Klastoti pinigus – senovinė meno rūšis

Klastoti pinigus – senovinė meno rūšis


Netikrų pinigų istorija – tai begalinis kriminalinių istorijų, žiaurių mirties bausmių ir neįtikėtinų sukčiavimų serialas. O juk iš pradžių netikrų pinigų gamyba buvo tik meno rūšis, prilygstanti juvelyrų darbui. Teigiama, kad ši keista meilė netikriems pinigams užgimė dar senovės Romoje.


Netikri šedevrai


Visi žinome, kad romėnų patricijai buvo savotiški vyrukai – jie nuolat gulinėjo su heteromis, plempė vyną ir deklamavo senovinius ketureilius nesuprantama kalba. Vis dėlto viena iš labiausiai nesuvokiamų romėnų aristokratų aistrų buvo... aistra netikriems pinigams.


Šie veikėjai tikrų pinigų turėjo apsčiai, tad jie jų jau nebejaudino. Užtat gavę grąžos netikrais denarais, užuot ėmę triukšmauti ir ieškoti teisybės, subtiliai šypsodamiesi klausdavo, ar nėra kasoje daugiau tokių įdomių monetų. Suradę talentingą pinigų padirbinėtoją, senovės romėnai tiesiog neleisdavo jam atgauti kvapo – kaulydavo dar ir dar... Kam? Kolekcijai.

REKLAMA


Apie šią ydingą aistrą smulkiai papasakojo Plinijus Vyresnysis savo veikale „Gamtos istorija“. Ten aiškiai parašyta, kad patricijai supirkdavo netikrus denarus. Ir dar kaip supirkdavo! Kursu 1 su 3, kartais ir 1 su 5, jei Marko Aurelijaus profilis būdavo itin dailiai iškaltas...


Suprantama, kad tokioje situacijoje romėnų pinigų klastotojams neliko kito pasirinkimo, kaip tik padvigubinti pastangas ir netrukus užversti imperiją netikromis monetomis, t. y. oficialių romėnų pinigų kopijomis. Tad prie verslo ištakų stovėjo aukštuomenė: jos atstovai patys netikrų monetų nekaldino, bet „menininkus“ globodavo ir remdavo. Gal tokia situacija būtų tęsusis dar ilgai, jeigu nebūtų atskubėję senovės germanai ir sugriovę šią netvarką drauge su pačia Romos imperija.


Pono Bekerio monetos


Vis dėlto, žinoma, tikras talentas visada „prasimuš“. Atėjus Renesansui Europos aristokratija vėl pamėgo antikos skonį. Statulos, mozaikos, deklamavimas lotynų kalba – visa tai ir vėl tapo madinga. Kiekvienas save gerbiantis senjoras Medičis ar koks nors Kapuletis siekė įsigyti senovinių šedevrų galeriją ir būtinai savo dvare įsirengdavo ypatingą „monetų kambarį“. Nesunku nutuokti, kad prie apsišvietusio senjoro tuojau pat išsirikiuodavo eilė įvairių apgavikų, siūlydavusių papildyti jo kolekciją rečiausiomis monetomis, kurių „tikrumu abejoti nėra jokio pagrindo“, ir pinigai būdavo klastojami ne kaip apyvartos priemonė, o būtent kaip meno kūriniai – kolekcininkams ir galerijoms.

REKLAMA


Žinomiausias iš tokių „meniškų“ pinigų klastotojų (jo specializacija buvo antikiniai pinigai) – Karlas Vilhelmas Bekeris (1772–1830). Jis pastebėjo, kad romėnų ir graikų monetos dažnai turėdavo dvigubą kontūrą, nes senovėje pusiau nusitrynusius atvaizdus dažnai atnaujindavo „perspausdami“ dar kartą. Taigi Bekeris virtuoziškai įsisavino antikinių monetų dvigubo kontūro imitacijos techniką.


Kad atrodytų dar įtikinamiau, jis dėdavo pagamintus denarus į specialią geležinę dėžę, pripildytą metalo drožlių ir pritaisytą prie ašies su ratais. Dulkių ir smėlio ten patekdavo savaime, kai šio vokiečio „transporto priemonė“ kratydavosi kaimo keliais. Bekeris tai vadindavo „išvežioti savo monetas“ ir pelningai jas parduodavo žinomiausiems Europos kolekcininkams, tarp kurių buvo karalių, kunigaikščių ir tiesiog pasiturinčių to meto žmonių.


Seniai praėjusių dienų reikalai


Kokios ten monetos, pasakysite jūs, kokie dar denarai?! Juk jau XXI amžius: mes mokame kreditinėmis kortelėmis, o grynieji pinigai, kuriais naudojamės, – juk popieriniai. Ką gi, nėra pagrindo prieštarauti. Vis dėlto mes visi žinome, kad kupiūras taip pat klastoja. Ir kur kas didesniais mastais negu monetas viduramžiais. Klastoja ir dolerius, ir eurus, ir litus. Tai visiems žinoma.
Pati egzotiškiausia popierinių pinigų klastotė pernai atskleista Kinijoje. Toliau lyginant pinigų klastojimą su vaizduojamuoju menu, šią istoriją galima pripažinti įgavus visiškai naujo konceptualizmo bruožų...



Reikalas tas, kad Kinijoje nuo senų laikų gyvas paprotys spausdinti pinigus dvasioms. Paklausite, kas tos dvasios, kurioms skubiai prireikė pinigų? Labai paprasta – tai tie patys paprasčiausi kinai, tik jau persikėlę anapilin. Giminaičiai tiki, kad pomirtiniame gyvenime klesti tokie patys prekių mainai kaip ir šiame pasaulyje. Taigi, rūpindamiesi savo artimaisiais, kinai sumanė spausdinti jiems pinigus. Ypatingus pinigus. Ant jų parašyta „Pragaro bankas“ ir nupieštas kažkoks veikėjas ovale, bet tikrai ne Bendžaminas Franklinas... Gerbi senelio ir močiutės atminimą? Išsiųsk jiems piniginę perlaidą. Kaip? Ogi labai paprastai – tereikia sudeginti krūvelę kupiūrų (nebijokite, ne tikrų, o tų, butaforinių).


Atrodo, kad kinai labai myli savo mirusius giminaičius, nes pinigai dvasioms – visuomet labai paklausūs. Juos degina per kinų Naujuosius metus ir kitas šventes, grojant dūdelėms, pokšint pliauškynėms ir pritariamai uodega linkčiojant popieriniam drakonui. Beje, „anapusinių“ banknotų nominalai – tikrai įspūdingi – nuo dešimties tūkstančių iki penkių milijardų. Nulių kinai negaili – svarbu, kad senelis ar močiutė aname pasaulyje galėtų gerai pasilinksminti ir turėtų, ko širdis geidžia...


Taivane vietiniai tokius pinigus moka kas 15 dienų – ne tik giminaičiams nudžiuginti, bet ir dievams įsiteikti, kad komercija klestėtų... Štai toks kyšis aukščiausiosioms jėgoms ar, švelniai tariant, reprezentacijos lėšos.


Beje, pinigai „pragarui“ spausdinami ant ypatingo popieriaus – jis pasižymi ypatybe visiškai sudegti ir gražiai išsisklaidyti pavėjui...

REKLAMA


80 milijonų arba gyvenimas


Iš visko, kas pasakyta, aišku, kad pinigų dvasioms spausdinimas – iš pirmo žvilgsnio visiškai beprotiškas verslas, tačiau iš tiesų pelningas ir tam tikra prasme reikalaujantis mokslo žinių, technologijų išmanymo. Prieš porą metų nutiko taip, kad anapusinio pasaulio pinigų gamintojai pasidavė pagundai: įrenginiai – puikūs, popierius – pirmarūšis, pagalvojo jie. Tad kokio velnio vargstama su ta butaforija?! Ir ėmė spausdinti... tikrus juanius. T. y. ne tikrus, o suklastotus. Ir taip nėrė stačia galva į naują verslą, kad per 10 dienų prispausdino 80 milijonų juanių (12,8 milijono dolerių).


Apsukruolius, žinoma, greitai sučiupo ir nuteisė mirties bausme – Kinijoje su įstatymais nepajuokausi: vaiduokliams – prašom spausdink, kiek nori, bet gyviems tėvynainiams – ne ir dar kartą ne. Tad atrodo, kad dabar patiems nelaimėliams prireiks pinigų dvasioms...


Nėra pinigų? Nusipiešk!


Kalbant apie unikalias klastotes tiesiog privalu prisiminti Emanuelį Nindžerį (1845–1924) ir pasakyti apie jį kaip apie menininką – „gyveno ir kūrė“. Jo kūryba sužydo paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais. Tais laikais doleriai atrodė kitaip negu šiandien. Norint atmušti norą juos klastoti, ant kupiūrų buvo vaizduojama daug ornamentų ir visokiausių piešinėlių. Be to, dar buvo naudojamas įvairių atspalvių fonas. Atrodytų, kad pinigų klastotojų misija buvo neįgyvendinama, bet iš tiesų visa tai tebuvo dar vienas iššūkis tikriems „menininkams“.


Nindžeris šį iššūkį priėmė: jis negamino klišių doleriams spausdinti – jis juos... piešė! Taip, taip, ranka piešė kiekvieną kupiūrą. Su visais tais painiais išraitymais.


Emanuelis su žmona Adelaide į Jungtines Amerikos Valstijas atvyko 1882 metais iš Vokietijos. Iš pradžių dirbo dailininku, paskui nusipirko fermą Naujajame Džersyje ir rimtai užsiėmė kūryba. Visas dienas Nindžeris sėdėjo užsirakinęs ir piešė. Piešė dolerius. Žmona su vaikais dirbo darže ir pasakojo kaimynams, kad šeimos galva gauna pensiją iš prūsų armijos, be to, jis apskritai yra labai užsiėmęs savo memuarais, tad jam nėra lengva. Tikra tiesa: ranka nupiešti tuometį grafiniais elementais perkrautą dolerio banknotą buvo sunkus darbas, reikalaujantis kruopštumo ir didžiausio profesionalumo. Be to, Nindžeriui reikėjo ypatingo popieriaus, panašaus į originalų. „Menininkas“ pirkdavo jo iš „Crane & Co.“ – ši kompanija tiekė popierių ir valstybės iždinei. Taigi meistras kreipėsi reikiamu adresu.

REKLAMA


Tik rankų miklumas


Gavęs popieriaus Nindžeris išpjaudavo iš jo tam tikros kupiūros matmenų stačiakampį ir imdavosi darbo. Beje, popierių iš pradžių reikėdavo paruošti, todėl Emanuelis mirkydavo jį silpnoje kavoje ir džiovindavo ypatingu būdu. Tik po to, suglaudęs su tikra kupiūra, prispausdavo prie stiklo, padėdavo prieš lempą ir ilgai bei kruopščiai kopijuodavo.


„Menininką“ labiausiai įkvėpdavo 50 ir 100 dolerių nominalo kupiūros. Kad tiksliai atkartotų foną, jis naudodavo ploną kupranugario plauko teptuką. Vienai kupiūrai nupiešti Nindžeriui prireikdavo kelių savaičių, bet tai apsimokėdavo, nes tuomečiai 50 dolerių buvo verti dabartinių 2 000, o 100 – atitinkamai 4 000.


Kai eilinis popierėlis būdavo pagamintas, Nindžeris oriai vykdavo į Niujorką, prieš tai pasakęs kaimynams, kad važiuoja pasiimti pensijos iš prūsų armijos... Viskas ėjosi kaip per sviestą, bet kartą Emanueliui atėjo į galvą bloga mintis iškeisti savo menišką kupiūrą bare. Kopija buvo nepriekaištinga, barmenas nieko neįtarė. Deja, ant baro buvo lašelis viskio, ir rašalas ant banknoto išsiliejo kaip tušas ant panelės blakstienų. Nindžerį sučiupo su įkalčiais, jis prisipažino kaltas, buvo nuteistas kalėti šešerius metus.


Tiesa, jam taip pat buvo paskirta kuriozinė vieno dolerio bauda.
Šis pamokantis įvykis nutiko 1896 metų kovą. Beje, tai nebuvo karjeros pabaiga. Iškalėjęs skirtą laiką Nindžeris toliau tęsė savo bandymus, perėjo prie britiškų svarų, ir dabar kolekcininkų lobynuose saugoma apie trisdešimt Nindžerio teptuko sukurtų kupiūrų. Tai tėra maža dalis iš septynių šimtų banknotų, kuriuos pagamino šis darbštuolis.


Parengta pagal žurnalą “Savaitė”