Kova dėl Kęstaičių bažnyčios: „Tą šventą vietą kaip bitės savo avilį giname“

Kova dėl Kęstaičių bažnyčios: „Tą šventą vietą kaip bitės savo avilį giname“


Už 5 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Telšių, prie kelio į Alsėdžius esantys Kęstaičiai – vienas iš daugelio nedidelių Žemaitijos kaimų. Tačiau jame yra išskirtinė vieta – Kryžių kalnelis ir daugiau nei prieš šimtmetį rusų valdžios grubiai uždarytos ir netrukus sunaikintos Šv. Roko bažnyčios vieta. Kęstaičių bažnyčios gynyba įėjo į Lietuvos istoriją kaip vienas ryškiausių kovos už savo teises ir katalikų tikėjimą pavyzdžių.


Manvydas VITKŪNAS


XIX a. Rusijos imperija vykdė nuožmią lietuvių rusifikacijos politiką, spaudė Katalikų Bažnyčią ir visokeriopai protegavo stačiatikybės sklaidą. Katalikų Bažnyčia du didžiausius persekiojimus patyrė po 1831 m. ir po 1863–1864 m. sukilimų: buvo masiškai uždaromi vienuolynai, nusavinta nemažai bažnyčių (dalis jų paversta cerkvėmis). Tikintieji dažniausiai protestuodavo, prašydavo valdžios nenusavinti jų šventovių, kartais imdavosi ir labai aktyvių veiksmų, kaip Kražiuose, kur tikintieji 1893 m. saugojo ir gynė nuo rusų pareigūnų ir kazokų tenykštę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Gindami šventovę ir netrukus vykusių persekiojimų metu žuvo ir nuo žaizdų mirė 9 žmonės, apie pusę šimto buvo sužeista. Įspūdinga mūrinė Kražių bažnyčia buvo uždaryta, bet nenugriauta, kaip iš pradžių planavo carinė valdžia. Galiausiai 1910 m. ji buvo grąžinta tikintiesiems. Dramatiškai susiklostė ir žemaičių bandymas apginti Kęstaičių bažnyčią.

Nutarta turtą perduoti stačiatikiams

REKLAMA


Pirmoji bažnyčia Kęstaičiuose iškilo XVII a., remiant vietos bajorams Kęstavičiams (manoma, kad iš jų pavardės kilo vietovės pavadinimas). Vėliau, jau XVIII a., prie bažnyčios buvo pastatyta špitolė (istorinėje literatūroje vartojamas toks terminas, o bandymai keisti jį žodžiu „ligoninė“ nėra vykę, nes reikšmės ne visai atitinka), kur rasdavo prieglobstį ligoti, neįgalūs žmonės, ir altarija – garbaus amžiaus, savo pareigų tiesiogiai jau nebegalinčių eiti kunigų namai. 1820 m. kilęs gaisras bažnyčią ir špitolę sunaikino, bet netrukus atstatymo darbai buvo baigti.


Kur kas didesne nelaime nei gaisras Kęstaičiams ir jų žmonėms tapo antilietuviška ir antikatalikiška carinės Rusijos valdžios politika. Tai vienoje, tai kitoje vietoje buvo uždaromos bažnyčios, koplyčios, nusavinamas kitas katalikų turtas. Kęstaičių parapija tuo metu buvo Alsėdžių parapijos filija. Rusijos imperijos pareigūnai Kęstaičių ėmėsi 1886-aisiais. Balandžio mėnesį bažnyčią ir greta jos buvusius statinius apžiūrėjo Telšių apskrities viršininkas. Buvo siekiama uždaryti bažnyčią, špitolę, o turtą perduoti tuomet steigtai Skuodo stačiatikių parapijai. Reikalai buvo tvarkomi skubiai – jau liepą Rusijos imperatorius Aleksandras III pasirašė įsaką dėl bažnyčios uždarymo. Apie tai Kauno vicegubernatorius informavo tuometį Žemaičių vyskupą Mečislovą Leonardą Paliulionį. Šis nusprendė valdžios valiai nesipriešinti ir perdavė atitinkamus nurodymus Alsėdžių dekanui.

REKLAMA


Tiesa, veikiama buvo neskubant – galbūt sąmoningai duota laiko vietos žmonėms pabandyti bažnyčią gelbėti taikiomis priemonėmis. Kęstaičių ir aplinkinių kaimų gyventojai surinko lėšų, apie 300 žmonių pasirašė prašymą ir su juo išsiuntė penkių vyrų delegaciją prašyti valdžios neuždaryti šventovės. Gavę atsakymą, kad parašų – per mažai, pasiuntiniai grįžo, surinko jų daugiau, vėl išvyko į Sankt Peterburgą ir vėl nieko nepešė. Tada žemaičiai nusprendė ne tik malda, bet ir savo krūtinėmis ginti bažnyčią.


Budėjo minios


Uždaryti bažnyčią buvo numatyta rugsėjo 24 d. Dar iki to laiko į Kęstaičius atsiųsti rusų pareigūnai saugojo špitolės turtą, kad dvasininkai ir vietos gyventojai jo neišgabentų, mat viską ketinta perduoti Skuodo stačiatikiams. Tikintieji rinkosi į bažnyčią ir budėjo joje dieną naktį. Degė žvakės, žmonės meldėsi, giedojo. Vietos moterys netgi sugalvojo gudrų būdą, kaip išgelbėti bažnyčią nuo uždarymo – nukėlė duris ir jas paslėpė: kaip uždarysi tai, kas neturi durų! Jos veikiausiai nenumanė, kad rusai nusprendė bažnyčią ne tik uždaryti, bet ir nugriauti.


Rugsėjo 24-ąją į Kęstaičius atvyko Alsėdžių dekanas, klebonas ir Telšių ispravnikas (apskrities policijos viršininkas). Dvasininkai buvo spaudžiami patys vadovauti bažnyčios uždarymui, iš klebonijos atvestam kunigui Petrui Juozapui Jukniui (Juknevičiui) liepta perkalbėti minią. Tačiau tikintieji raginimų nepaisė, o vietos klebonas, susijaudinęs ir apsiašarojęs, po trumpos kalbos apsisuko ir išėjo. Tąsyk ispravnikas pasitenkino tuo, kad perėmė visą špitolės turtą, statybines medžiagas, javus, netgi malkas.


Žemaičiai nusprendė nesitraukti. Ne tik iš Kęstaičių, bet ir iš aplinkinių parapijų suėjo tiek žmonių, kad jie netilpo nei bažnyčioje, nei šventoriuje. Vieni budintieji pakeisdavo kitus, pamiškėje degė laužai, moterys gamino maistą. Atsirado aukotojų, kurie vežė į Kęstaičius produktus, taip pat gyvas avis – jos buvo skerdžiamos ir keliavo į katilus. Kai kelis kartus rusų pareigūnai mėgino maisto gamintojas išvaikyti ir katilus išvartyti, moteriškės gynėsi liepsnojančiais nuodėguliais.



Neformaliu Kęstaičių bažnyčios gynybos vadovu tapo apylinkėse gerai žinomas ūkininkas ir profesionalus piršlys – guviu protu ir iškalba garsėjęs Dominykas Daračius. Jis pasiūlė bažnyčioje įrengti barikadas iš suolų, o zakristijos duris užversti akmenimis. Prie altoriaus, baiminantis, kad nebūtų išneštas Švenčiausiasis Sakramentas, neprileisdavo net į bažnyčią užsukdavusių dvasininkų.


Spalio 26 d. į Kęstaičius vėl atvažiavo Telšių ispravnikas ir pareikalavo, kad bažnyčios turtas būtų perduotas Alsėdžių klebonui. Žmonės nepakluso nei pareigūnų, nei dvasininkų raginimams, o Žemaičių vyskupas į griežtą gubernatoriaus raštą atsakė, kad padaryta viskas, kas buvo jo galioje.


Atvyko gubernatorius


Rusų valdžia neatlyžo ir nusprendė jėga išspręsti Kęstaičių klausimą. Lapkričio 19 d. į bažnytkaimį buvo pasiųsti trys kazokų eskadronai (apie 300 ginkluotų raitelių), policininkai, o pavymui dardėjo vežimai su kirviais, pjūklais, laužtuvais, virvėmis, kopėčiomis ir kita bažnyčiai griauti reikiama įranga. Pasirodė ir keli katalikų dvasininkai.


Daug informacijos apie Kęstaičių bažnyčios gynimą pateikė kunigas Petras Veblaitis 1938 m. išleistoje knygoje „Kova su caro valdžia už Kęstaičių bažnyčią“ (ja naudotasi ir rengiant šį straipsnį). Jis rašė (čia ir toliau kalba netaisyta): „Žmonės bažnyčioje, šventoriuje ir net už šventoriaus klūpėdami vis giedojo giesmes. Jų buvo matyti labai ant valdžios įniršusių, karštesnieji atrodė gatavi valdžios atstovus sudraskyti. Jie galbūt būtų puolę valdininkus, bet kunigų prašymas to nedaryti juos sulaikė. Užtat aršesnieji ant kunigų pyko, sakydami: „Mes čia vargstame du mėnesius ir tą šventą vietą kaip bitės savo avilį giname, o jums tai mat nė už ką! Ak, jūs judošiai ir Kristaus pardavikai!“ Jie pyko ant kunigų, kad jie klausą valdžios, o nedarą kaip visi žmonės.“


Galiausiai karieta atvažiavo pats Kauno gubernatorius Valerijus Melnickis. Prie bažnyčios kazokai vaikė žmones bizūnais, daužė šautuvų buožėmis. Ne vienas vyras pasičiupo akmenį ar mietą ir pasirengė ginti bažnyčią, jei kazokai veršis į vidų. Daugelis žmonių suklaupę giedojo. Gubernatorius liepė Alsėdžių dekanui nutildyti giedančiuosius, bet šie neklausė. Jis apžiūrėjo bažnyčią iš išorės, galiausiai liepė kazokams ir policininkams jėga išvaikyti tikinčiuosius.

REKLAMA


Niokojo bažnyčią


Pasak P. Veblaičio, „žmonės, pamatę, kad juos nori iš bažnyčios išstumti, nenustodami giedoti, klūpėdami susikabino visi už rankų ir stipriai už kits kito laikėsi. Pamačiusi policija, kad žmonių išstumti nebus galima, griebėsi kito būdo. Keletas urėdnikų čiupdavo į glėbį vieną žmogų, pasispyrę atplėšdavo jį nuo kito ir išnešę išmesdavo jį pro duris į rankas stovėjusiems už durų kazokams. Bažnyčioj kilo triukšmas, klegesys ir riksmas, buvo girdėti duslūs smūgiai: mat vyrai, nenorėdami pasiduoti, ėjo imtynių su urėdnikais ir policininkais, veikdami kumštimis.


Policija, jų pasipriešinimą malšindama, turbūt griebėsi bizūnų, nes tuoj radosi sukruvintų žmonių: vieni jų buvo krauju pasruvusiomis nosimis, kiti šiaip sumuštais veidais, kiti su mėlynėmis. Nemažai buvo tokių, kurie iš bažnyčios išvedami priešinosi visomis jėgomis, o išvesti, nenorėdami kazokams į nagus pakliūti, sprūsdavo policininkams iš rankų ir puldavo atgal į bažnyčią. Visus tokius sukibę kazokai suimdavo“.


Galiausiai prie altoriaus teliko paskutinis gynėjas – D. Daračius. Jis apsikabinęs laikė tabernakulį, kur buvo Švenčiausiasis Sakramentas, ir šaukė: „Neleisiu, neduosiu!“ Kazokai daužė jam per rankas didele žvakide, galų gale atplėšė nuo altoriaus ir suėmė. Iš viso buvo suimti 43 žmonės, o kunigas P. J. Juknys (Juknevičius) ištremtas į Vologdos guberniją.


Išvaikius žmones, pasak P. Veblaičio, „ėmė kazokai naikinti viską: vieni ardė altorius, kiti kirviais kapojo sakyklą ir klausyklas, treti, sulipę į vargoninę, draskė vargonus ir dumples, o kiti daužė statulas ir laužė kryžius, svaidė juos po bažnyčią ir spardė kojomis, dar kiti kapojo ir laužė grotus. Po neilgo laiko vietoj altorių, grotų ir kito bažnyčios įrengimo kyšojo sukapoti gabalai ir ant aslos mėtėsi krūvos laužo. Bažnyčios vidaus įrengimą sunaikinę, kazokai išdaužė, sukapojo langus, staktas bei šulus. Paskui kopėčiomis užlipę ant bažnyčios nuardė stogą ir ėmė versti bokštą, kapodami jį kirviais ir pjaudami pjūklais“. Iš karto bažnyčios nugriauti nepavyko – ardymo darbai buvo baigti kitąmet.


Sunaikinta Kęstaičių bažnyčia niekada nebuvo pamiršta, žmonės čia ateidavo pasimelsti. 1936 m. buvo surengtas iškilmingas bažnyčios gynimo 50 metų sukakties minėjimas (panašūs minėjimai rengiami ir dabar). Sovietų okupacijos metais Kęstaičiuose buvo įrengtas okupacinės kariuomenės tankodromas. Dabar čia yra viena sakraliausių Žemaitijos vietų: buvusios bažnyčios vietoje pastatytas kuklus paminklinis akmuo ir kryžius, o netoliese – visas Kryžių kalnelis, liudijantis šio krašto žmonių dvasingumą ir pagarbą protėvių kovai už tikėjimą ir laisvę.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.