Auksas taps tiesiog žaliava?

Auksas taps tiesiog žaliava?


Auksas šiuolaikiniame pasaulyje – tai ne vien papuošalai ir monetos, bet ir vertinga žaliava, naudojama pirmiausia elektronikos ir chemijos pramonėje. Tiksliau – žaliava, kurios gavyba yra brangi ir labai tarši, be to, išgautomis jos atsargomis žmonija vis dar naudojasi pačiu kvailiausiu būdu.


Vitalijus BALKUS


Dievų metalas


Aukso atradimo ir naudojimo istorija yra gana gerai žinoma, nes pagrindinė šio metalo savybė – išlikti nepakitusiam tūkstančius metų, tad, jeigu koks aukso gaminys buvo pamestas nors ir Egipto faraonų laikais, toks pat jis ir bus surastas. Vario, alavo ar geležies gaminiai ilgainiui tampa neatpažįstami, o štai auksas kaip blizgėjo, taip ir blizga, vos tik jį šiek tiek pavalai. Dar svarbiau šio metalo naudojimo istorijoje yra tai, kad jo galima rasti grynuolių pavidalu, todėl nereikėjo dėti daug pastangų siekiant paversti radinį primityviu papuošalu. Ir tokiam pagaminti net nereikėjo lydyti aukso, nes šis metalas – minkštas. Labiausiai tikėtina, kad pirmieji papuošalai iš jo buvo gaminami šaltuoju būdu. Tiesa, čia ir atsiranda šiokia tokia intriga, mat nustatyti, ar aukso grynuolis su mechaninio poveikio žymėmis – pirmykščio juvelyro darbas, ar ant jo nukrito koks nors akmuo, yra neįmanoma, tad aukso naudojimo pradžia geriausia laikyti jo lydymo išradimo laiką.

REKLAMA


Šis metalas nėra sunkiai lydomas, kiek didesnę nei 1 000 oC temperatūrą puikiai galima pasiekti net ir primityviose gruntinėse krosnyse. Dar svarbiau, kad tam nereikia ieškoti grynuolių (jie yra reta gamtos dovana) ir galima naudoti daug prastesnę žaliavą auksui išgauti. Jeigu pažvelgsime į archeologinius radinius, gryno, t. y. 99,8 proc., aukso dirbiniai pradėti gaminti tik maždaug VI a. pr. m. e. Egipte, o iki tol egzistavo aukso lydinių gaminiai. Tačiau net ir esant kitų metalų priemaišų aukso spindesys neišblėsta, todėl jis buvo geidžiamas jau prieš 6 tūkst. metų. Pirmųjų aukso dirbinių, pagamintų IV–III tūkstantm. pr. m. e., aptinkama tiek Pietų Egipte, tiek dabartinėje Šiaurės Bulgarijoje, tiek dabartinės Kinijos ar Indijos rytuose. Įdomu, kad vertybe auksas buvo laikomas tiek Mesopotamijoje, kur jau buvo susiformavę miestai, atsirado į šiuolaikinę panaši prekyba ir valdymo struktūros, tiek minėtoje dabartinėje Bulgarijoje, kur viskas buvo gerokai primityviau. Būtent Varnos kapinynas, atsitiktinai aptiktas vykdant statybos darbus 1972 m., nustebino aukso dirbinių gausa. Vienoje iš laidojimo vietų bendra dirbinių masė siekė net 1,5 kg. Kadangi įvairiose kultūrose, nepriklausomai nuo jų išsivystymo lygio, auksas buvo laikomas vertybe, galima drąsiai daryti prielaidą, kad tai buvo ir prekė.

Ypač įdomi ir vis dar mažai tyrinėta aukso naudojimo Pietų Amerikoje istorija. Jeigu laikytume, kad auksas tapo žinomas žmonėms prieš 6 tūkst. metų, derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad indėnų protėviai niekaip negalėjo atsinešti aukso gavybos žinių atsikraustydami į Ameriką, nes tai įvyko prieš mažiausiai 12 tūkst. metų. Todėl drąsus sprendimas – pasendinti aukso gamybos (ir metalurgijos apskritai) atradimą kone dvigubai, o realistinė hipotezė – indėnai neatsispyrė aukso žavesiui ir galiausiai patys savarankiškai viską, ko reikia gavybai ir apdirbimui, išrado. Ir visai gali būti, kad jiems sekėsi ne blogiau nei europiečiams ar azijiečiams. 2011 m. Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkas geologas Viljamas Bruksas paskelbė darbą, kuriame teigia, kad indėnai aukso dalelėms surišti ėmė naudoti amalgamavimo technologiją, t. y. pasitelkti gyvsidabrį, prieš daugiau nei 1 tūkst. metų, taigi keliais šimtmečiais anksčiau, nei to išmoko europiečiai. Be abejo, mintis, kad indėnai mokėjo ne tik auksą lydyti, bet ir gyvsidabrį išgauti tik tam, kad panaudotų aukso gavybai, mokslo bendruomenės buvo sutikta su labai didele skepsio doze. Tačiau kito racionalaus paaiškinimo, iš kur indėnai galėjo turėti įspūdingus kiekius aukso dirbinių, jeigu nenaudojo pažangių technologijų, iki šiol nėra. Juolab kad jokių išskirtinių aukso klodų jie neturėjo.

REKLAMA


Prekybai ir puikybei


Bronza ir geležis buvo naudojamos praktiškai, o aukso naudojimas ūkinėje veikloje ilgą laiką neturėjo nė menkiausios prasmės. Šis metalas – retas, minkštas. Yra žinomi tik keli radiniai, kurie teoriškai galėjo būti naudojami kaip svareliai žvejyboje, tačiau ir tai – nepatvirtintas faktas. O štai pirmosioms monetoms kaldinti auksas tiko kuo puikiausiai, ir jau VII a. pr. m. e. graikai būtent tam ėmė sėkmingai jį naudoti. Žinoma, nereikia manyti, kad iki tikrų pinigų atsiradimo auksas nebuvo tapęs vertės matu, juk labai patogu įvertinti vežimą grūdų ar gyvulius tam tikru kiekiu metalo, kuris telpa saujoje.


Kita vertus, egzistavo kultūros, kur karaliavo visiškai kiti vertės ekvivalentai, ir kai kurie – labai keisti. Borneo saloje pinigų funkciją atliko... galvijų kaukolės. Saliamono salų gyventojai pažengė dar toliau – kaukolės buvo žmonių. Labai didelėje teritorijoje pinigais buvo laikomi kaurai – moliuskų ciprėjų kriauklės. Įdomu, kad jos naudotos atsiskaityti ne visiškai gūdžiais priešistorės laikais, o XVIII a., kai Gvinėjoje už 80 tūkst. kriauklių buvo galima įsigyti vergą. Tuo pačiu metu egzistavo net kaurų ir tikrų pinigų apyvarta, buvo nustatytas jų keitimo kursas. Pavyzdžiui, Indijos Bengalijos provincijoje XVIII a. pab. 3 840 kaurų buvo keičiama į vieną rupiją. Netgi apskaitos dokumentuose buvo minimos kriauklės. Pavyzdžiui, 1855 m. jau minėtoje Bengalijoje šventyklos statybai buvo paaukota 160 tūkst. kaurų, ir tai kruopščiai užfiksuota apskaitoje. Beje, kai kurių tautų tradiciniuose drabužiuose yra naudojamos smulkios monetos, ir tai – irgi kaurų naudojimo padarinys, nes būtent jie kadaise ir prilygo smulkioms monetoms. Kriauklių naudojimas užsimiršo, o štai puošybos tradicija išliko iki šiol.



Verta prisiminti dar vieną didžiulėse teritorijose naudotą universalią valiutą – druską. Dar ir šiandien Šiaurės Rytų Afrikos gentys ja atsiskaito tarpusavio prekyboje. Vos prieš 200 metų buvo gausiai naudojamos savotiškos druskos monetos. Monetų pirmtakai buvo ir netauriųjų metalų luiteliai. Pavyzdžiui, graikiškos valiutos pavadinimas „drachma“ siejamas su geležies strypelių, kuriuos galima paimti viena sauja, kiekiu. Nesunku suprasti, kad geležies strypeliai ir buvo ano meto pinigai.


Akivaizdu, kad žmonija galėjo susigalvoti bet kokius kitus, nebūtinai auksinius, pinigus, bet galiausiai kone etaloninės tapo tauriųjų metalų, pirmiausia, be abejo, aukso, monetos. Na, o turto matas buvo turimo aukso kiekis. Varnos kapinyne to meto kilmingo žmogaus įkapėmis tapo 1,5 kg aukso dirbinių, o senovės Persijos valdovai turėjo kelių šimtų kilogramų aukso atsargas. Būtent aukso, o ne galvijų ar net vergų grobimas galiausiai virto pagrindiniu karo kampanijos tikslu. Tai puikiai parodė Aleksandro Makedoniečio kampanija prieš persus. Beje, egzistuoja didelė tikimybė, kad ir mūsų vestuviniuose žieduose ar grandinėlėse yra dalis senovės persų, graikų ar romėnų aukso, nes kelis tūkstančius metų žmonija tik tuo ir užsiėmė – kaupė šio metalo atsargas reguliariai atimdami jas vieni iš kitų.


Žudantis poveikis aplinkai


Šiuolaikinė aukso gavyba yra ypač taršus procesas. Vien kalio cianido auksui išgryninti pasaulyje per metus sunaudojama kone 200 tonų. Dar prieš du dešimtmečius Bonos tarptautinio konversijos centro specialistai apskaičiavo, kad kuklaus 3 g aukso žiedo gamyba sukuria 20 tonų ypač toksiškų atliekų. Be cianido, yra gyvsidabris, vario junginiai ir dar daug mirtinai pavojingų cheminių medžiagų. Jau pamirškime Laukinių Vakarų laikų aukso ieškotojus, kurie keliaudavo su aukso plovimo indais nuo upelio prie upelio, kol rasdavo auksingo smėlio klodų. Šiandienos pramoninė aukso gavyba – tai tūkstančiai hektarų sunaikintų atogrąžų miškų. Jų dirvožemis pašalinamas tam, kad būtų pasiekti aukso turtingi smėlynai. Pramoniniai įrenginiai visiškai suniokoja upių vagas su visa ten gyvenančia gyvūnija ir augalija. O ko nesunaikina mašinos, užmuša cheminė tarša.

REKLAMA


Smulkioji aukso gavyba irgi niekur neišnyko. Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo amatu pasaulyje verčiasi 12–15 mln. žmonių, daugiausia – iš nepasiturinčių valstybių, kur tai dažnai yra vienintelis būdas užsidirbti. Pramoninė gavyba yra kiek prižiūrima ir tarša – stebima, o siekiantys surinkti kuo daugiau aukso Afrikos, Azijos ar Pietų Amerikos varguoliai pila gyvsidabrio tiek, kad tai tampa net didesne problema nei didžioji gavyba. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų partnerė „BAN Toxics“, atlikusi tyrimus Filipinuose, kur smulkiąja aukso gavyba verčiasi apie 2 mln. gyventojų, rinkai pateikiančių 80 proc. šalyje išgaunamo aukso, nustatė 50 kartų viršijančią gyvsidabrio taršos normą, o gyvsidabrio koncentracija dirbančiųjų organizme – įprastas reiškinys. Ir net nereikia pačiam plauti aukso, pakanka maitintis užterštos upės žuvimis ar gerti jos vandenį, kad padariniai sveikatai būtų tragiški.


Kol kas dar nedrąsiai, bet vis garsiau keliamas klausimas, ar yra prasmė teršti gamtą vien tam, kad išgautum metalą, kuris gulėtų bankų saugyklose be jokio praktinio panaudojimo?


Bus įprasta žaliava?


Dar prieš 100 metų žmonija nelabai įsivaizdavo kitokį aukso naudojimą nei papuošalų gamybą, o šiandien aukso pramonei reikia vis daugiau. Pirmiausia šio metalo reikia elektronikos pramonei dėl jo puikaus laidumo elektrai ir šilumai. Be to, auksas yra atsparus korozijai ir gali būti naudojamas pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis, jis gali būti ne tik elektronikos, bet ir chemijos pramonės žaliava. Dar viena aukso savybė – jis puikiai atspindi tiek regimąją šviesą, tiek ultravioletinius spindulius, ir čia atsiveria milžiniškos galimybės naudoti jį kosmoso pramonėje. Medicinoje auksas – irgi ne vien kadaise buvusios madingos dantų karūnėlės, o žmogaus kūne veikiančių prietaisų komponentai. Atsinaujinančioji energetika taip pat tampa aukso vartotoja. Deja, pramonė ir toliau negauna aukso tiek, kiek reikėtų. Priežastis – paprasta – didelė žaliavos kaina.

REKLAMA


Čia verta atsiversti aukso atsargų naudojimo duomenis. Ir aptinkame neįtikėtiną dalyką. Iš maždaug 180 tūkst. tonų pasaulyje cirkuliuojančio aukso 50 proc. panaudota juvelyrikoje, kitose pramonės srityse – vos dešimtadalis, o štai visa likusi dalis tiesiog guli bankų saugyklose. Žmonijos disponuojamo aukso kiekis yra iš tiesų milžiniškas: kiekvienam planetos gyventojui tenka daugiau nei po 200 g aukso. Ko gero, retas matėme tokį aukso kiekį vienu metu ir mažai kas galėtume pasigirti tiek jo turintys savo banko saugykloje ar tiesiog maišelyje po lova. Ir čia pats laikas pažvelgti į dar vieną taurųjį metalą – platiną.


Šio metalo metinė gavyba yra beveik 20 kartų mažesnė nei aukso, ir būtų logiška, kad jo kaina būtų gerokai aukštesnė. Juolab kad platina – daug paklausesnė pramonėje nei auksas, vien automobilių pramonė šio metalo sunaudoja daugiau nei 100 tonų per metus. Pažvelgę į esamas kainas matome, kad platina – kone dukart pigesnė už auksą. Ar šis paradoksas nebado akių?


Tikrai ne visi tiki būsimu besąlygišku aukso karaliavimu per amžius, nes jau šiandien tarp Vakarų aplinkosaugininkų pasigirsta siūlymų naudoti sukauptas aukso atsargas pirmiausia pramonės reikmėms ir taip užbaigti taršios aukso gavybos erą. Juo labiau kad kainai kritus daugiau nei perpus nebebus prasmės ieškoti aukso ten, kur tonoje smėlio jo yra mažiau nei 2–3 g, o būtent mažai aukso turinčių karjerų eksploatacija – pati taršiausia. Nėra visiškai vieningi dėl aukso ateities ir ekonomistai, iki tol vertinę jį kaip stabilų turto matą, nes šiuolaikiniame pasaulyje turtas gali būti tiesiog įrašas kompiuterio diske, ir tai puikiai parodė kriptovaliutos. Galiausiai bendros Vakarų mados tendencijos byloja, kad aukso demonstravimas yra labai prasto skonio požymis. Jei ir nešioji papuošalą, jis turi būti meniškas, o ne masyvus. Taigi pati visuomenė sėkmingai atsikrato aukso kerų.


Be abejo, jo didenybė auksas dar ilgai audrins žmonių protus, o jo siekis taps dar daugybės nelaimių priežastimi, bet šiandien matome racionalaus požiūrio į šį nuostabų, pirmiausia – dėl savo techninių savybių, metalą užuomazgas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 04 (2023)

    Savaitė - Nr.: 04 (2023)