Karavadžas – ginklais mosavęsis meno genijus

Karavadžas – ginklais mosavęsis meno genijus


Tai, kad tarp menininkų yra ryškių bohemos atstovų, skandalistų, neįprastais poelgiais garsėjančių žmonių, – niekam ne paslaptis. Viena skandalingiausių asmenybių baroko meno pasaulyje buvo genialus italų tapytojas, padaręs didžiulę įtaką aibei kitų menininkų, – Karavadžas. Tada, XVI ir XVII a. sandūroje, šis dailininkas ne kartą buvo atsidūręs belangėje.


Manvydas VITKŪNAS


Karavadžu šis menininkas buvo pramintas jau perkopęs dvidešimtmetį, iš gimtojo Milano pabėgęs į Veneciją, vėliau – į Romą. Tikrasis jo vardas – Mikelandželas Merizis. Jis gimė 1571 m. rugsėjį. Tėvas Fermas Merizis dirbo architektu (tiksliau – akmenkaliu ir statybos inžinieriumi) bei reikalų tvarkytoju pas hercogą Frančeską Sforcą. Mama Liučija buvo žemvaldžio, matininko ir teisininko iš nedidelio Karavadžo miesto (netoli Bergamo) duktė.


Šeimoje augo keturi vaikai. Be to, iš pirmosios santuokos tėvas turėjo dukterį. 1576 m. Milane įsiplieskė maro epidemija ir pasiglemžė būsimojo menininko tėvą ir dėdę. Mama su vaikais skubiai išvyko į savo tėviškę – Karavadžą. Čia Mikelandželas ir augo, vėliau pagal šios vietovės pavadinimą gavo visuotinai žinomą vardą.

REKLAMA


Teko sprukti iš Milano


Būdamas trylikos, berniukas atvyko į Milaną ir pradėjo mokytis pas tapytoją Simonę Petercaną – garsiojo Ticiano mokinį. Tuo metu Italijos dailėje vyravo manierizmo stilius, bet Milane ir visame Lombardijos regione ėmė vis labiau populiarėti natūralizmas. Šis stilius patiko ir M. Meriziui (būsimajam Karavadžui), bet, deja, ankstyvieji jo darbai neišliko.


Devyniolikos vaikinas neteko motinos. Grįžęs į Karavadžo miestą, jis pardavė paveldėtą turto dalį. Taigi Mikelandželas tapo visiškas našlaitis ir galėjo kliautis tik pats savimi. Jau Milane jaunuolis prisidarė bėdų, mat mėgo naktinį gyvenimą, užeigas, pažintis su įtartinomis draugijomis, santykius su abejotinos reputacijos moterimis.


Ne kartą įsivėlė į muštynes, buvo sužalotas ir sužalojo kitus. Pateko į kalėjimą, bet netrukus buvo paleistas. Tiesa, neteko ilgai laukti naujo skandalo – vyrukas prasilošė, tarp lošėjų kilo konfliktas, vienas buvo užmuštas. Dailininkui teko skubiai sprukti iš Milano į Veneciją, o čia – į Romą, kur tamsiosios M. Merizio (jau vadinto Karavadžu) būdo savybės atsiskleidė dar labiau.

REKLAMA


Jis vaikščiojo po miestą ginkluotas kardu ir nevengdavo juo pamosuoti. Gatvės gyvenimas, ypač naktinis, jį traukė it magnetas. Jaunuolis iš pradžių leido už parduotą paveldėtą turtą gautus pinigus, tačiau netrukus teko grįžti prie darbo, kurį jis mokėjo – tapyti. Paveiksluose dažnai buvo vaizduojami Romos gyventojai – paprasti žmonės, viliokės damos, besišypsantys berniūkščiai, smuklių lankytojai. Karavadžas pardavinėjo savo darbus meno dirbinių parduotuvėse, o uždirbtus pinigus, kaip ir anksčiau, lengvai praūždavo.


Kalėjo su Dž. Brunu


Praleidęs Romoje beveik metus, Karavadžas buvo priimtas į paties popiežiaus Klemenso VII užsakymus vykdžiusio dailininko manieristo Džuzepės Čezario dirbtuvę. Atvykėliui iš šiaurės buvo pavesta atlikti dalį darbo – piešti paveiksluose ir freskose augalus bei vaisius. Karavadžas tapė ir autorinius paveikslus.


Seniausias žinomas iki mūsų dienų išlikęs jo darbas – „Berniukas, lupantis vaisius“, nutapytas 1593 m.
Darbuojantis Dž. Čezario dirbtuvėje, sparčiai plėtėsi Karavadžo pažinčių ratas. Čia jis susipažino su autoritetingais ir visiškai jaunais, dar niekam nežinomais menininkais, turtingais mecenatais. Vienas iš naujųjų bičiulių – Marijus Minitis – tapo Karavadžo mokytoju ir pozuotoju.


Išliko jo portretas „Jaunuolis su kraite vaisių“ ir dar keli portretai (tarp jų – išgąsčio kupiną veidą vaizduojantis „Jaunuolis, įkąstas driežo“). Galiausiai po kelerių metų draugystės vyrai susipyko. M. Minitis paliko Romą ir grįžo į gimtąją Siciliją. Tačiau kai Karavadžą ištiko bėda, jis buvo persekiojamas, Marijus priglaudė seną bičiulį ir padėjo jam gauti užsakymų.



Karavadžas daug tapė, bet lygiai taip pat nesiliovė gyventi bohemiškai ir vis įkliūdavo į kokią nors bėdą. Kartą jis buvo pasodintas į kalėjimą, kur kalėjo kartu su garsiuoju mokslininku Džordanu Brunu (šis netrukus buvo sudegintas ant laužo kaip eretikas).


1593 m. Karavadžas sunkiai susirgo maliarija, prieglaudos ligoninėje praleido net pusmetį, ne kartą buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. Galiausiai pasveikęs, bet vis dar kupinas savo ligos įspūdžių, nutapė paveikslą „Pasiligojęs Bakchas“. Tai buvo pirmasis dailininko autoportretas.


Nepriėmė į akademiją


Karavadžas savo realistiniais paveikslais, kur puikiai derėjo subtilus šviesos ir tamsos žaismas, o žmonių portretai buvo ne idealizuoti, o gyvi ir įtaigūs, ryškiai išsiskyrė iš tuo metu Romoje vyravusių dailininkų manieristų masės. Išskirtinis Karavadžo tapybos bruožas buvo herojų tipažai. Jis neapsiribojo šventaisiais ir diduomene, tapė ir gatvės žmones. Tarp ankstyvųjų jo šedevrų dažnai minimi darbai „Kortų sukčiautojai“, „Būrėja“, „Muzikantai“, „Liutnistas“.


1594-ųjų rudenį Karavadžas pradėjo dirbti įtakingam mecenatui, menininkų ir mokslininkų globėjui, kardinolui Frančeskui del Montei. Kardinolas pakvietė Karavadžą į savo vilą greta Romos. Čia dailininkas susipažino su daugybe garsių žmonių: astronomu Galileo Galilėjumi, filosofu Tomazu Kampanela, poetu Džambatista Marinu, architektu ir skulptoriumi Džakomu dela Porta ir kt.


Laikas, praleistas viloje, Karavadžui buvo labai sėkmingas ir kūrybiškas. Tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, Karavadžas taip ir nebuvo priimtas į prestižinę menininkų kalvę – Šv. Luko akademiją, nors turėjo daugybę darbų ir puikių rekomendacijų. Akademijos prezidentas Federikas Cukaris pareiškė, esą „Karavadžo darbuose meniniai efektai gimsta ne iš talento ir meistriškumo, o iš ekstravagancijos“.

REKLAMA


Būdamas prisiekęs manieristas, F. Cukaris nė už ką negalėjo leisti, kad šis menininkas atsidurtų tarp akademijos auklėtinių. Taip pat galėjo prisidėti pašlijusi Karavadžo reputacija. Štai kaip apie dailininką rašė kardinolas Federikas Boromeo: „Tai netašytas, grubių manierų žmogus, nuolat su kuo nors besikapojantis ir gyvenantis nežinia kur. Įdomu, kad, piešdamas gatvės berniūkščius, užeigų lankytojus ir vargšus valkatas, jis jaučiasi visiškai laimingas.“


Nepiešė eskizų


1597 m. kardinolas F. del Montė patikėjo Karavadžui ištapyti savo rezidencijos lubas. Taip atsirado vienintelė šio dailininko sukurta freska „Jupiteris, Neptūnas ir Plutonas“. Freskos technikos menininkas iki galo neįvaldė ir daugiau nebandė kurti tokių darbų.


Galiausiai tikrąją šlovę Karavadžui atnešė religinių, biblinių siužetų kūriniai. Pirmieji šios serijos darbai buvo „Atgailaujanti Marija Magdalietė“ ir „Poilsis pakeliui iš Egipto“. Po dvejų metų Karavadžas paliko F. del Montės vilą ir gavo užsakymą nutapyti du šv. Mato gyvenimą vaizduojančius paveikslus Romos San Luigi dei Francesi bažnyčioje. Tai – didžiuliai paveikslai „Šv. Mato pašaukimas“ ir „Šv. Mato mirtis“. Juose puikiai atskleistas įvykių dramatizmas. Šiuos paveikslus, skirtingai nei atsidūrusius privačiose kolekcijose, pamatė daugybė romiečių ir atvykėlių. Atėjo didžiosios dailininko šlovės metas.


1600 m. Karavadžas darbavosi jau kitoje Romos bažnyčioje – Santa Maria del Popolo. Čia jis nutapė „Šv. Petro nukryžiavimą“ ir „Sauliaus atsivertimą“. Šv. Petras pavaizduotas kaip paprastas, mirties išsigandęs žmogus. Karavadžas akivaizdžiai vengė daugeliui amžininkų būdingo religinio patoso ir tuo taip pat buvo originalus. Beje, įdomu, kad pirminius abiejų paveikslų variantus vadovybė atmetė ir teko juos pertapyti iš naujo.

REKLAMA


Karavadžas iškart tapydavo paveikslą, t. y. nekurdavo eskizų, kitaip nei kiti dailininkai (tai dar vienas išskirtinis jo bruožas). O paveikslų, kurie neįtiko užsakovams (ypač dvasininkams), buvo bent keliolika. Žinomas atvejis, kai vienas kūrinys bažnyčioje prakabėjo vos dvi valandas ir buvo pašalintas kaip nepadorus. Taip pat romiečiai ne kartą paveiksluose atpažino laisvo elgesio moteris, kurias Karavadžas samdė kaip pozuotojas. Tiesa, beveik visus atmestus paveikslus į savo kolekcijas nusipirkdavo turtuoliai.


Bėgo nuo teisingumo


Pagaliau 1601 m. Karavadžas atidarė savo dirbtuvę, subūrė mokinių grupę ir vieną po kito tapė dažniausiai religinio turinio paveikslus. Užsakymų netrūko, jo vardas buvo gerai žinomas. Po ketverių metų dailininkas sulaukė paties popiežiaus Pauliaus V asmeninių užsakymų.


Atrodytų, būtų galima gyventi ramiai ir nieko nestokojant, bet Karavadžas negalėjo liautis mosavęs ginklais, vis įsiveldavo į konfliktus, buvo kaltinamas sužalojęs žmogų, kuris blogai atsiliepė apie jo kūrybą, sumušęs notarą, sukėlęs muštynes užeigoje. Iš kalėjimo jį ne kartą gelbėjo netgi Bažnyčios kardinolai.


Galiausiai 1606-aisiais Karavadžas vienoje iš miesto aikščių nudūrė ir kastravo savo seną nedraugą, kilmingą romietį Ranučą Tomasonį. Šį kartą išgelbėti Karavadžą galėjo tik greitos kojos. Jis skubiai paliko Romą ir Popiežiaus sritį (vieną iš Italijos teritorijoje gyvavusių valstybių), slapstėsi, apsigyveno Neapolyje, vėliau atsidūrė Maltoje, kur vykdė Maltos ordino didžiojo magistro užsakymus. Iš Maltos išvyko į Siciliją, iš ten – vėl į Neapolį, visur kūrė.


Globėjai bandė išprašyti popiežiaus malonės Karavadžui. Dailininkas atvyko į Porto Erkolės uostą netoli Romos. Čia 1610 m. liepos 18 d. mirė nuo ligos, sulaukęs vos 38-erių. Liepos 31 d. Romoje buvo paskelbta apie popiežiaus malonę Karavadžui ir jo mirtį.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.