Dirižabliai naudoti ir keleiviams gabenti, ir miestams bombarduoti

Dirižabliai naudoti ir keleiviams gabenti, ir miestams bombarduoti


XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje šie padangių milžinai laikyti labai perspektyviomis ir patogiomis transporto priemonėmis. Lengvesni už orą, turintys variklius, stabilizatorius, aerodinaminius vairus, gebantys manevruoti ore ir galintys pakelti didelį svorį dirižabliai gerokai pranoko nuo vėjo malonės priklausomus ir kur kas mažesnius oro balionus. Deja, daugybė katastrofų parodė, kad dirižablis (aerostatas su varikliu) nėra pats saugiausias orlaivis.


Skomantas VITKŪNAS


Aptakių formų, geromis aerodinaminėmis savybėmis pasižymintys dirižabliai (šio tipo orlaivių pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio dirigeable – „valdomas“) skirstomi į standžiuosius (korpusas – metalinis), pusstandžius (korpusas – metalinis karkasas, aptrauktas tvirtu audeklu) ir minkštuosius (korpusas – iš audeklo). Korpuso apačioje tvirtinama gondola, skirta keleiviams, kroviniams, įvairiai įrangai, degalams laikyti. Sraigtiniais varikliais, pritvirtintais prie korpuso ar gondolos, dirižablis gali pasiekti daugmaž 60–120 kilometrų per valandą greitį. Be abejo, skrydžio greitis labai priklauso ir nuo vėjo.

REKLAMA


80 vyrų jėga


Pirmojo mentiniais sraigtais varomo, bet variklio dar neturėjusio dirižablio išradėju laikomas XVIII a. pabaigoje gyvenęs prancūzų matematikas, generolas Žanas Batistas Mari Šarlis Menjė. Jo dirižablis buvo elipsės formos, o viduje įrengta dujų talpykla, tarsi balionas pačiame dirižablyje, leido reguliuoti skrydžio aukštį. Taigi dirižablis turėjo du apvalkalus – išorinį ir vidinį, o apačioje pritvirtintoje didelėje gondoloje galėjo skristi keleiviai, kroviniai ir dirižablio gyvasis variklis – 80 žmonių, kurie savo raumenų jėga suko propelerius.


Nuo šio drąsaus eksperimento praėjo daugiau nei pusė amžiaus, kol, plėtojant Ž. B. M. Š. Menjė idėją, buvo sukurtas pirmasis dirižablis su tikru varikliu. 1852 m. rugsėjo 24 d. į Prancūzijos dangų pakilo inžinieriaus Anri Žifaro minkštosios konstrukcijos dirižablis. Jo formą palaikė viduje esantis dujų slėgis. Pirmasis dirižablio (su 3 arklio galių garo varikliu) skrydis įvyko Paryžiuje. Didžiulis orlaivis (ilgis – 44 metrai, skersmuo – 12 metrų, pripildomų dujų tūris – 2,5 tūkst. kubinių metrų) pakilo iš hipodromo aikštės į 1 800 metrų aukštį ir įveikė išties nemažą atstumą – 27 kilometrus.

REKLAMA


Kaip vėliau prisiminė konstruktorius, tądien vėjas buvo stiprus, bet dirižablis netapo nevaldomas. Nepaisant variklio silpnumo, pavyko daryti posūkius, reguliuoti skrydžio aukštį ir galiausiai sėkmingai nusileisti. Vėliau A. Žifaras pastatė dar du dirižablius, o jo tautietis Albertas Santosas-Diumonas 1901 m. po kelių bandymų pagaliau sėkmingai 20 kilometrų per valandą greičiu apskrido Eifelio bokštą. Prancūzų sėkmė įkvėpė ir kitų šalių inžinierius kurti įvairių tipų dirižablius. Žmonijos noras kilti į dangų buvo beribis.


Kilo nuo ežero


Greta minkštųjų atsirado ir standžiųjų bei pusstandžių dirižablių. Jų konstrukciją ištobulino vokiečių generolas grafas Ferdinandas fon Cepelinas. Šio generolo garbei ir buvo pavadinti pirmieji aliumininį karkasą turintys dirižabliai. „Cepelinų“ statybą grafas pradėjo 1899-aisiais Bodeno ežere plūduriuojančiame ceche Vokietijos pietuose, šalia Frydrichshafeno miesto. 1900 m. liepos 2 d. į orą virš Bodeno ežero pakilo pirmasis standžiosios konstrukcijos dirižablis „Luftschiff Zeppelin 1“ („LZ 1“). Ore jis teišsilaikė 18 minučių ir buvo priverstas nusileisti, nes sugedo svorio balansavimo mechanizmas. F. fon Cepelinas nenuleido rankų, dirbo toliau, gavo papildomą finansavimą, sugebėjo sudominti kariškius.


Nesnaudė ir kiti dirižablių kūrėjai. Pagrindine F. fon Cepelino konkurente tapo įmonė „Schütte-Lanz“, sukūrusi dvidešimties karinės paskirties dirižablių seriją. Pirmasis dirižablis buvo pristatytas prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą.



XX a. 2–3 dešimtmečiais dirižabliai pradėjo oro erdvės užkariavimo epochą. Kurį laiką net naujausi to meto lėktuvai negalėjo prilygti šiems dangaus milžinams nei galia, nei pakeliamu svoriu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą neretai būdavo galima išvysti danguje skrendantį dirižablį, nes tokių, gabenančių keleivius, visuose pasaulio kampeliuose sklandė daugiau nei šimtas. Pripildyti vandenilio – lengvesnių už orą dujų, – jie galėjo pakelti apie pusantros tonos, o kartais ir daugiau svorio. Taip pat pasižymėjo standžia vidaus konstrukcija – ją sudarė metalinės sijos. Skrodžiantis dangų milžinas tais laikais buvo tikras technikos stebuklas, sparčiai paskatinęs aviacijos plėtrą.


Sutrikdė dešrelių gamybą


1910-aisiais F. fon Cepelinas pasiūlė pirmąjį pasaulyje keleivinį dirižablių maršrutą Frydrichshafenas–Diuseldorfas. Juo kursavo dirižablis „Germania“. 1914 m. pradžioje Vokietija pagal bendrą turimų dirižablių vidaus tūrį (244 tūkst. kubinių metrų) turėjo didžiausią pasaulyje dirižablių parką.


Pirmojo pasaulinio karo metais dirižabliai buvo naudojami žvalgybai, artilerijos ugniai koreguoti, nes galėjo ilgą laiką išbūti toje pačioje vietoje. Taip pat dirižabliais buvo gabenamos bombos – jas, priartėję prie taikinio, kariai mėtydavo rankomis. Tiesa, toks dirižablių naudojimas ne visada atsipirkdavo, nes priešams daromi nuostoliai būdavo gana nedideli, be to, ir patį dirižablį numušti nebuvo labai nesudėtinga, juolab ore pradėjo skraidyti naikintuvai. Visgi kai kurių operacijų metu dirižablių padaromi nuostoliai buvo išties nemenki. 1914 m. rugpjūčio 14 d. grupei vokiečių dirižablių bombarduojant Antverpeno uostamiestį Belgijoje buvo sugriauta 60 pastatų, dar apie 900 – pažeista. Dirižabliai efektyviausiai buvo naudojami esant debesuotam orui ar naktį, kai juos sunkiai pastebėdavo nuo žemės, o priešų naikintuvams skraidyti buvo sunku. Savigynai dirižablių gondolose buvo montuojami kulkosvaidžiai.

REKLAMA


Įdomu, kad pusstandžių „cepelinų“ apvalkalai dažniausiai būdavo gaminami iš karvių žarnų. Vienam apvalkalui pagaminti reikėjo paskersti apie 250 tūkst. galvijų. Kad išlaikytų dirižablių gamybos tempą, Vokietija karo metais turėjo kuriam laikui beveik nutraukti dešrelių gamybą.


„Hindenburg“ katastrofa


Tarpukaris tapo dirižablių aukso amžiumi. 1919 m. liepą britų dirižablis „R34“, pakilęs iš Škotijos, sėkmingai įveikė Atlantą, nusileido Niujorke ir netrukus grįžo į Didžiąją Britaniją. 1924-aisiais transatlantinius skrydžius pradėjo ir F. fon Cepelino dirižablis „LZ 126“. 1926 m. norvegų keliautojo Roalio Amundseno vadovaujamos ekspedicijos dalyviai italų konstruktoriaus Umberto Nobilės sukurtu dirižabliu įveikė itin atšiaurų maršrutą virš Arkties vandenyno – Špicbergenas–Šiaurės ašigalis–Aliaska.


1929-aisiais savo šlovės viršūnę pasiekė F. fon Cepelinas. Jo vardu pavadintas dirižablis „Graf Zeppelin“ su trimis tarpiniais nusileidimais apskrido aplink pasaulį. Buvo įveikta 34 tūkst. kilometrų ir pasiektas vidutinis 115 kilometrų per valandą greitis. Šis legenda tapęs dirižablis per devynerius metus ore praleido 17 200 valandų, atliko 590 skrydžių, 143 kartus perskrido Atlanto ir vieną kartą Ramųjį vandenyną, įveikė daugiau nei 1,7 mln. kilometrų, pervežė 13 110 keleivių ir 70 tonų pašto krovinių.


Dirižabliai pradėjo vykdyti reguliariuosius skrydžius iš Europos ne tik į Šiaurės, bet ir į Pietų Ameriką. Atrodė, kad komfortiškų didžiules gondolas su restoranais, miegamaisiais turinčių „cepelinų“ amžius niekada nesibaigs. Tačiau 1937 m. gegužės 6 d. Jungtinių Amerikos Valstijų Leikhersto aviacijos bazėje netoli Niujorko iš Frankfurto prie Maino atskridęs vokiečių dirižablis „Hindenburg“ leisdamasis netikėtai užsiliepsnojo. Katastrofos metu žuvo 36 dirižablyje buvę keleiviai ir vienas ant žemės buvęs žmogus. Radijo reporteris Herbertas Morisonas, gyvai regėjęs tragediją, per reportažą dramatiškai ištarė: „Ak, žmonija!“ Tai buvo, ko gero, žymiausia orlaivio katastrofa pasaulyje.

REKLAMA


Įdomu, jog dirižablis „Hindenburg“ laikytas nacių galios simboliu, naudotas ir propagandos tikslais. Svastika papuoštas dangaus milžinas simbolizavo Trečiojo reicho didybę. Nacių propagandos ministras Jozefas Gebelsas netgi buvo siūlęs pervadinti orlaivį „Hitleriu“... Beje, prieš paskutinę kelionę „Hindenburg“ valdžiusi kompanija gavo pranešimą, kuriame buvo grasinama orlaivį susprogdinti. Visgi iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl įvyko katastrofa. Manoma, jog dėl vandenilio nuotėkio, bet net ir po ilgų bei nuodugnių tyrimų vis atsiranda tvirtinančiųjų, kad tai buvo diversija. Be šios, įvyko ir daugybė kitų dirižablių avarijų.


Po Antrojo pasaulinio karo „cepelinų“ bumas atslūgo. Keleiviniuose maršrutuose juos galutinai pakeitė nuolat tobulinti lėktuvai. Susidomėjimas skraidančiais milžinais atgimė XX a. pabaigoje. Dirižabliai daugiausia naudojami komerciniais tikslais, norint ką nors pareklamuoti, taip pat vykdant mokslinius tyrimus. Sprogų vandenilį pakeitė inertinės dujos, konstrukcija buvo gerokai patobulinta, ir patys dirižabliai tapo saugesni.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.