Klodas Monė itin mėgo tapyti vandens lelijas

Klodas Monė itin mėgo tapyti vandens lelijas


Pradėjęs dailininko kelią nuo karikatūrų, prancūzų tapytojas Klodas Monė galiausiai tapo žymiu peizažų meistru ir vienu iš impresionizmo srovės kūrėjų. Jis ne tik tapė peizažus, bet ir savo rankomis puoselėjo greta sodybos įkurtą nuostabų parką.


Manvydas VITKŪNAS


K. Monė gimė Paryžiuje bakalėjininko šeimoje 1840 m. lapkričio 14 d. Kai berniukui buvo penkeri, šeima persikėlė į Normandiją, Havro uostamiestį. Mokytis Klodui buvo sunku, jis dažnai praleisdavo pamokas, laiką leido gamtoje, karstėsi po jūros pakrantės uolas. Berniukas nuo mažumės pasižymėjo meniniais gabumais, galėjo tiksliai perpiešti karikatūras iš laikraščių. Jis puikiai kūrė savo mokytojų, klasės draugų karikatūras, galiausiai ėmė gauti vis daugiau užsakymų, tapo visame mieste žinomu karikatūristu. Paauglys iš šio darbo netgi sukaupė išties nemenką sumą – 2 tūkst. frankų.

REKLAMA


Nekenčiamas kolega


K. Monė pieštos karikatūros puikavosi vienintelės mieste meno kūrinių ir dailės reikmenų parduotuvės vitrinoje, tiesa, apatinėje lentynoje. Viršuje visada buvo iškabinti havriečio dailininko Eženo Budeno peizažai. „Šie paveikslai man atrodė pasibjaurėtini, o jų autoriaus aš pradėjau nekęsti nė nepažinodamas“, – vėliau prisiminė K. Monė. Parduotuvės savininkas norėjo jį supažindinti su E. Budenu, bet K. Monė vis griežtai atsisakydavo. Galiausiai kartą jiedu susitiko toje pačioje parduotuvėje, ir tarp jau brandaus dailininko ir jaunuolio užsimezgė pokalbis. „Budenas priėjo prie manęs, pagyrė mane savo švelniu balsu ir pasakė: „Aš visada su malonumu žiūriu į jūsų piešinius – tai įdomu, lengva, protinga. Jūs – talentingas, tai matyti iš pirmo žvilgsnio, bet tikiuosi, kad jūs tuo neapsiribosite.


Viskas, ką jūs darote, yra labai gera pradžia, bet greitai karikatūros jums nusibos. Tobulinkitės, stenkitės matyti, piešti, tapyti peizažus. Jūra ir dangus, gyvūnai, žmonės ir medžiai – gražūs būtent tokie, kokius juos sukūrė gamta, su visomis savo savybėmis, savo tikroje būtyje, supami oro ir šviesos“, – savo prisiminimuose rašė K. Monė.

REKLAMA


Visgi iš pradžių vyresniojo kolegos raginimai liko be atsako, nors E. Budenas paliko K. Monė malonų įspūdį. Kai jis kviesdavo Klodą kartu tapyti lauke kurioje nors iš vaizdingų Havro apylinkių, šis visada rasdavo būdą mandagiai atsisakyti. Galiausiai atėjo vasara, ir po gal dešimto kvietimo K. Monė jau negalėjo išsisukti. Jis palaikė E. Budenui draugiją. Ir čia jį ištiko nušvitimas: „Aš tarsi praregėjau, pagaliau iš tiesų supratau gamtą ir ją iki galo pamilau.“ E. Budenas įdiegė jaunajam menininkui mintį, jog tapyba atvirame ore, gamtoje, gatvėse turi kur kas didesnį energinį užtaisą nei darbas studijoje, taip pat paskatino K. Monė vykti mokytis į Paryžių, plėsti akiratį, susipažinti su kolegomis.


Priešinosi vedyboms


Jaunojo peizažisto kelias į gimtąjį Paryžių nebuvo lengvas. Sūnaus siekiui tapti dailininku nepritarė tėvas, norėjęs, kad Klodas perimtų bakalėjos verslą. Galų gale jis nusileido ir davė sūnui pinigų kelionei į sostinę, kad Klodas susipažintų su tenykščiais dailininkais, aplankytų garsiąją meno kūrinių parodą – Paryžiaus saloną. Iš Havro į Paryžių K. Monė išvyko su šūsnimi vietos meno mėgėjų rekomendacinių laiškų. Sostinėje provincialas daug laiko laido menininkų lankomose kavinėse, galiausiai nusprendė likti Paryžiuje, bet taip ir nestojo į meno mokyklą. Nusiminęs tėvas nustojo siuntęs pinigines perlaidas, ir Klodas turėjo gyventi iš asmeninių santaupų, jį taip pat rėmė teta.



1860–1861 m. dailininkas tarnavo kariuomenėje Alžyre, sunkiai persirgo subtropinėms šalims būdingomis ligomis. Grįžęs trumpai pasimokė universiteto menų fakultete, vėliau tobulinosi privačiose studijose. Ypač didelį poveikį jam padarė mokslai Šarlio Gleiro dailės studijoje, kur kartu mokėsi Ogiustas Renuaras, Alfredas Sislėjus, Žanas Frederikas Bazilis ir kiti žymūs menininkai.


1866-aisiais K. Monė nutapė vieną garsiausių savo darbų (tiesa, ne impresionizmo, o realizmo stiliaus) – „Moteris žalia suknele“. Šį paveikslą dailininkas pardavė už 800 frankų ir kuriam laikui stabilizavo savo varganą finansinę padėtį. Drobėje įamžinta Kamila Donsjė pozavo K. Monė tapant beveik visus paveikslus, kuriuose buvo vaizduojamos moterys. Ji tapo pirmąja dailininko žmona. Pora susilaukė dviejų sūnų. Vyresnėlis Žanas pasirinko chemiko kelią, o jaunėlis Mišelis užsiėmė įvairiomis veiklomis, savo gyvenimo saulėlydyje įkūrė tėvo paveikslų galeriją. Įdomu, kad Žanas gimė trejais metais anksčiau, nei tėvai susituokė. Įsimylėjęs Kamilą, Klodas pranešė tėvams, kad ketina šią merginą vesti, bet tėvai kategoriškai priešinosi, esą, nedera iš tvarkingos šeimos kilusiam vaikinui vesti tokios „niekingos“ profesijos merginos – pozuotojos! Tad kelerius metus Klodas ir Kamila Paryžiuje gyveno kone slaptai, kol galiausiai 1870 m. susituokė, nepaisydami dailininko tėvų valios. Deja, santuoka netruko ilgai – 1879 m. vos 32-ejų Kamila mirė nuo tuberkuliozės.


Nenorėjo eiti į karą


1870-aisiais prasidėjo Prancūzijos–Prūsijos karas. K. Monė nieku gyvu nenorėjo eiti į kariuomenę ir pabėgo į Angliją, susipažino su tenykščių menininkų kūryba. Visgi Londonas pasitiko prancūzų impresionistą ne itin svetingai – K. Monė paveikslai nebuvo priimti į ten rengtą Karališkosios dailės akademijos parodą. Tada dailininkas susirado prieglobstį kitoje šalyje – Nyderlanduose. Čia jis nutapė keliasdešimt darbų, tarp jų – ir garsųjį peizažą „Įspūdis. Tekanti saulė“ („Impression, soleil levant“). Šis paveikslas 1874 m. buvo eksponuojamas pirmojoje dailininkų impresionistų parodoje Paryžiaus Kapucinų bulvare ir davė pavadinimą visai impresionizmo krypčiai.

REKLAMA


1871–1878 m. K. Monė gyveno Aržantėjuje – vaizdingame Paryžiaus priemiestyje, kur mėgo leisti savaitgalius sostinės gyventojai. Vėliau jis trumpam grįžo į svetingus tapusius Nyderlandus, o 1883-iaisiais nusipirko sodybą Šiaurės Prancūzijoje, Živerni vietovėje. Dailininko finansinė padėtis stabilizavosi, mat impresionistams simpatizavęs žinomas kolekcininkas ir meno kūrinių pirklys Polis Diuranas-Riuelis pasisiūlė tapti K. Monė paveikslų pardavimo agentu. Tuo metu K. Monė jau buvo tapęs vienu labiausiai pripažintų impresionizmo meistrų.


1892 m. jau penktąją dešimtį perkopęs dailininkas vedė nuo savo vyro pabėgusią šešių vaikų motiną Alisą Ošedė. Alisa daug metų padėjo jam tvarkyti namų ūkį ir auklėti vaikus iš pirmosios santuokos.


Aistra – sodininkystė


Sodybą Živerni dailininkas pavertė tikru rojumi. Jis suformavo puikų sodą kaimiškoje sodyboje, pats sodino augalus, juos prižiūrėjo, genėjo. Buvo pastatytas didelis šiltnamis. K. Monė prisipirko aibę knygų apie sodininkystę bei gėlininkystę ir jas godžiai skaitė. Dailininką ypač žavėjo japoniški sodai ir iš Azijos kilusios gėlės, pavyzdžiui, chrizantemos. Gėlės sode buvo sodinamos taip, kad bent kurios nors iš jų žydėtų vienu ar kitu metu ir džiugintų akis. Tai buvo tarsi dailininko dažų paletė. Tvenkinyje, per kurį buvo nutiestas japoniško stiliaus tiltas, gausiai augo vandens lelijos. Būtent jas K. Monė labiausiai mėgo tapyti vėlyvaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais.


Kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, daug Živerni gyventojų pasitraukė iš savo namų, nes vos už keliasdešimties kilometrų gaudė pabūklai. Tačiau K. Monė pasiliko, teigdamas, kad „jei tie laukiniai turi mane nužudyti, tai įvykti gali tik tarp mano drobių, prieš viso mano gyvenimo darbus“. Vokiečiai taip ir neužėmė Živerni, o finansiškai prakutęs dailininkas pasamdė net aštuonis sodininkus, kad jie prižiūrėtų ir puoselėtų jo mylimiausią kūrinį. K. Monė duodavo sodininkams labai konkrečius nurodymus, ką kuriuo metu reikia sėti, sodinti ar genėti.

REKLAMA


Sodas tapo ne tik didžiąja K. Monė aistra, bet ir įkvėpimo šaltiniu. Daug geriausių jo paveikslų nutapyta savame sode. Dailininkas čia fiksavo metų laikus, šviesos žaismą, atspindžius tvenkinio vandens paviršiuje ir, žinoma, vandens lelijas. Šiuos augalus jis įamžino daugiau nei 250 paveikslų. K. Monė yra sakęs: „Mano sodas – pats nuostabiausias meno kūrinys.“ Paveikslų ciklus jis kūrė vaizduodamas ir kitus objektus, pavyzdžiui, Ruano katedrą. Dailininkas netgi išsinuomojo kambarį šalia šios šventovės ir tapė ją esant skirtingam apšvietimui, įvairiu dienos metu.


K. Monė pergyveno ir antrąją savo žmoną, ir vyriausią sūnų (jis mirė 1914 m.). Senatvėje sutriko dailininko regėjimas, buvo atliktos dvi kataraktos operacijos. Jis pradėjo kitaip matyti spalvas ir jas tapyti. Paskutiniais gyvenimo metais K. Monė beveik nebendravo su savo kolegomis, jautėsi vienišas. Mirė nuo plaučių vėžio savo mylimoje sodyboje Živerni 1926 m. gruodžio 5 d., sulaukęs 86-erių. Jo namai dabar yra paversti muziejumi, kur galima pamatyti ne tik įstabių tapybos darbų, bet ir daug metų didžiojo impresionisto puoselėtą sodą.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.