L. van Bethovenui kurti muziką nesutrukdė netgi kurtumas

L. van Bethovenui kurti muziką nesutrukdė netgi kurtumas


1770 m. gruodžio 17 d. vienoje iš Bonos (Vokietijoje) bažnyčių buvo pakrikštytas Liudvigas van Bethovenas – vienas žymiausių klasicizmo muzikos kūrėjų ir paskutinis iš didžiųjų klasicizmo kompozitorių. Jis gerokai skyrėsi nuo daugelio savo epochos muzikų ne tik kūrybiniu braižu, bet ir elgsena, išvaizda bei gyvenimo būdu.


Manvydas VITKŪNAS


L. van Bethoveno senelis, rūmų dainininkas, vėliau kapelmeisteris, buvo kilęs iš flamandiškosios dabartinės Belgijos dalies, Mecheleno miesto. Dėl to pavardėje yra olandiška dalelytė „van“. Tėvas Johanas van Bethovenas buvo dainininkas tenoras, dirbo rūmų ansamblyje. Mama Marija Magdalena Keverich van Bethoven buvo rūmų virtuvės šefo duktė. Muzikų giminės ainis Liudvigas nuo mažumės buvo mokomas dainuoti ir groti įvairiais muzikos instrumentais – klavesinu, smuiku, fleita, vargonais. Tėvas svajojo sūnų paversti antruoju Mocartu, laikė jį mažuoju genijumi. Vos aštuonerių Liudvigas pirmą kartą viešai koncertavo Kelne. Visgi stulbinamų vaiko muzikinių gebėjimų tuo metu nepavyko atskleisti. Tada Bethovenas vyresnysis atidavė sūnų mokyti savo kolegoms. Vienas iš jų buvo vargonų, kitas – smuiko mokytojas. Abu instrumentus Liudvigas įvaldė puikiai.

1782 m. į Boną atvyko dirbti žinomas vokiečių kompozitorius, dirigentas, vargonininkas Kristianas Gotlobas Nefė ir atvėrė Liudvigui didžiosios muzikos platybes – supažindino su Johano Sebastiano Bacho, Georgo Frydricho Hendelio, Jozefo Haidno, Volfgango Amadėjaus Mocarto ir kitų kompozitorių kūryba. K. G. Nefė iškart suprato, kad jaunasis jo auklėtinis turi didžiulį talentą. Jis išmokė Liudvigą ne tik profesionaliai atlikti, bet ir kurti muziką. Dvylikos L. van Bethovenas parašė pirmąjį savo kūrinį – maršo interpretaciją, netrukus sukūrė vaikiškų sonatų, dainų. Būdamas paauglys, Liudvigas tapo rūmų vargonininko padėjėju.

REKLAMA


Nepaisant aukštų muzikinių pasiekimų, įgyti visavertį bendrąjį išsilavinimą L. van Bethovenui buvo nelengva. Po senelio mirties, itin pablogėjus šeimos materialinei padėčiai, Liudvigui teko mesti mokyklą. Jis toliau mokėsi savarankiškai, gerai išmoko lotynų, italų ir prancūzų kalbas, labai daug skaitė. Tarp jo mylimiausių autorių buvo senovės graikų poetas Homeras, rašytojas ir filosofas Plutarchas, didysis anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras, vokiečių poetai Johanas Volfgangas Gėtė ir Frydrichas Šileris.


Kiek niūrus ir keistokas


1787 m. L. van Bethovenas pirmą kartą aplankė Vieną – to meto neoficialią Europos muzikos sostinę ir miestą, su kuriuo vėliau bus susieta didžioji dalis jo gyvenimo. Čia jis surengė koncertą, ir jo pasiklausyti atėjo pats V. A. Mocartas. Svečiui iš Bonos baigus groti vieną iš improvizacijų, iš savo vietos pakilęs V. A. Mocartas sušuko: „Jis visus privers kalbėti apie save!“ Šie žodžiai buvo pranašiški.

REKLAMA


Tąsyk užsibūti Vienoje Liudvigui neteko. Sužinojęs, kad netikėtai mirė mama, septyniolikmetis vaikinas skubiai grįžo į Boną, kur turėjo padėti tėvui pasirūpinti jaunesniais vaikais. Vos po penkerių metų mirė ir tėvas. Liudvigas grojo orkestre (daugiausia – altu), lankė paskaitas universitete.


Dar vienas lemtingas posūkis L. van Bethoveno gyvenime įvyko, kai 1792 m. į Boną po ilgo Anglijoje praleisto laiko užsuko vienas mėgstamiausių jo kompozitorių J. Haidnas. Jis itin teigiamai atsiliepė apie Liudvigo muzikinius gebėjimus ir kūrybą ir apsiėmė jį toliau mokyti. L. van Bethovenas paskui savo mokytoją išvyko į Vieną. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šis tandemas – nelabai tvarus. Liudvigas ėmė vis labiau nusivilti mokytoju – teigė, kad jis nėra dėmesingas ir skiria pernelyg mažai laiko savo mokiniui. Tuo metu J. Haidnas vis labiau ėmė nusivilti mokinio charakteriu ir kūrybos tendencijomis. Viename iš išlikusių jo laiškų L. van Bethovenui yra tokie žodžiai: „Jūsų kūriniai – puikūs, netgi nuostabūs, bet tai vienoje, tai kitoje vietoje vis dažniau galima rasti kai ką keisto, niūraus. Bet ir Jūs pats – kiek niūrus ir keistokas, o muzikanto stilius visada yra jis pats.“ Gana keistu kompozitorių laikė ir kiti aplinkiniai, jiems į akis dažnai krisdavo netvarkingi vyro drabužiai, nesušukuoti plaukai.



„Tokioms kiaulėms aš negrosiu!“


Netrukus J. Haidnas vėl išvyko į Londoną, o L. van Bethovenas mokėsi pas Johaną Georgą Albrechtsbergerį ir Antonijų Saljerį. Vienoje jis greitai pelnė pripažinimą kaip pianistas virtuozas, vėliau ir kaip kompozitorius. Koncertų metu grojo labai ugningai, drąsiai, vengė klavesinų muzikai būdingo subtilumo. Klausytojai dažniausiai būdavo sužavėti. L. van Bethovenas tapo nauja žvaigžde itin turtingoje Vienos muzikinėje padangėje. Jo koncertus lankė ir į savo rūmus dažnai kvietė aristokratai. Tačiau kompozitorius, visada labai santūriai žiūrėjęs į įvairius titulus ir vertinęs visų pirma ne žmonių kilmę, o jų protą ir asmenines savybes, leisdavo sau būti griežtas ir tiesmukas, jeigu kad ir tituluoti klausytojai peržengdavo ribas. Kartą koncerto metu vienas klausytojas leido sau pogarsiai bendrauti su savo dama. L. van Bethovenas atsistojo, atsisuko į publiką ir, taręs „Tokioms kiaulėms aš negrosiu!“, paliko salę. Jokie pavymui atskubėjusių klausytojų prašymai ir atsiprašymai neprivertė muziko grįžti prie fortepijono.


Dar nemalonesnis incidentas įvyko kompozitoriui viešint kunigaikščio Karlo Aloiso Lichnovskio rūmuose. Kunigaikštis buvo žinomas muzikos mylėtojas, savo laiku finansiškai rėmė V. A. Mocartą, taip pat žavėjosi L. van Bethoveno kūryba. Puotos metu jis panoro, kad kompozitorius pagrotų susirinkusiems svečiams. Dėl to iš anksto nebuvo tartasi, todėl, kiek užsigavęs ir palaikęs tokį raginimą netaktišku, L. van Bethovenas atsisakė. Tada jau užsigavo aristokratas. Jis gana kategoriškai pareikalavo, kad kompozitorius pagrotų, o šis griežtai atšovė, kad negros, išėjo iš salės ir užsirakino viename iš rūmų kambarių. Savitvardą praradęs kunigaikštis įsakė tarnams išlaužti duris. Priblokštas tokio elgesio, L. van Bethovenas paliko rūmus ir grįžo namo. Kitą dieną jis nusiuntė K. A. Lichnovskiui laišką: „Kunigaikšti! Už tai, ką pasiekiau, esu dėkingas pačiam sau. Kunigaikščių yra ir bus tūkstančiai, o Bethovenas – vienas!“

REKLAMA


Taip ir nevedė


Sulaukus 28-erių, dėl sunkaus vidinės ausies uždegimo ėmė silpti L. van Bethoveno klausa. Jo bičiulis mechanikas Johanas Nepomukas Melcelis sukūrė specialius klausos vamzdelius, kiek pagerinusius padėtį. Gydytojai pasiūlė kompozitoriui pagyventi kuo tylesnėje vietoje, palikti triukšmingą Vieną. Taip vyras atsidūrė mažyčiame, tyliame ir jaukiame Heiligenštato miestelyje, kur sukūrė savo Trečiąją simfoniją. Tačiau liga vis vien progresavo, ir penkiasdešimties kompozitorius visiškai apkurto. Dėl to jis labai krimtosi, puolė į depresiją, netgi galvojo apie savižudybę. Su aplinkiniais bendravo susirašinėdamas. Kai kurie šie unikalūs sąsiuviniai išliko. Muziką jis kūrė toliau, gebėjo, nepaisydamas kurtumo, remtis vidine klausa. Su kitų kompozitorių kūryba susipažindavo skaitydamas partitūras.


L. van Bethovenas gyveno vienas, niekada nevedė. Tiesa, kai kurie biografai teigia, kad jis buvo įsimylėjęs italų kilmės austrų kompozitorę Džuljetą Gvičardi ir jai dedikavo garsiąją „Mėnesienos“ sonatą. Tačiau Džuljeta ištekėjo už kito vyro ir išvyko į Italiją.


Būdamas laisvuoju menininku, kompozitorius periodiškai kentė finansinius nepriteklius, bet kai tik galėjo, visada stengdavosi padėti sunkiau gyvenantiems bičiuliams, jų šeimoms. Jis rašė: „Nė vienas iš mano draugų neturi justi nepritekliaus, kol aš pats turiu duonos kąsnį, o jei mano piniginė – tuščia ir aš negaliu padėti dabar pat – ką gi, man tereikia sėsti prie stalo ir imtis darbo, ir gana greitai aš galėsiu padėti išbristi iš bėdos.“


Didysis kompozitorius mirė Vienoje vos 56-erių 1827 m. kovo 26 d. Jis sirgo sunkia kepenų liga, kurią, kaip manoma, sukėlė švinas, patekęs į organizmą netinkamo gydymo metu. L. van Bethovenas buvo palaidotas atokiose miesto kapinėse. 1862 m. palaikai ekshumuoti tyrimams, o 1888-aisiais iškilmingai perlaidoti Vienos centrinėse kapinėse.

REKLAMA


Europos Sąjungos himnas


L. van Bethoveno kūrybos palikimas – labai gausus ir įvairus. Jis buvo itin produktyvus ir įvairiapusis kompozitorius. Vieną po kitos kūrė simfonijas (iš viso parašė devynias), koncertines uvertiūras, koncertus fortepijonui ir orkestrui, taip pat parašė 32 sonatas ir apie 60 pjesių fortepijonui, 16 kvartetų, sonatų smuikui ir fortepijonui, baletą „Prometėjo kūriniai“, operą „Fidelio“ ir aibę kitų kūrinių. Žinomiausios L. van Bethoveno simfonijos – Trečioji („Herojinė“), Penktoji („Likimo“) ir Devintoji („Džiaugsmo“). Įdomu, kad Trečiąją simfoniją kompozitorius ketino dedikuoti Napoleonui Bonapartui, mat juo iš pradžių žavėjosi, tačiau kai šis pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi, nusivylęs muzikos kūrėjas, palankiai vertinęs demokratines, revoliucines tendencijas, pavadino simfoniją „Herojine“.


Garsiausia yra Devintoji, arba „Džiaugsmo“, simfonija, pradėta kurti 1818 m. ir baigta 1824-aisiais. Joje panaudota F. Šilerio odė „Džiaugsmui“. Jos tekstą paskutinėje kūrinio dalyje atlieka solistas ir choras. Tai pirmoji simfonija, kurioje kompozitorius pasitelkė žmogaus balsą kartu su muzikos instrumentais. 1824 m. Devintoji simfonija buvo atlikta Vienoje ir sulaukė didžiulės sėkmės. Tai buvo tikras L. van Bethoveno triumfas. Sukurti šį šedevrą jam nesutrukdė netgi kurtumas. Tiesa, koncerto pabaigoje L. van Bethovenas stovėjo nugara į salę ir, kai kūrinys buvo baigtas, dėl kurtumo negirdėjo, kokios griausmingos ovacijos pasigirdo salėje. Viena iš dainininkių paėmė kompozitorių už rankos ir atsuko į žiūrovus. Ovacijos truko ilgiau, nei buvo įprasta ploti pasitinkant Austrijos imperatorių, todėl galiausiai žiūrovus ėmė raminti policija.


Devintosios simfonijos ketvirtoji dalis, aranžuota austrų dirigento Herberto fon Karajano, buvo pasirinkta kaip Europos Sąjungos himnas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.