Leidykla „Briedis“ lietuvių skaitytojams pristato dar vieną istorinę naujieną – „Aušvico bėglys. Žmogus, ištrūkęs perspėti pasaulio“. Ne vieną apdovanojimą pelnęs britų žurnalistas ir bestselerių autorius Jonathanas Freedlandas įtaigiai pasakoja autentišką istoriją apie Rudolfą Vrbą ir jo stulbinamą žygdarbį: šis jaunuolis pabėgo iš Aušvico, kad atskleistų visam pasauliui tiesą, kurią tik nedaugelis norėjo išgirsti.

1944 m. balandį Rudolfas Vrba tapo vienu pirmųjų žydų, sugebėjusių pasprukti iš Aušvico. Sėkmingai ištrūkti į laisvę pavyko tik nedideliam būreliui laimingųjų. Šis drąsuolis taip pasielgė norėdamas visam pasauliui papasakoti tiesą apie mirties stovyklą ir perspėti paskutinius Europos žydus apie jiems gresiantį pavojų. Nepaisydami visų sunkumų, Vrba ir kartu su juo bėgęs bičiulis Fredas Wetzleris perkopė kalnus, perplaukė upes ir vos per plauką išsisuko nuo vokiečių kareivių kulkų, kol pagaliau abu išoriniam pasauliui pateikė pirmą išsamų pasakojimą apie Aušvicą. Jis buvo detalus it teismo ekspertizės ataskaita ir galiausiai atsidūrė Franklino Roosevelto, Winstono Churchillio ir popiežiaus rankose.

Deja, tik nedaugelis atkreipė dėmesį į perspėjimą, kurį Vrba, rizikuodamas viskuo savo gyvenime, siekė paviešinti. Nors Vrbos dėka buvo išgelbėta 200 000 žydų, jis nesiliovė manyti, kad galėjo jų išsaugoti kur kas daugiau.

„Aušvico bėglys“ – tai istorija apie nuostabų, nors ir audringą žmogų, turėjusį gabumų išsisukti iš sudėtingų pinklių. Dar paauglystėje jis suprato, kad skirtumas tarp tiesos ir melo gali tapti skirtumu tarp gyvenimo ir mirties. Rudolfas Vrba nusipelno būti minimas greta tokių asmenybių kaip Anne Frank, Oskaras Schindleris ir Primo Levis. Jis vienas iš nedaugelio, kurių pasakojimai formuoja mūsų suvokimą apie Holokaustą.

Knygą iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.

Knygos ištrauka

1935 m. rudenį, kai visa klasė susirinko bendrai nusifotografuoti, ėmė ryškėti bręstančio jaunuolio bruožai. Vienuolikmetis Walteris galbūt atrodė truputį nervingas, bet jau viską puikiai suvokė. Tamsūs plaukai buvo sušukuoti ant vieno šono, o vešlūs juodi antakiai visą gyvenimą išliko jo išskirtine ypatybe. Jis sėdėjo tiesiai, įsistebeilijęs į objektyvą. Kiti berniukai padarė, kaip jiems buvo liepta, ir sėdėjo sukryžiuotomis rankomis. Walteris taip nepasielgė.

Jis vis dar dėvėjo talitą su cicitais, tradicinę tikinčių žydų liemenę su karančiais siūleliais, bet mama Walteriui pasiuvo platų juosmens diržą, kad jų nesimatytų. Peisų, tų garbanotų sruogų ties smilkiniais, kuriuos Walteris būtų nešiojęs Nitroje, jau nebuvo. Pirmą kartą jis pats galėjo priimti sprendimą religijos klausimais, jam įtakos nedarė nei senelis, nei internato prižiūrėtojai. Vieną popietę, besibastydamas Bratislavos gatvėmis ir kišenėje turėdamas šiek tiek pinigų pietums, jis nusprendė patikrinti Dievą: nuėjo į restoraną ir užsisakė kiaulienos. Atsikandęs kąsnį, Walteris laukė, kol jį nutrenks žaibas. Nieko nenutiko, Walteris persigalvojo ir nusprendė kiek palūkėti.

Gimnazijos auklėtiniai galėjo pasirinkti, kokio tikėjimo mokysis: katalikų, liuteronų, žydų ar jokio. Walteris nepasirinko jokio tikėjimo. Asmens dokumentuose, kur reikėjo nurodyti tautybę, jis galėjo užrašyti „žydas“, bet pasirinko „čekoslovakas“. Mokykloje Walteris mokėsi ne tik tarminės, bet ir bendrinės vokiečių kalbos. Jis sudarė sandorį su vienu mokiniu iš politinio emigranto šeimos: abu berniukai vienas kitą stropiai mokydavo savo gimtąja kalba.

1936 m. klasės fotografijoje Walteris žvelgia su pasitikėjimu ir netgi kiek įžūlokai. Jis įdėmiai žiūri tiesiai priešais save, tarytum į pačią ateitį. Vis dėlto 1938–1939 mokslo metų bendroje nuotraukoje keturiolikmečio Walterio Rosenbergo nematyti. Tuo metu viskas pasikeitė, įskaitant šalies sienas. Po 1938 m. Miuncheno susitarimo Adolfas Hitleris kartu su sąjungininkais iš Vengrijos atplėšė teritorijas nuo Čekoslovakijos ir jas tarpusavyje paskirstė, o 1939 m. pavasarį pasidalino, kas buvo likę. Slovakija pasiskelbė esanti nepriklausoma respublika. Iš tikrųjų ji buvo Trečiojo reicho darinys, sukurtas su Berlyno palaiminimu bei parama, nes vokiečiai kraštutinį nacionalizmą puoselėjančiame Hlinkoje, vadovavusiame Slovakijos liaudies partijai, matė savo atspindį. Po dienos naciai aneksavo likusias Čekijos žemes ir į jas įžengė, paskelbę Bohemijos ir Moravijos protektoratą. Tuo tarpu Vengrija paskutinę teritoriją pasiglemžė sau. Baigus dalintis žemes, visi žmonės, gyvenantys buvusioje Čekoslovakijoje, vienaip ar kitaip tapo priklausomi nuo Adolfo Hitlerio malonės.

Slovakijoje augantis paauglys Walteris Rosenbergas iš karto pajuto skirtumą. Jam buvo pasakyta, kad, neatsižvelgiant į tai, kokios religijos mokslus pasirinko ar ką užrašė anketos skiltyje „tautybė“, juridiškai jis laikomas žydu ir yra vyresnis nei trylikos metų. Taigi Bratislavos vidurinėje mokykloje vietos jam nebeliko. Walterio mokslai baigėsi.

Visoje šalyje žydai, tokie kaip ir Walteris, ėmė suprasti, kad nors naujuoju vyriausybės vadovu tapo katalikų kunigas tėvas Jozefas Tisas, jaunos respublikos valstybinė religija buvo nacizmas, nors ir pagal slovakų supratimą. Antisemitai buvo tvirtai įsitikinę, kad žydais pasikliauti negalima, nes jie yra nepatikimi ir visiškai svetimi, be to, turi kone antgamtinių galių, padedančių jiems daryti neįtikėtinai stiprią įtaką socialinėje bei ekonominėje srityse. Taigi savaime suprantama, kad Bratislavoje įsikūrusi valdžia suskubo apkaltinti negausią šalies žydų bendruomenę (turinčią 89 000 narių, nors visoje valstybėje gyveno pustrečio milijono žmonių) dėl tautą ištikusio likimo, įskaitant labai brangintas žemes, atitekusias Vengrijai. Ant plytinių sienų pasirodė propagandinių plakatų. Viename jų pavaizduotas jaunas, išdidus slovakas, vilkintis juoda Hlinkos gvardijos uniforma ir spiriantis į užpakalį kumpanosiui žydui su peisais, o žydo kapšelis su monetomis krintantis ant žemės. Tapęs naujos nepriklausomos respublikos vadovu, Tisas, pirmą kartą kreipdamasis į tautą per radiją, davė tik vieną tvirtą pažadą, jog išspręs „žydų klausimą“.

Po Walterio pašalinimo iš mokyklos Ilona metė klajojančios prekiautojos darbą, ir jie abu persikėlė į Trnavą, mažą miestelį, nutolusį 50 kilometrų į rytus nuo Bratislavos. Po gyvenimo sostinėje čia jie liko sukrėsti: visas miesto gyvenimas virė aplink daugybę siaurų gatvelių, įsiliejusių į pagrindinę aikštę, pavadintą Švenčiausiosios Trejybės garbei. Joje stūksojo net ne viena, o dvi bažnyčios. Vasarą Trnava skendėjo karštyje ir dulkėse. Turgaus aikštėje dvokė mėšlu, šienu ir žmonių prakaitu. Visame mieste tvyrojo smarvė, sklindanti nuo šalia esančio cukraus fabriko, kuriame buvo perdirbami cukriniai runkeliai. Pavažiavęs dviračiu, išsigelbėjimą galėdavai rasti užmiestyje, kur driekėsi lygūs prinokusių kukurūzų laukai ir šiureno švelnus vėjelis.

Vis dėlto, jei Rosenbergai, mama ir sūnus, tikėjosi rasti prieglobstį, jie pasirinko netinkamą vietą. Valdžios nusiteikimas išspręsti vadinamąjį žydų klausimą buvo jaučiamas netgi čia. Tai darė įtaką Trnavai ir šiame miestelyje gyvenantiems beveik 3000 žydų, kurių dvi sinagogos stovėjo vos per kelis metrus viena nuo kitos. Gerųjų Trnavos žmonių tikrai nereikėjo labai raginti: vos tik Slovakija atgavo nepriklausomybę 1938 m. gruodį, po kelių savaičių abi sinagogos buvo padegtos.

Netrukus Walteris prisijungė prie būrelio žydų paauglių, kurie, kaip ir jis, neteko galimybės lankytis mokslo šventovėje. Pirmąją mokslo metų dieną ant mokyklų vartų buvo iškabintos lentelės, skelbiančios, jog žydai ir čekai yra pašalinti iš klasių, o buvę bendraklasiai skandavo: „Žydai lauk, čekai lauk!“ Po šio įvykio Walteris ir kiti jauni Trnavos žydai, besimokę aštuntoje ar aukštesnėse klasėse, buvo palikti likimo valiai, tad klaidžiojo po miestelį, negalėdami dalyvauti pamokose ir net kur nors susirinkti. Vadovaujantis naujais nuostatais, jiems buvo draudžiama netgi mokytis patiems. Būtent todėl Walteris kartu su draugu Erwinu Eisleriu vieną dieną nuvyko į miestelio tarybos pastatą, norėdami ten perduoti savo vadovėlius, paklusdami įsakymui, turėjusiam saugoti nuo pavojaus, kad žydų vaikai ims mokytis savo namuose. Walteris nuolankiai pakluso ir grąžino knygas, bet Erwinas jį nustebino. Įprastai Erwinas būdavo drovus ir raudonuodavo, vos tik kalba užeidavo apie merginas, bei ignoruodavo kvietimus prisijungti prie šutvės, traukusios į šalia esančią kavinę. Vis dėlto tądien jis išsiskyrė neįtikėtina drąsa.

– Nesijaudink, – sukuždėjo jis, – aš vis dar turiu tą chemijos vadovėlį.

Jis pričiupo vieną iš dviejų vadovėlio dalių apie neorganinę ir organinę chemiją, parašytą čekų mokslininko Emilio Votočeko. Nuo to laiko Walteris kartu su Erwinu įnikę skaitydavo šią vienintelę knygą, slapta pažindami mokslus, kuriuos gimtoji šalis ketino jiems drausti. Vos tik susitikę, berniukai imdavo savarankiškai mokytis. Jie kartais susitikdavo lankoje, kurią vadino „tvenkiniu“, atsimindami tai, kas ten tyvuliavo anksčiau. Jie susėsdavo ratuku ir bandydavo perprasti pasaulį, kuris, rodos, apvirto aukštyn kojomis.