Nuo masinio persikėlimo iš Afrikos pradžios vos per 50 tūkst. metų laikotarpį Homo sapiens rūšis sparčiai paplito po visus žemynus, išskyrus Antarktidą. Ši migracija mus pavertė labiausiai invazine žinoma rūšimi istorijoje. Tik kas kadaise pakurstė tokių tolimų klajonių būtinybę?

Kai kurie mokslininkai mano, kad mūsų rūšis paprasčiausiai sekė paskui klajojančius gyvūnus, kuriuos medžiojo ir valgė. Žinoma, kad kartu su mumis savo teritorijas panašiai plėtė ir kitos didžiosios grobuoniškos gyvūnų rūšys. Vis dėlto dalis kitų ekspertų laikosi romantiškesnio požiūrio ir mano, kad aistra kelionėms ir pažinimo troškimas visuomet buvo esminės žmonių savybės.

Kai prieš 35–45 tūkst. metų šiuolaikiniai žmonės paplito po Europą, joje dar 250 tūkst. metų anksčiau įsikūrę neandertaliečiai mįslingai išnyko. Daugybė mokslininkų įtaria, kad šie du įvykiai yra artimai susiję: atvykę Homo sapiens nukonkuravo artimus savo pusbrolius ieškodami maisto ir kitų išteklių, o galbūt net aktyviai juos puldinėjo.

Dar viena mokslininkų dėmesio sulaukusi teorija skelbia, kad galbūt dėl neandertaliečių išnykimo galėjo būti kaltas pernelyg ribotas jų genofondas. Pasak kai kurių tyrimų, Homo neanderthalensis populiacija niekada nebuvo išaugusi daugiau nei iki poros tūkstančių individų, todėl jie neturėjo galimybių atsilaikyti prieš infekcijas, radikalius aplinkos pokyčius ar gaivalines nelaimes. Kita vertus, yra ekspertų, kurie tvirtina, kad neandertaliečiai taikė gana pažangias technologijas.

Tyrėjai 2013 m. Prancūzijos pietvakariuose iškasė iš elnio šonkaulių išpjaustytus ir nugludintus neandertaliečių įrankius, kurie naudoti gyvūnų odai apdirbti, kad ji taptų minkštesnė ir atsparesnė vandeniui. Kitose Prancūzijos ir Ispanijos srityse aptikta išskirtinių lenktų titnago peilių su tyčia atšipinta viena puse, kad juos būtų galima laikyti rankoje.

Taip pat rasti 30 cm ilgio dramblio kaulo iečių antgalių su mažytėmis įpjovomis, skirtomis pritvirtinti prie koto. Ir netgi aptikta įvairių radinių, kurie leidžia manyti, kad neandartaliečiai galbūt mėgo puoštis papuošalais ir dažytis. Vis dėlto, kai prieš 30 tūkst. metų Europoje klimatas kardinaliai pasikeitė, jų gebėjimų ištverti tokias ekstremalias sąlygas jau nebeužteko.

Galbūt medžiotojų gentys, persekiojusios besiganančias šiaurės elnių kaimenes, užklysdavo ir į Lietuvos teritoriją? Galbūt atlikus mokslinius tyrimus būtų įmanoma aptikti senesnių už Homo sapiens hominidų pėdsakų? Geologų ir archeologų tyrimai liudija, kad paskutiniu, vadinamuoju Merkinės tarpledynmečiu, prieš 130– 90 tūkst. metų Europoje gyveno neandartaliečiai.

Tada net ir Lietuvos teritorijoje klimatas buvo šiltesnis keliais laipsniais ir drėgnesnis nei dabar, o plačialapiuose miškuose buvo sąlygos veistis gyvūnams, tad ir čia ankstyvieji žmonės būtų galėję medžioti miškinius dramblius, arklius, gauruotuosius raganosius.

Deja, paskutinis ledynmetis sunaikino žmogaus gyvenimo pėdsakus dabartinėje Lietuvos teritorijoje, ledynai nugremžė senuosius sluoksnius, todėl visi žymiausi neandertaliečių atradimai vyko paskutinio ledyno neužklotuose plotuose Vidurio ir Vakarų Europoje. Tačiau mūsų šalies mokslininkai mano, kad ir Pietryčių Lietuvoje – Merkinės apylinkėse, Nemuno ir Merkio upių šlaituose – yra išlikę paleoežerų nuosėdų, mat Medininkų plynaukštės reljefo paskutinis ledynas nesuardė.

Atsitraukus ledynui paleoežerai susidarė duburiuose, o prie vandens telkinių buvo palankios sąlygos medžiotojams kurtis. Deja, iki šiol archeologinių ir geologinių tyrimų metu nepavyko aptikti ankstyvųjų žmonių pėdsakų, vis dėlto, pasak mokslininkų, tai nėra įrodymas, kad kadaise tyvuliavusių ežerų pakrantėse žmonės negyveno.

Apie ką vis dar verda diskusijos?

Kaip paaiškėjo iš tyrimų, mes visi esame šiek tiek neandertaliečiai. 2014 m. mokslininkai patvirtino, kad šiandien gyvenančių žmonių genome slypi neandertaliečių DNR. Šiuolaikiniai žmonės išlaikė stulbinamai daug – 20 proc. senovinio genomo, o 2–4 proc. ne Afrikoje gyvenančių žmonių genetinės informacijos paveldėta būtent iš neandertaliečių. Teigiama, kad tai yra tarp jų ir tiesioginių mūsų protėvių prieš 40 tūkst. metų užsimezgusių lytinių santykių palikimas. Tad kyla svarbiausias klausimas: ar mes tikrai labai skiriamės nuo neandertaliečių?

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Lyngby kirvio atradimas ir jo tyrimai praplėtė žinias apie poledyninio laikotarpio gyventojų buitį mūsų šalies teritorijoje

Paroda tokiu pavadinimu buvo atidaryta 2020 m. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, o joje visuomenė pirmą kartą galėjo pamatyti 13 tūkst. metų senumo iš šiaurės elnio rago pagamintą Lyngby tipo kirvį. Įrankis 2014 m. rastas Biržų rajone – kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis galbūt net nepajudintas pragulėjo nuo akmens amžiaus.

Unikalus radinys atsitiktinai aptiktas 1,5 m gylyje vienoje sodyboje atliekant ūkinius darbus. Kirvis rastas ten, kur galbūt migruojantys šiaurės elniai pereidavo upės brastą, tad žmonėms čia buvo patogu įsirengti stovyklavietę ir juos medžioti – šie gyvūnai buvo nepamainomas maisto šaltinis. Kaip nustatė Klaipėdos universiteto Trasologinių tyrimų laboratorija, aptiktu kirviu buvo kapojama mediena.

Tokie kirviai buvo naudoti regione aplink Baltijos jūrą, tačiau dabar jie randami itin retai. Pirmasis XIX a. pabaigoje aptiktas Nørre Lyngby vietovėje Danijoje, ir nuo tada visi tokio tipo kirviai vadinami šios vietovės vardu.

Radinys, pasendinęs mūsų istoriją

Lietuvos teritorijoje žmonės nuolat apsigyveno pasitraukus ledynams – prieš maždaug 13 tūkst. metų. Apie tai archeologai turi išsamių duomenų, vis daugiau jų suteikia tyrinėjamos kapavietės.

Tačiau kai Šnaukštų karjere netoli Gargždų buvo aptiktas iš šiaurės elnio rago žmogaus pagamintas įrankis, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės laboratorijose radioaktyviosios anglies metodu atlikti net keli tyrimai patvirtino, kad jam maždaug 43 tūkstančiai metų. Tad galima numanyti, kad jau tada sekdami medžiojamų šiaurės elnių bandas Lietuvos teritorijoje klajojo ankstyvieji žmonės. Galbūt netgi neandertaliečiai?

Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius habilituotas daktaras Algirdas Girininkas, paklaustas, kokių žinių apie pirmuosius Lietuvos teritorijoje apsigyvenusius žmones archeologams suteikė iš šiaurės elnių ragų pagaminti dirbiniai, paaiškina taip:

„Šiaurės Lietuvoje jau buvo gyvenama aleriodo laikotarpiu (apie 11900-10900 cal BC). Tai ankstyviausia kol kas 14C (radioaktyviosios anglies metodu nustatyta) data Šiaurės Lietuvoje po paskutinio apledėjimo (Linkuvos stadija). Šio kirvio trasologiniai ir to žemės sluoksnio, kuriame jis buvo aptiktas, tyrimai rodo, kad tuo metu Šiaurės Lietuvoje būta Mūšos-Nemunėlio vandens baseino, prie kurio gyveno žmonės, o gamtinė aplinka priminė miškatundrę.

Čia gyvenusių šiaurės elnių medžiotojų naudojamos darbo įrankių gamybos technologijos buvo tos pačios, kaip ir tuo pat metu pietiniame ir pietvakariniame Baltijos ledyninio ežero regione. Šnaukštuose (Klaipėdos r.) aptiktas analogiškas Lyngby tipo dirbiniams radinys, kurį pakartotinai datavus, pasitvirtino anksčiau gauta 43000-41000 cal BC laikotarpio 14C data. Be to, nauji trasologiniai dirbinio tyrimai rodo, kad radinys, nors ir nedaug, bet buvo panaudotas darbui. Šis dirbinys yra iš 44000-38000 tūkst. m. laikotarpio, tundrinės stepės aplinkos.“

Archeologai dujotiekio trasoje

Vienas svarbiausių pastarojo meto įvykių Lietuvos archeologų bendruomenei – tyrinėjimai tiesiamoje Lenkijos–Lietuvos dujotiekio (Gas Interconnection Poland-Lithuania, GIPL) trasoje, kurios ilgis mūsų šalyje siekia 165 km. Išsamūs archeologiniai tyrimai truko beveik pusantrų metų ir baigti šią vasarą. Jie buvo vykdomi lygiagrečiai su dujų jungties statybų metu atliekamais darbais ir apėmė beveik 9 tūkst. kv. m, o archeologiniai žvalgymai – beveik 200 ha žemės plotą.

Archeologiniams žvalgymams pasitelkti dronai ir metalo ieškikliai, o prieš iškasant griovius, į kuriuos buvo klojami vamzdžiai, vykdyti ir detalieji archeologiniai tyrimai. Tai suteikė mokslininkams galimybę arimuose ar po tankiai sužėlusia žole aptikti vertingų istorinių radinių.
Tarp Kruonio ir Elektrėnų archeologai rado akmens amžiaus gyvenviečių ir viduramžius siekiančių kapaviečių. Alytaus rajone aptikti keturi archeologiniai objektai – akmens amžiaus gyvenvietės.

Lazdijų rajone, buvusioje jotvingių žemių ir Mažosios Lietuvos sankirtoje, rasta romėniškojo laikotarpio (I–VIII a.) gyvenviečių bei sunykusių XVI–XVIII a. čia buvusių kaimų. Darbus užbaigus realioje aplinkoje dabar moksliniuose centruose bus atliekami paleobotaniniai, paleozoologiniai, datavimo radioaktyviosios anglies metodu tyrimai.

Kaip vykdomi archeologiniai kasinėjimai?

Istorikams senovės gyvenviečių, žmonių ir jų nuosavybės likučiai yra didžiulis turtas. Visa tai gali padėti pažinti mūsų protėvius ir nustatyti, kaip bėgant laikui keitėsi žmonių elgsena. Ne mažiau svarbūs už pačius radinius kartais būna jų padėtis, radimo vieta ir aplinka – visos šios dėlionės detalės kasinėjimus vykdantiems archeologams leidžia atskleisti platesnį istorijos vaizdą.

Puikiai žinantys, ko ir kaip ieškoti, profesionalai vertingą informaciją iš žemių gniaužtų sugeba išvaduoti su minimaliais pažeidimais. Dirbdamos išvien didelės specialistų komandos archeologinių kasinėjimų teritorijoje nepalieka neištyrinėto nė menkiausio žemės grumstelio. Tačiau kokių konkrečių veiksmų tenka imtis naršant istoriškai vertingą radavietę?

Kapstymasis istorijoje

Aštuoni būtini sėkmingo kasinėjimo etapai:

1. Apžvelgiama vietovė

Prieš pradėdami kasinėjimus archeologai surenka duomenis apie vietovę. Naudodami prietaisus, vadinamus nivelyrais, jie išmatuoja žemės aukštį fiksuoto taško atžvilgiu. O štai elektromagnetines bangas skleidžiantys georadarai gali užfiksuoti net iki 15 m gylyje slypinčius artefaktus. Tai archeologų komandai padeda tiksliau suplanuoti kasinėjimų vietas.

2. Suskirstyta teritorija

Tiriamą teritoriją suskirsčius į mažesnius kvadratus, lengviau registruoti kiekvieno objekto radavietę ir vertinti vieną greta kito iškastus radinius. Radinių padėties kvadratų tinkle fiksavimas yra svarbus vėlesnei analizei. Norint tiksliai ir vienodai suskirstyti teritoriją kvadratais, dažniausiai praverčia ilgos matavimo juostos.

3. Nukastas viršutinis dirvos sluoksnis

Kasama turi būti metodiškai. Pirmiausia ištyrinėjamas viršutinis dirvos sluoksnis. Jis tolygiai nugrandomas archeologinės mentelės briauna. Stambesni objektai, įstrigę giliau nei 10 cm, paliekami atidengti vėliau. Kietesniam dirvožemiui sutrupinti naudojami didesni įrankiai, tokie kaip kirtikliai, o iškastos žemės kastuvais kraunamos į karučius, kad būtų išvežtos išsamiau patikrinti.

4. Nuvalomi visi radiniai

Kai kurie radiniai, pavyzdžiui, senovės laikų griaučiai, gali būti itin trapūs. Norint saugiai atidengti tokius palaikus, gali būti naudojami smulkūs įrankiai – šepetėliai ir krapštikliai, kuriais nepažeidžiant objekto galima pašalinti plonus dulkių ir purvo sluoksnius. Nuvalius paviršių radinius galima nufotografuoti, taip įamžinant jų originalią padėtį prieš juos iškeliant iš žemės.

5. Radinių pakavimas

Iškasti radiniai sudedami į skaidrius maišelius ir pažymimi unikaliu numeriu. Jis skirtas tam, kad vėliau analizę atliekantys specialistai žinotų tikslią radimo vietą. Radiniai neretai suskirstomi pagal medžiagą, kad galėtų būti laikomi kartu.

6. Patikrinamas dirvožemio lygis

Dirvožemio, iš kurio iškastas objektas, spalva gali būti iškalbinga – ji tyrėjams gali padėti nustatyti radinių struktūrą ir istoriją. Tikslūs dirvožemio įvertinimai atskleidžia galimą medžiagų deginimą, ūkinę veiklą ar organinių medžiagų buvimą. Įprastai dirvožemio mėginys lyginamas su Munsellio spalvų diagrama pagal jos toną, sodrį ir šviesį.

7. Sijojami smulkūs objektai

Griaučiai, vientisos fosilijos ir kiti dideli radiniai išryškėja sluoksnis po sluoksnio šalinant dirvožemį. Tačiau kai kurie smulkūs dirvožemyje gulintys objektai gali prasprūsti pro akis, todėl visi nukasti sluoksniai pilami pro didžiulį sijotuvą. Jis padeda nuo dirvožemio kruopelių atskirti mažyčius moliuskus, sėklas ir žiedadulkes.

8. Registruojama visa eiga

Nuoseklus veiksmų žymėjimas yra labai svarbus, nes radinius išvežus iš radavietės specialistams teks kliautis tik per kasinėjimus padarytomis nuotraukomis ir užrašais. Užrašuose registruojami visi pastebėjimai ir įvykiai, nutikę kiekviename kasinėjimų tinklo kvadrate. Juose taip pat išdėstomos rašančiojo įžvalgos apie tiriamos vietovės istoriją.

Rubriką „Ar žinai, kad mokslas be galo įdomus?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 1500 Eur.