Bastilijos užėmimas: kodėl sugriauta viena žymiausių Paryžiaus tvirtovių?

Bastilijos užėmimas: kodėl sugriauta viena žymiausių Paryžiaus tvirtovių?


1789 m. liepos 14 d. Paryžiuje revoliucionierių minia užėmė Bastilijos tvirtovę, ne vieną šimtmetį naudotą kaip kalėjimą. Tai tapo vienu svarbiausių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įvykių. Dabar liepos 14-oji – Bastilijos užėmimo diena, yra bene svarbiausia Prancūzijos nacionalinė šventė.


Manvydas VITKŪNAS


Šuo metu buvusios tvirtovės – kalėjimo vietoje yra Bastilijos aikštė, kurioje susikerta dešimt Prancūzijos gatvių ir bulvarų. Čia pat – viena iš Paryžiaus metropoliteno stočių ir 1989 m. (švenčiant 200-ąsias Bastilijos užėmimo metines) atidarytas Bastilijos operos teatras. Bet jau pats aikštės pavadinimas visuomet primena, kad ne vieną šimtmetį čia stovėjo dramatiškų istorijos įvykių liudininke ir auka tapusi tvirtovė.

Garsūs kaliniai


Iš pradžių Bastilijos tvirtovės vietoje buvo vienas iš Paryžių saugojusių gynybinių bokštų. Pats Bastilijos pavadinimas kilo nuo žodžio „bastide“. Taip XII–XIV a. Prancūzijoje buvo vadinamos naujai kuriamos nedidelės įtvirtintos gyvenvietės. Bastilija buvo pastatyta 1370–1381 m., vėliau ne kartą rekonstruota, tobulinta. Galiausiai tuometinės Paryžiaus pagrindinės dalies ir priemiesčių paribyje susiformavo įspūdinga, trapecijai artimos formos tvirtovė su aukštomis sienomis ir aštuoniais masyviais apvaliais bokštais. Papildomą apsaugą tvirtovei teikė vandens pripildytas gynybinis griovys, per kurį ties vieninteliais itin masyviais vartais buvo įrengtas pakeliamasis tiltas. Viduje buvo erdvus kiemas, padalytas į dvi dalis. Pilies korpusuose ir bokštuose buvo įrengtos kalinimo kameros, kankinimo patalpos, kareivinės, parako, ginklų ir maisto sandėliai.

REKLAMA


Iš pradžių Bastilija planuota kaip vienas iš kelių svarbiausių Paryžiaus gynybinių objektų, bet dar nebaigus statybos ji buvo paversta kalėjimu. Likimo ironija, bet pirmuoju kaliniu tapo jos statybų pradininkas, Paryžiaus miestui vadovavęs karaliaus vietininkas Hugas Obrijo, kuris 1370 m. padėjo kertinį Bastilijos akmenį. Į nemalonę jis pateko 1380 m. Paryžiuje kilusių neramumų ir antisemitinių išpuolių metu. Miesto vadovas bandė įvesti tvarką, nurodė suimti neramumų kurstytojus, grąžinti savininkams išplėštą turtą. Galiausiai aplinkybės susiklostė taip, kad H. Obrijo pats buvo apkaltintas erezija, sodomija (homoseksualumu) bei turto prievartavimu ir įkalintas Bastilijoje. Vėliau jis atgavo laisvę ir išvyko iš Paryžiaus.


Kitas žymus Bastilijos kalinys buvo aršus Prancūzijos karaliaus Liudviko XI priešas, Verdeno vyskupas Gijomas de Harokūras. Pakliuvęs į monarcho rankas, vyskupas buvo uždarytas Bastilijoje ir net 15 metų praleido geležiniame narve, kuriame galėjo tik sėdėti. Dar vienas Liudviko XI priešas, žymus prancūzų karvedys Damarteno grafas Antuanas de Šabanas buvo nutiestas mirties bausme už Jo Didenybės įžeidimą, bet galiausiai karalius pasigailėjo karvedžio ir pakeitė egzekuciją kalinimu iki gyvos galvos Bastilijoje. Ir vėl – neįtikėtini likimo vingiai: A. de Šabanas 1465 m. sugebėjo pabėgti iš Bastilijos, įsitraukė į karaliaus priešininkų koaliciją, o pasirašius taikos sutartį gavo karaliaus malonę, atgavo visas buvusias valdas ir buvo vienas ištikimiausių Liudviko XI patarėjų bei karvedžių.

REKLAMA


Kur kas mažiau pasisekė Nemūro hercogui Žakui d’Armanjakui, apkaltintam pasikėsinimu į karaliaus Liudviko XI gyvybę. Didikas Bastilijoje buvo laikomas geležiniame narve, iš kurio budelis jį išvesdavo tik tam, kad pakankintų ir grąžintų atgal. Galiausiai hercogas buvo nukirsdintas vienoje iš Paryžiaus aikščių. Pasakojama šiurpi istorija, esą karaliaus nurodymu dar maži hercogo vaikai buvo sustatyti prie pat ešafoto taip, kad tėvo kraujas lašėtų jiems at galvų.


„Geležinė kaukė“


Visgi bene garsiausias Bastilijos kalinys buvo anoniminis „žmogus su geležine kauke“. Istorija apie vyrą, kelis dešimtmečius ypatingo slaptumo sąlygomis kalintą Bastilijoje ir kituose kalėjimuose, perteikta daugybėje romanų ir kino filmų. 1669 m., valdant karaliui Liudvikui XIV, buvo suimtas ir įkalintas asmuo, dėl kurio tapatybės iki šiol ginčijamasi. Yra bent kelios versijos, kas gi buvo tas nelaimėlis, kurio veidą daugelį metų slėpė geležinė (kitais duomenimis – aksominė) kaukė.


Neabejotina, kad tai buvo karaliui labai svarbus žmogus, kurio tapatybė tapo valstybės paslaptimi, ir kuriuo dėl kažkokių priežasčių monarchas nenorėjo atsikratyti, paprasčiausiai įsakydamas nužudyti. Tikėtina, kad kalinys buvo susijęs su Liudviku XIV artimais giminystės ryšiais. Anot vienos versijos, tai buvo tikrasis, biologinis Liudviko XIV tėvas (nors oficialiai jo tėvu visada buvo laikomas karalius Liudvikas XIII). Pagal kitą versiją, kurią iškėlė garsusis filosofas Volteras, „žmogus su geležine kauke“ - karaliaus Liudviko XIV netikras brolis, nesantuokinis karalienės ir Liudviko XIII žmonos Onos Austrės sūnus.


Jo tėvu esą galėjo būti įtakingasis kardinolas ir artimas karalienės draugas Džulijus Mazarinis. Teigiama, kad būtent po Dž. Mazarinio mirties Liudvikas XIV įsakė savo brolį, kurio tapatybė ir taip buvo akylai slepiama, suimti ir įkalinti. Kaukėtas žmogus į Bastiliją buvo atvežtas 1698 m., o vėliau išvežtas į aukščiausio rango kaliniams skirtą kalėjimą Pinerolo pilyje (dabartinės Italijos teritorijoje). Paslaptingasis kalinys mirė 1703 m. lapkričio 19 d.



Bastilijoje kalėjo daugybė žymių žmonių. Štai 1717 m. ir 1726 m. čia buvo uždarytas Volteras (abu kartus – už kandžias satyras visuomenėje žinomų ir įtakingų žmonių adresu). Taip pat Bastilijoje kalėjo šalies finansų ministras ir vienas turtingiausių Prancūzijos žmonių Nikola Fukė, žinomas rašytojas, dramaturgas ir filosofas Žanas Fransua Marmontelis, skandalingasis aristokratas markizas de Sadas, mistikas ir avantiūristas Aleksandras Kaliostras bei daugelis kitų. Bastilijos kalėjimas pelnė itin niūrią šlovę dėl dviejų priežasčių: tai buvo bene sunkiausiomis kalinimo sąlygomis garsėjęs kalėjimas, o žmonės į jį dažnai buvo siunčiami neribotam laikui vien karaliaus nurodymu, be teismo sankcijos.


Bastilija naudota ne tik kaip kalėjimas ir kareivinės. Ne kartą Paryžiuje kildavusių neramumų metu už storų Bastilijos sienų slėpdavosi karaliai su savo artimaisiais.


Visą straipsnį ir daugiau įdomių istorijų rasite žurnale „Savaitė“.