Turtingiausias žmogus pasaulio istorijoje buvo afrikietis?

Turtingiausias žmogus pasaulio istorijoje buvo afrikietis?


Jis buvo Lietuvos valdovo Gedimino amžininkas, valdęs didelę šalį vakarinėje Afrikos dalyje, dabartinių Malio, Nigerio, Senegalo, Gambijos, Gvinėjos, Burkina Faso ir kai kurių kitų šalių teritorijoje. Mansa Musa senovės valstybės Malio imperatoriumi tapo 1312 m. ir valdė šalį iki 1337 m. Jo valdymo laikais šalis pasiekė didžiausią klestėjimą, o valdovo rankose buvo sutelkti neregėti aukso ištekliai. Kai kurie autoriai teigia, kad būtent jis buvo turtingiausias visų laikų pasaulio žmogus.


Manvydas VITKŪNAS


Senovės Malis buvo viena didžiausių ir stipriausių viduramžių Afrikos valstybių. Ji gyvavo regione, vadintame Vakarų Sudanu – vakarinėje Afrikos dalyje į pietus nuo Sacharos dykumos. Šalis susikūrė panašiu laiku kaip ir Lietuvos valstybė – apie 1230 m. – ir gyvavo iki 1545-ųjų. Valstybės įkūrėjais tapo malinkių tautybės žmonės. Iš pradžių Malis buvo nedidelė kunigaikštystė Nigerio upės aukštupyje. Šalimais gyvavo susų tautybės žmonių gyvenama Kaniagos valstybė, o Malis buvo priklausomas nuo tuomet galingos Ganos.

REKLAMA


Bet pamažu kunigaikštystė išsivadavo iš priklausomybės, sustiprėjo, sukūrė pajėgias ginkluotąsias pajėgas, kol galiausiai, valdant Sundiatai Keitai, dar žinomam Malio Liūto pravarde, užkariavo kaimyninius kraštus, tarp jų ir Kaniagą, o seniau galingą Ganą pavertė savo vasale. Taip Malis, kurio valdančioji viršūnė, o palaipsniui ir didesnė dalis paprastų gyventojų iš arabų perėmė islamą, po truputį virto imperija. Svarbiausia, kad ši valstybė užėmė didžiąją dalį aukso turtingų Vakarų Afrikos rajonų.


Klestintis miestas


Sundiata Keita daug jėgų skyrė valstybei stiprinti. Jis rūpinosi ne tik aukso ir kitų metalų gavyba, bet ir organizavo irigacinių įrenginių statybą, nurodė kirsti miškus ir steigti kaimus iki tol neapgyvendintose teritorijose. Buvo auginamos įvairios žemės ūkio kultūros, tarp jų ir audiniams gaminti labai reikalinga medvilnė.

REKLAMA


Imperatorius rūpinosi tradicine kultūra, palaikė griotus – profesionalių dainininkų, muzikantų ir pasakotojų kastą. Iš tų laikų išliko tradicinis maliečių epas „Apie Sundiatą“.


Po Sundiato Keitos šalį valdė trys jo sūnūs, paveldėję iš tėvo stiprią valstybę su išvystytu kelių ir kasyklų tinklu. Vienas didžiausių šalies miestų Timbuktu (dabartiniame Malyje) tapo klestinčiu švietimo centru, čia buvo įkurta viduramžių Europos universitetą atitikusi aukštoji mokykla, kurioje buvo mokoma ne tik islamo teologijos, bet ir pasaulietinių dalykų, tokių kaip medicina, matematika, astronomija bei kiti.


Čia atvyko dirbti dėstytojai net ir iš tokių tolimų arabų pasaulio miestų kaip Kairas ar Bagdadas. Čia taip pat veikė daug kitų, žemesnio rango, daugiausia religinių mokyklų. Studentų Timbuktu buvo daugiau nei 20 tūkstančių! Iš senųjų Timbuktu bibliotekų iki mūsų dienų išliko apie 700 tūkst. knygų ir rankraščių.


Timbuktu išaugo tūkstančiai pastatų, tarp jų – dešimtys mečečių. Pagrindinė konstrukcinė medžiaga buvo medis, o statybinė medžiaga – nedegto molio plytos. Nors gali atrodyti, kad tokia medžiaga neilgaamžė, daug senovinių pastatų išliko iki mūsų dienų. Timbuktu senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.


Valdinius šaudė iš lanko


Bet laikui bėgant pasitaikė ir ne tokių sėkmingų valdovų. Pats blogiausias buvo Kalifa Keita – tikėtina, dvasinę negalią turėjęs valdovas, kuris linksmindavosi į pavaldinius šaudydamas iš lanko.



Bet ir šie neilgai tvėrė tokias patyčias ir sadizmą – praėjus mažiau nei metams nuo sosto užėmimo, šis imperatorius buvo nužudytas. Vėliau šalį valdė Abu Bakras I, o jį pakeitęs į valdžią po perversmo atėjęs buvęs vergas Sakura dar labiau sustiprino prekyba su Magribu (šiaurės vakarine Afrikos dalimi) ir Egiptu. Karavanai vyko tūkstančius kilometrų per Sacharos platybes, kur oazėse buvo įrengtos atokvėpio vietos, o pakeliui iškasta daug šulinių.


Sakura užkariavo didelį ir svarbų Gao miestą (dabartiniame Malyje), iš kurio atsišakojo daugybė prekybos kelių. Sakura pirmasis iš Malio imperatorių atliko šventąją musulmonių kelionę chadžą ir aplankė Meką, bet pakeliui namo buvo nužudytas. Į sostą sėdo Sundiato Keitos įpėdinis Abu Bakras II. Nors didžiausias Malio miestas ir svarbiausias prekybos centras buvo Timbuktu, šalies politine sostine liko Nianio miestas, esantis dabartinės Gvinėjos teritorijoje.


Afrikiečiai perplaukė Atlantą?


Po kurio laiko devintasis imperijos valdytojas Abu Bakras II atsisakė sosto ir nusprendė užsiimti Atlanto vandenyno tyrimais. Jis pasistatė daug laivų (jo meto šaltiniai kalba apie du šimtus, bet veikiausiai tai gerokai padidintas skaičius) ir išplaukė į Atlanto vandenyną. Vieno laivo kapitonas netrukus apsisuko ir grįžo, neįveikęs iššūkių ir pabūgęs galimos žūties.


Kiti laivai plaukė toliau ir dingo toli už horizonto. Nė vienas jų negrįžo prie Malio imperijos krantų. Panašu, kad ekspedicija žuvo per kokią nors didelę audrą, juolab kad ir to meto afrikiečių laivai, tikėtina, nebuvo gerai pritaikyti plaukioti vandenynų platybėse. Tiesa, kai kas mano (ypač šiuolaikiniame Malyje), kad Abu Bakro II ekspedicija perplaukė Atlantą ir pasiekė Naujojo Pasaulio krantus.

REKLAMA


Vis dėlto daugelis mokslininkų tokią prielaidą laiko marginaline, nes, jų nuomone, Amerikoje neaptikta jokių bent kiek akivaizdžių paliudijimų, kad šios ekspedicijos dalyviai galėjo perplaukti vandenyną ir išsilaipinti vakarinėse jo pakrantėse.


Išplaukdamas į kelionę, Abu Bakras II nurodė didžiajam viziriui Musai iki jam sugrįžtant valdyti šalį. Kai Abu Bakaras II taip ir negrįžo, Musa tapo naujuoju Malio imperatoriumi – Mansa Musa. Jo valdymo laikais šalis pasiekė didžiausią klestėjimą ir tarptautinę šlovę. Krašte toliau buvo plėtojami prekybos keliai, steigiamos mokyklos, statomos įstabaus grožio mečetės, augo miestai. Be aukso ir vario, šalyje buvo išgaunamas dar vienas strateginės svarbos produktas – druska, be kurios sunkiai įsivaizduotas įvairių maisto atsargų išsaugojimas.


Prie Mansos Musos šlovės ypač prisidėjo garsusis Mansa Musos chadžas – piligriminė kelionę į už tūkstančių kilometrų, Arabijos pusiasalyje esantį šventąjį musulmonų miestą Meką. 1324 m. imperatorius su itin gausia palyda (vieni šaltiniai nurodo 40 tūkst., kiti – net 60 tūkst. žmonių, kurių dalį taip pat sudarė piligrimai, o kiti buvo vergai) milžinišku karavanu leidosi kone per visą Afriką, per Sacharos dykumą iš Malio į Egiptą, o iš ten per Sinajaus pusiasalį į Arabiją.


Pats imperatorius jojo puikiu žirgu. Paskui jį sekė prašmatni palyda, taip pat tūkstančiai vergų. Viskas žibėjo auksu. Ką jau kalbėti apie turtinguosius, jei net vergų kolonose, kurių kiekvienoje buvo po daugmaž penkis šimtus žmonių, pirmasis vergas ėjo pasiramsčiuodamas auksine lazda.


Atsisakė bučiuoti žemę


Mansa Musa į daugmaž devynių tūkstančių kilometrų kelionę išsirengė ant kupranugarių gabendamasis daugybę aukso atsargų. Gabentos ir kitos gėrybės: dramblio kaulas, sidabras, ginklai, papuošalai.

REKLAMA


Pakeliui Mansa Musa visus stebino gausiomis dovanomis. Malio valdovas ypač sužibėjo Egipte. Pasiekęs šią šalį, Mansa Musa atsisakė, skirtingai nei visi iki šiol čionai atvykdavę Afrikos valstybių valdovai, bučiuoti žemę priešais Egipto sultoną Muchamedą I al Nasirą, pareiškęs, jog yra pasirengęs nusilenkti tik pačiam Alachui. Nepaisant to, Egipto sultonas priėmė Malio valdovą labai draugiškai.


Per Kairą Mansa Musa su palyda praėjo taip, kad savo karavano didybe pribloškė didžiojo arabų miesto gyventojus. Įsijautęs Mansa Musa apdalijo auksu daugybę sultono dvariškių ir valdininkų. Galiausiai, pasukęs Mekos link, jis susivokė, kad dar nepasiekus šventojo miesto jau išdalyta didesnė dalis aukso. Jo dvariškiai netgi puolė skolintis pinigų. O auksas Egipte ir kone visame Viduržemio jūros baseine kuriam laikui nuvertėjo, bet išaugo paprastų produktų ir kitų prekių kainos.


Preliminariai skaičiuojama, kad Mansa Musa pakeliui išdalijo apie 12 tonų aukso ir daugybę kitų dovanų. Jei tai tiesa, iki šio žygio Mansa Musa buvo turtingiausias žmogus pasaulio istorijoje. Leidinio „Celebrity Net Worth“ 2012 m. užsakyto ir atlikto tyrimo duomenimis, apytikslis Mansa Musos turtas galėjo siekti apie 2 trilijonus dolerių (šiuolaikiniu kursu). Antras šiame sąraše turėtų būti dvigubai „vargingesnis“ Romos imperatorius Oktavianas Augustas su milijardu dolerių, trečias – XI a. gyvenęs kinų imperatorius Šencunas, kurio turtas siekė 750 milijardų JAV dolerių.


Šiuolaikiniai turtuoliai Džefas Bezosas ar Bilas Geitsas nė iš tolo negalėtų prilygti viduramžių Malio imperatoriui. Be abejo, šio tyrimo ir pateiktų skaičių tikslumu galima abejoti, bet proporcijos veikiausiai teisingos. Kitas dalykas – ar tikrai būtent Mansa Musa buvo sutelkęs savo rankose didžiausias aukso atsargas? Ar actekų imperijos, kurią pražudė ispanų konkistadorai, valdovai negalėjo būti dar turtingesni?


Imperija žlugo


Mansa Musa galiausiai pasiekė Meką, atliko chadžą, bet pakeliui namo dėl įvairių priežasčių (klajoklių genčių puldinėjimų, ligų, vandens stygiaus eiliniams kelionės dalyviams ir vergams) prarado net trečdalį žmonių.


Atrodytų, ši kelionė turėjo labai nuskurdinti Malį, bet to neįvyko. Kol valdovas buvo savo didžiojoje kelionėje, jo paliktas didysis viziris sugebėjo surengti karo žygį, prijungti naujų teritorijų, numalšinti kilusį vietinių Malio gyventojų maištą. Mansa Musa kilniaširdiškai nusprendė maištininkų nebausti ir netgi išdalijo jiems dovanų, taip pat pastatė daug naujų mečečių, siekdamas, kad valdinių mintys gręžtųsi ne į žemiškus dalykus, bet į Dievą.


Po Mansos Musos mirties sostą perėmė jo sūnus, kurio valdymo laikais šalį užgriuvo karai. Sustiprėję kaimynai ėmė puldinėti turtingą valstybę, gviešdamiesi jos turtų. Malyje taip pat prasidėjo perversmų, vidaus karų virtinė. Ilgainiui šalis vis labiau silpo. Timbuktu užkariavo tuaregai, kelias kitas sritis – pietiniai ir rytiniai kaimynai. Galiausiai didesnę buvusios Malio imperijos dalį užėmė sustiprėjusi Songajų imperija.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.