Jie Žemėje atsirado gerokai anksčiau negu bet kokia gyvybės forma. Ne veltui akmenys nuo seno laikyti amžinumo ir tvirtumo simboliu.

Pasak geologų, akmenys yra unikalūs Žemės plutoje esančių uolienų pavyzdžiai, susiformavę maždaug prieš 500 mln. metų. Manoma, kad į Lietuvą didžioji dalis jų atkeliavo iš Skandinavijos per paskutinį ledynmetį prieš maždaug 13–14 tūkst. metų.

Saugo įstatymai

Didžiausi Lietuvos akmenys dabar laikomi gamtos, mitologiniais ar istoriniais paminklais ir saugomi valstybės, tačiau dar sovietmečiu buvo sprogdinami ir naudojami statybos srityje. Šiais laikais to daryti šiukštu negalima.

Visiems derėtų žinoti, kad Lietuvos riedulius, didesnius nei 0,5 kubinio metro, draudžiama pjaustyti, sprogdinti ar kitaip gadinti, o esančius saugomose teritorijose – dar ir perkelti į kitą vietą, nei buvo rasti. Saugomose teritorijose, pajūryje draudžiama akmenis rinkti, kaip sakoma, maišais, nes jie yra dirvožemio ir ekosistemos sudedamoji dalis. Pasak geologų, rieduliai – unikalus gamtos turtas, mokslininkams galintys papasakoti daugybę įdomių dalykų. Šiandien valstybės saugomų Lietuvos gamtos paveldo objektų sąraše įrašyti iš viso 175 akmenys.

Vertinti ir gerbti nuo seno

Akmens savybes žmonės įvertino dar civilizacijų priešaušryje, kai pasitelkdavo juos kaip darbo įrankius, ginklus ar net papuošalus.
Akmens amžius – ištisa žmogaus ir akmens draugystės epocha, Lietuvoje trukusi nuo XI iki II tūkstantmečio prieš Kristų. Akmenimis žmonės tada gynėsi nuo priešų ir gyvūnų, pasitelkdavo juos medžiodami ar žvejodami, įskeldavo jais ugnį, mėgino įdirbti žemę ir naudojo per įvairius ritualus. Pagonybės laikais šalia didesnių riedulių buvo kuriamos šventyklos, ant jų atnašaujamos aukos.

Mitologiniai akmenys

Žmonių dėmesį ypač patraukdavo didesni, įdomesnės formos ar įvairių gamtinių žymių turintys akmenys. Pastariesiems būdavo priskiriamos magiškos galios. Manyta, kad jie gali gydyti, didinti vaisingumą ar suteikti laimės. Nemažai tokių riedulių yra gavę Moko vardą (pavadinimo kilmė siejama su žodžiais „mokėti“, „mokyti“). Teigiama, kad žmonės eidavo prie tokių akmenų su klausimais, atnašaudavo aukas, melsdavo įvairaus gėrio. Bioenergetikai ties tokiais akmenimis dažnai nustato intensyvius energinius laukus.

Žinomiausi Lietuvos mitologiniai akmenys – Didysis Mokas (Ukmergės r.), Velnio akmuo (Druskininkų sav.), Naujosios Įpilties akmuo, arba Daubos (Laumės) kūlis (Kretingos r.), Vištyčio akmuo (Vilkaviškio r.) ir Žalpių akmuo su velnio ir Dievo pėdomis (Raseinių r.).

Dubenuotieji akmenys

Lietuvoje aptinkama ir dar vienos rūšies akmenų – su įvairaus dydžio duobutėmis, prie kurių radimosi akivaizdžiai yra prisidėjusi ir žmogaus ranka. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tokie akmenys būdingi tik mūsų kraštui ir niekur kitur daugiau neaptinkami.

Manoma, kad didieji dubenuotieji akmenys galėjo būti aukurai, ant kurių buvo aukojama pagoniškiems dievams. Mažesni dubenuotieji akmenys buvo laikomi namuose ir sodybose ir galėjo būti susiję su dievybėmis, atsakingomis už derlių ir namų skalsą. Ant jų būdavo paliekama grūdų ar kitų maisto produktų, kad namams jų nepristigtų. Žinomiausi mūsų šalyje dubenuotieji akmenys – Klibių, arba Kretingos (Kretingos muziejaus teritorijoje), Lūžų (Zarasų r.), Lopaičių (Rietavo sav.), Šilalės aukuro (Skuodo r.).

Lietuvos akmenys, kuriuos verta pamatyti

Barstyčių akmuo. Šiandienos žiniomis, tai didžiausias žinomas Lietuvos riedulys, melioratorių atkastas 1957 metais. Jis pūpso Skuodo rajone, laukuose tarp Barstyčių ir Puokės kaimų. Jo ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, o sveria jis apie 680 t. Atkasus šį akmenį net buvo ketinimų susprogdinti, laimei, sumanymo dėl akmens dydžio atsisakyta. Dabar Barstyčių akmuo – gamtos paminklas, vienas iš turistų lankomiausių Skuodo rajono objektų.

Puntukas. Kol nebuvo atkastas Barstyčių akmuo, Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvoje. Tai bene žinomiausias mūsų šalies akmuo, svarbus ir kaip mūsų patriotiškumo simbolis: jame pagal skulptoriaus Broniaus Pundziaus brėžinius 1943 m. per 180 dienų buvo iškalti „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai ir jų testamento žodžiai Lietuvai. Puntukas guli Anykščių regioninio parko teritorijoje, jo aukštis – 5,7 m (1,5 m iš jų – po žeme), ilgis – 6,9 m, svoris – apie 265 t.

Didysis Mokas. Šis ketvirtas pagal dydį šalies akmuo stovi ant Šventosios upės kranto Ukmergės rajone, Pabaisko seniūnijoje, netoli Sukinių kaimo. Jo ilgis – 8,5 m, plotis – 6,26 m, aukštis – 3,45 m. Manoma, kad jo vietoje kadaise buvo senovės lietuvių alkas, čia atnašautos aukos. Yra duomenų, kad šis akmuo laikytas stebuklingu dar ne taip seniai, sietas su vaisingumu, bevaikės moterys ant jo nakčiai palikdavo marškinius, kad susilauktų kūdikio.

Vištyčio akmuo. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos akmuo, stūksantis Vilkaviškio rajono Vištyčio seniūnijoje. Rašytiniuose šaltiniuose jis minimas nuo XVIII amžiaus – anuomet laikytas Švč. Trejybės akmeniu, prie jo vykdavo procesijos. Manoma, kad senovėje čia galėjo būti maldų vieta. Pasakojama, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai norėjo Vištyčio akmenį susprogdinti, bet nuskėlę tik nedidelę dalį jo sumanymo atsisakė. Vištyčio akmens aukštis – 4 m, ilgis – 7,1 m, plotis – 4,74 m.

Naujosios Įpilties akmuo. Kretingos rajono Naujosios Įpilties kaime prie Įpilties upelio guli septintas pagal dydį Lietuvos akmuo, dar vadinamas Daubos, arba Laumės, kūliu (žemaitiškas žodis „kūlis“ reiškia „akmuo“). Jo paviršiuje yra įduba, laikoma laumės pėdsaku. Teigiama, kad naktį praeiviams ties akmeniu rodydavosi šmėklos, taip pat tamsiuoju paros metu nuo jo esą galima pamatyti netoliese esančio Alkos kalno link slenkančias liepsneles. Daubos kūlis yra 8,5 m ilgio, 6,5 m pločio ir 1,9 m aukščio.