Ar drebės žemė Lietuvoje?

Ar drebės žemė Lietuvoje?

2011 m. Sendajaus žemės drebėjimas ir cunamis – stipriausias žemės drebėjimas Japonijos istorijoje ir 5 pagal stiprumą Žemėje nuo mokslinio fiksavimo pradžios.


Pastarąjį kartą žemės drebėjimas Lietuvoje įvyko lygiai prieš 10 metų. Laimei, jis buvo labai silpnas, tačiau šis mums neįprastas reiškinys išties suglumino... O jei Žemės pluta po mumis krustelės smarkiau?


Nedidelis seisminis aktyvumas


Nuo Kaliningrado srityje įvykusio žemės drebėjimo, kuris buvo juntamas ir Lietuvoje, praėjo jau 10 metų. Šis žemės drebėjimas paskatino Lietuvos seismologinius tyrimus ir geologinės aplinkos monitoringą.


Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Lietuvos teritorija, kaip ir kitų Baltijos šalių teritorijos, pasižymi nedideliu seisminiu aktyvumu – jį lemia ankstyvojo prekambro laikotarpiu susiformavusi Žemės pluta ir didelis atstumas iki aktyvių seisminių zonų. Be to, mūsų laimei, Lietuvos teritorijoje nėra žinoma nė vieno seismiškai aktyvaus (veiksnaus) tektoninio lūžio.


Stipriausias instrumentiškai užfiksuotas žemės drebėjimas regione įvyko Kaliningrado srityje 2004 metų spalio 21 dieną. Tą dieną Kaliningrado sritį sudrebino trys požeminiai smūgiai. Pirmojo smūgio stiprumas siekė 5, antrojo – 5,2, trečiojo – 3 balus pagal Richterio skalę. Stipresnių požeminių smūgių hipocentro gylis buvo 16–20 km.


Stipriausio požeminio smūgio Kaliningrade sukeltos seisminės bangos buvo juntamos visame Baltijos regione – Baltijos valstybėse, Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Lietuvoje tuo metu buvo juntami grunto virpesiai. Jų intensyvumas Klaipėdos krašte siekė iki 5 balų, centrinėje ir rytinėje šalies dalyse – 3–4 balus.

REKLAMA


Sistemingas seismologinis monitoringas Lietuvoje atliekamas nuo 1999 metų, kai buvo įrengtos Ignalinos atominės elektrinės Seismologinio aliarmo ir Seismologinio monitoringo sistemos. Seismologinio aliarmo sistemos tikslas buvo pradėti atominės elektrinės sustabdymo darbus, jeigu būtų užfiksuota artėjanti pavojingai stipri seisminė banga. Ignalinos atominės elektrinės Seismologinio monitoringo sistema skirta aplinkinių teritorijų seismologiniam monitoringui. Ši sistema taip pat iš dalies atliko visos Lietuvos seismologinio monitoringo funkciją.


Dabar Ignalinos atominės elektrinės Seismologinio monitoringo sistemą sudaro 4 veikiančios seisminių stebėjimų stotys, aprūpintos ypač jautriais seisminiais jutikliais ir išdėstytos 30 km spinduliu apie Ignalinos atominę elektrinę požeminėse patalpose. Šių stočių užregistruoti seismologiniai duomenys iš Ignalinos atominėje elektrinėje esančios duomenų bazės persiunčiami į Lietuvos geologijos tarnybą. Čia jie saugomi, kaupiami ir analizuojami.


Visas pasaulis klausosi


Kasmet Lietuvos geologijos tarnybai pranešama apie 1 tūkst. seisminių įvykių iš viso pasaulio. Daugiausia tai teleseisminiai (tolimieji) ir regioniniai įvykiai. Vietinių įvykių iki 700 km atstumu nuo seisminių stočių užfiksuojama retai, be to, jie būna gana silpni, todėl jiems nustatyti reikia jautrios seisminių stebėjimų įrangos ir kuo didesnio skaičiaus seisminių stočių. Tokiam monitoringui Seismologinio monitoringo sistemos stočių įrangos jau nebepakanka.

REKLAMA


Siekdama įrengti dvi tarptautinio seisminių stebėjimų tinklo GEOFON programos labai plataus diapazono stacionarias nuolatinių seisminių stebėjimų stotis ir išplėsti Lietuvos seismologinio monitoringo tinklą, Lietuvos geologijos tarnyba įgyvendino Europos regioninės plėtros fondo lėšomis finansuojamą projektą „Geologinės aplinkos monitoringo pajėgumų stiprinimas“.


Viena tokia seisminių stebėjimų stotis buvo įrengta 2011 metų rudenį Paburgėje, Plungės rajone. Šioje seisminėje stotyje, esančioje šulinio tipo požeminėje patalpoje, yra instaliuotas labai plataus diapazono jutiklis. Stotis įtraukta į tarptautinį seisminių stebėjimų tinklą GEOFON, todėl jos registruojami duomenys internetu siunčiami į Potsdame (Vokietijoje) esančią duomenų bazę ir yra prieinami visiems šio tinklo vartotojams. Kita seisminių stebėjimų stotis 2012-aisiais įrengta Paberžėje, Kėdainių rajone. Ji taip pat įtraukta į tarptautinį seisminių stebėjimų tinklą GEOFON.


Lietuvos seismologinio monitoringo duomenys naudojami vertinant Lietuvos ir gretimų teritorijų seismingumą, taip pat jais gali naudotis branduolinės energetikos objektų specialistai, planuotojai, projektuotojai, kitos valstybės institucijos bei visuomenė.


Ar drebės žemė Lietuvoje?

Hekla - vienas pavojingiausių ugnikalnių Islandijoje, išsiveržęs 30 kartų, pastarąjį kartą – 2010 metais.


Seismologai ramina


Pasak Lietuvos geologijos tarnybos seismologo Andriaus Pačėsos, Lietuvos teritorijoje kristalinis pamatas, t. y. viršutinė Žemės plutos dalis, susidariusi seniau nei prieš milijardą metų prekambro laikotarpiu, slūgso didesniame kaip 2 km gylyje šalies vakaruose ir 200–300 m gylyje šalies pietryčiuose.


Kristalinio pamato uolienas sudaro granitas, dioritas, gneisas, migmatitas, amfibolitas ir kt. Virš kristalinio pamato iki pat grunto paviršiaus storesniais ar plonesniais sluoksniais per šimtus milijonų metų „klostėsi“ nuosėdinės uolienos (smėlis, smiltainis, molis, priemolis, dolomitas, gipsas ir pan.). Tiek kristaliniame pamate, tiek nuosėdinių uolienų sluoksniuose rasta tektoninių lūžių. Jų buvimas rodo, kad Lietuvos teritorijoje prieš dešimtis ir šimtus milijonų metų žemės drebėjimai tikrai vyko. Teoriškai žemės drebėjimai Lietuvoje galėtų vykti ir mūsų dienomis.


Tačiau tam, kad vyktų drebėjimai, Lietuvos geologijos tarnybos seismologės Jolantos Čyžienės teigimu, reikia dviejų pagrindinių prielaidų: tektoninių lūžių ir nuolatinių tektoninių įtampų. Lietuvoje, kaip jau minėta, yra tektoninių lūžių, bet tektoninės įtampos kaupiasi labai lėtai. Todėl šiais laikais mūsų šalyje žemės drebėjimai vyksta itin retai – labai apytiksliai galima spėti, kad 4 ar 5 magnitudžių drebėjimai Lietuvoje gali vykti kartą per maždaug 500 ar 1 000 metų.



Iki šiol dabartinėje Lietuvos teritorijoje patikimai nėra užfiksuotas nė vienas žemės drebėjimas. Lėtą tektoninių įtampų kaupimąsi lemia tai, kad Lietuvos teritorija patenka ant senos žemyninės Rytų Europos platformos ir atstumai iki tektoniškai aktyvių sričių yra gana dideli. Vienas tolimas tektoninių įtampų šaltinis, turintis įtakos Lietuvai, yra Atlanto vandenyno vidurio riftas, kur formuojasi nauja okeaninė Žemės pluta ir yra stumiama pietryčių kryptimi. Kitu tolimu tektoninių įtampų šaltiniu laikomas Afrikos žemyno „nirimas“ po Pietų Europa ir Alpių kalnų formavimasis.


Apibendrindami mūsų šalies padėtį dėl galimų žemės drebėjimų, abu seismologai drąsiai teigia, jog Lietuvos geologinės tektoninės sąlygos nėra palankios dažniems ir stipriems drebėjimams, tačiau kas kelis šimtus metų čia gali vykti silpnų ar vidutinio stiprumo drebėjimų – tokių, koks buvo Kaliningrado srityje 2004 metų rudenį.


Priešistoriniais laikais, prieš dešimtis ir šimtus milijonų metų, kaip jau minėta, Lietuvos teritorijoje tikrai vyko žemės drebėjimų. Tai neabejotinai liudija kristaliniame pamate ir nuosėdinių uolienų sluoksniuose rasti ir kartografuoti tektoniniai lūžiai. Labai tikėtina, kad didesnis seisminis aktyvumas Lietuvoje buvo visai „neseniai“ – prieš kelias dešimtis tūkstančių metų, kai per paskutinį ledynmetį visa Fenoskandija ir dalis Lietuvos teritorijos buvo padengta kelių kilometrų storio ledo sluoksniu.


Ledui tirpstant, mažėjo Žemės plutos apkrova, ir pluta po truputį kilo aukštyn. Tuo metu turėjo būti padidėjęs seisminis aktyvumas ir vykti gana daug ir ganėtinai stiprių žemės drebėjimų.


Ar drebės žemė Lietuvoje?

Etna (Sicilija) 21 amžiuje jau yra išsiveržusi 3 kartus – 2000, 2011, 2012 metais.


Žemės drebėjimai „dreifuoja“


Klimatologai tvirtina, kad mūsų klimatas panašėja į subtropinį, tad galbūt vidutinių platumų link slenka ir žemės drebėjimų zona? A. Pačėsa ir J. Čyžienė vienareikšmiškai teigia, jog, vertinant visos mūsų planetos mastu, žemės drebėjimai yra labai „stabilus“ reiškinys.


Dauguma jų vyksta tektoniškai aktyviose Žemės vietose, t. y. okeanų riftuose, kur „gaminasi“ nauja okeaninė pluta, ir subdukcijos zonose, kur sena okeaninė ar žemyninė pluta nyra po kitomis tektoninėmis plokštėmis. Stabiliose žemyninėse tektoninėse plokštėse žemės drebėjimai vyksta labai retai, palyginti su tektoniškai aktyviomis planetos vietomis.


Žemynuose gyvenantys žmonės nukenčia tik nuo santykinai retų žemės drebėjimų, kurie vyksta žemynų centrinėse dalyse ar pakraščiuose. Galbūt dėl to žmonėms ir žiniasklaidai kartais atrodo, kad drebėjimų daugėja ar jie kažkur „dreifuoja“. Iš pastarųjų 100 metų stebėjimų patirties galima tvirtai teigti, kad žemės drebėjimai niekur „nedreifuoja“, jų nedaugėja ir nemažėja – per kelių milijonų metų laikotarpį vidutinis žemės drebėjimų skaičius yra labai pastovus.

REKLAMA


O jei prabus Etna ar Santorinas?


Iš karto dera pasakyti, kad ugnikalniai ir žemės drebėjimai – skirtingų mokslo šakų tyrimo objektai: ugnikalnius tyrinėja vulkanologija, o žemės drebėjimus – seismologija. Tiesa, vulkanologija ir seismologija yra giminingi ir turintys tam tikrų „persidengiančių“ temų mokslai. Prieš išsiveržiant ugnikalniui ar jo išsiveržimo metu gali vykti žemės drebėjimas, tačiau „vulkaniniai“ ir „paprastieji“ žemės drebėjimai gana smarkiai skiriasi tam tikromis charakteristikomis.


Arčiausiai Lietuvos aktyvių ugnikalnių sritis yra Rytų Vokietijoje, Fogtlando vietovėje. Gana daug aktyvių ugnikalnių yra Italijoje, Graikijoje ir Turkijoje (http://www.volcanodiscovery.com/europe.html). Tačiau visi šie ugnikalniai žemės drebėjimų požiūriu Lietuvai nepavojingi.


Kur kas didesnį pavojų kelia ugnikalnių dulkės ir pelenai – jie, vėjų srautų genami tūkstančius kilometrų, gali sutrikdyti lėktuvų skydžius, kaip tai „sėkmingai“ ir padarė Islandijos Ejafjadlajokudlio ugnikalnis, išsiveržęs 2010 metų balandžio 15 dieną.


Beveik dvi savaites skrydžių erdvė virš viso Europos žemyno buvo gerokai sutrikdyta. Taip, prastas matomumas šiuolaikiniams lėktuvams – ne kliūtis, tačiau dulkių ir pelenų dalelės, pakliuvusios į reaktyvinių variklių turbinas, šias labai greitai išveda iš rikiuotės. Todėl dėl šio ypač gražaus vaizdo – aukštai danguje lėtai plaukiančio milžiniško dulkių ir pelenų debesies – dešimtys oro bendrovių visoje Europoje tuo metu buvo priverstos atšaukti šimtus ar net tūkstančius skrydžių.


Parengta pagal žurnalą „Savaitė“