas pardavė Kristų už 30 sidabrinių, o jūs dabar norite vėl tai padaryti, tik už 30 tūkst.“.

REKLAMA


Valdovas paklausė didžiojo inkvizitoriaus. Pasak kitos versijos, žydai iš tiesų siūlė karaliui didelius pinigus, bet Ispanijoje aktyviai veikę italų bankininkai pasiūlė dar daugiau, kad tik žydai būtų išvaryti. Vienaip ar kitaip, žydų likimas buvo nulemtas. Manoma, kad Ispaniją paliko nuo 130 tūkst. iki 300 tūkst. žydų. Daug jų patraukė į Portugaliją, bet ir ten po kurio laiko buvo priversti krikštytis arba išvykti. Iš Ispanijos išvytų žydų taip pat apsigyveno Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, įvairiuose Italijos ir Vokietijos regionuose, Graikijoje, Olandijoje. Daugelis Ispanijoje likusių žydų pasikrikštijo. Naujakrikščiai buvo vadinami maranais. Nemažai jų bandė slapta laikytis judaizmo tradicijų ir pateko į inkvizicijos rankas, dalis netgi buvo sudeginti ant laužų. Dažnai kaltinimai tebesilaikant judaizmo tradicijų buvo laužti iš piršto, bet aukos niekaip negalėjo apsiginti. T. de Torkemada buvo vienas pagrindinių šių žiaurumų ideologų.


1502 m. įkandin žydų iš Ispanijos buvo išvaryti ir krikšto nepriėmę musulmonai. Tačiau šios jam turėjusios tapti džiugios akimirkos T. de Torkemada nebesulaukė – jis mirė Šv. Tomo Akviniečio vienuolyne Avilos mieste 1498 m. rugsėjo 16 d., sulaukęs tais laikais itin reto, rekordinio amžiaus – 77-erių. Kaip jį dera vertinti, ginčijamasi iki šiol: vieniems jis – didis kovotojas už tikėjimą, prie Ispanijos suvienijimo prisidėjęs politikos veikėjas, kitiems – fanatikas ir kraugerys.


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“