Ledrogėmis įsikinkę virtualų vėją

Ledrogėmis įsikinkę virtualų vėją


Buriavimas ledrogėmis yra viena iš nedaugelio sporto šakų, kurių atstovai geriausių rezultatų pasieka sulaukę brandaus amžiaus. „Norint puikiai valdyti ledroges reikia patirties, o jos nesukaupsi per trumpą laiką. Dėl to ledrogininkai geriausių rezultatų pasiekia būdami 40–50 metų“, – atskleidė Lietuvos ledo jachtų ir vėjaračių asociacijos prezidentas, dabartinis Senojo žemyno burinių rogių sporto čempionas Matas Mizgiris.


Vidmantas UŽUSIENIS


Žodžių junginys „burinės rogės“ nėra vienintelis, kuriuo apibūdinama pagrindinė šios sporto šakos priemonė. Ji dar vadinama burine ledo jachta, burine ledo valtimi ar pan. Terminas „ledrogės“ populiariausias dėl to, kad šią važiuojamąją priemonę šitaip vadina ir patys sportininkai. M. Mizgiris teigia, kad jis ir jo kolegos ledrogininkai tik nesutinka, jog ledrogės būtų vadinamos ledlentėmis. „Šios daugiau su burlenčių sportu susijusios“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Patyrusiųjų sportas


Ledrogininkai didžiausią meistriškumą pasiekia ir nacionalinių, Europos bei pasaulio čempionatų nugalėtojais tampa sulaukę tokio amžiaus, kokio kitų sporto šakų atstovai jau seniausiai būna „nurašyti“ į legendas. Pasak M. Mizgirio, burinių rogių sporte reikia milžiniškos patirties ir ją kaupti tenka ne vienus metus. Ledrogininkas turi žinoti, kaip buriuoti įvairiais ledo paviršiais, juk ledas gali būti ir lygus, ir padengtas sniegu, ir ruplėtas, ir dar kitoks. Tik turint patirties galima spręsti, kaip geriausia derinti bures esant tam tikroms oro sąlygoms, mat jos taip pat gali būti pačios įvairiausios. Anaiptol ne kiekvienas jaunas ledrogininkas gali įsigyti ir šiai sporto šakai reikalingą įrangą. Pavyzdžiui, pačios didžiausios profesionalios burinės rogės kainuoja nuo 15 tūkst. iki 30 tūkst. eurų. Pats M. Mizgiris iki šiol didžiausius savo laimėjimus – 2015 m. Europos burinių rogių vicečempiono ir 2019 m. čempiono titulus – pelnė sulaukęs 36-erių ir 40-ies.

REKLAMA


Lietuva yra tarp tų pasaulio šalių, kuriose ledrogių sportas – itin stiprus. Mūsų šalies sportininkai planetos ir Senojo žemyno pirmenybėse nuolat dalijasi prizines vietas su Jungtinių Amerikos Valstijų, Estijos, Belgijos, Olandijos ledrogininkais (šie pasaulyje vertinami kaip patys stipriausi). Nuo 2008-ųjų Lietuvoje yra rengiamos įvairių amžiaus grupių Europos ir planetos pirmenybės. Pavyzdžiui, praeitą vasarį Senojo žemyno suaugusiųjų „Ice-Blokart“ čempionatas vyko ant Kauno marių, o šiemet pas mus vyks net dvejos pasaulio pirmenybės. Sausio 31 ir vasario 1 d. vienu metu ant Kuršių ir Elektrėnų marių, taip pat ant Rėkyvos ežero (Šiaulių r.) ledo šurmuliuos „Ice-Blokart“ klasės, o vasario 16–21 d. – jaunimo „Ice Optimist“ ir DN klasių ledrogių sporto čempionatai.


Adrenalino šaltinis


Profesionaliai buriuoti ledrogėmis nėra lengva. Pirmąkart įsėdus į ledroges leidžiama nebent susipažinti su jų valdymu. Tik ilgus metus ant ledo buriavęs sportininkas geba įkinkyti įnoringą vėją taip, kad šis buriuotoją į tikslą skraidintų didžiausiu įmanomu greičiu. Šis priklauso nuo ledrogių ir burės dydžio, vėjo greičio. Pačios didžiausios „Monotipo XV“ klasės burinės rogės per varžybas pasiekia 120 km/h greitį, mažesnėmis, pavyzdžiui, „Ice-Blokart“ klasės, ledrogėmis skriejama 60–70 km/h greičiu. Dėl to būtinos apsauginės priemonės. Ledrogininkai privalo dėvėti, pavyzdžiui, šalmus.

REKLAMA


Saugumo sumetimais itin atidžiai turi būti pasirinkti ir vandens telkiniai. Pasak Lietuvos ledo jachtų ir vėjaračių asociacijos vadovo, iš mūsų šalies upių ledrogininkai treniruotėms gali rinktis nebent plačiausius Nemuno vagos ruožus, nors labai gilią žiemą galbūt tiktų ir kitos upės. „Kadangi ledrogės pasiekia didžiulį greitį, būtinas didelis į visas puses daugmaž vienodai nutolęs atstumas, kad būtų patogu įsibėgėti, manevruoti, prireikus staigiai sustoti. Dėl to treniruotės ir varžybos yra rengiamos ant Kuršių, Kauno, Kupiškio marių, karjerų vandens telkinių ir ežerų ledo. Mažiausioms „Ice-Blokart“ ledrogėms užtenka ir 1 kv. km įsivaizduojamo kvadrato formos vandens telkinio. Treniruotis ir varžytis didesnėmis ledrogėmis privalu ant tų vandens telkinių, kurių krantų linijų ilgis siekia nuo 3 x 3 iki 5 x 5 km“, – aiškino M. Mizgiris.


Upės ledrogininkams pavojingesnės nei stovinčio vandens telkiniai ir dėl to, kad net per didžiausius šalčius ledo storis gali būti labai nevienodas. Pašnekovo tvirtinimu, net ir stipriai šąlant, dėl tekančio vandens upėse gali būti properšų – jas vanduo paprasčiausiai išgraužia. Įlėkimas į tokias properšas ledrogėmis gali baigtis traumomis. Burinių rogių entuziastams leidžiama sportuoti tik tuomet, kai stovinčio vandens telkinyje ledo storis yra ne mažesnis nei 8–13 cm.

Padeda virtualus vėjas


Buriavimo ledrogėmis sportas visiškai priklauso nuo ledo. Nors būsimųjų renginių tvarkaraščiuose būna numatyta, kurioje vietoje vyks renginys, neretai atsitinka taip, kad iki varžybų likus kelioms dienoms jų vieta pakeičiama. Tai priklauso nuo to, ar vandens telkinys jau yra padengtas ledu ir ar ledas yra saugaus storio. Dėl tos pačios priežasties Lietuvoje buriavimo ledrogėmis sezonas trunka vos du žiemos mėnesius – sausį ir vasarį. Įprastai jis prasideda sausio pradžioje Juodojo ledo taurės varžybomis ant Rėkyvos ar Kertuojų (Molėtų r.) ežero ledo ir baigiasi šalies pirmenybėmis vasario viduryje.


Ledrogių sportas įdomus tuo, kad jame yra ir dalelė mistikos. Pasak M. Mizgirio, ledroges varo ne tik realus, bet ir virtualus vėjas. Sportininkai startuoja įsibėgėdami prieš vėją. Tuomet buriuojama zigzagais, nes kitaip neįgausi greičio. Tačiau didžiausias įdomumas prasideda pasiekus specialią žymą ir grįžtant prie finišo linijos. „Logiškai mąstant, pavėjui būtų geriausia tai daryti be jokių zigzagų, tiesiog tiesia linija artėti prie finišo. Tačiau mūsų sporte tai – didžiausia klaida. Šitaip buriuodamas garantuotai būsi paskutinis. Norint pasiekti didelį greitį reikia į pagalbą pasitelkti ne tik realų, bet ir virtualų vėją, juntamą tik paties sportininko“, – pasakojo ledrogių sporto atstovas.
Su šiuo sportu nesusidūrusiam žmogui suprasti, kas tai yra, išties sunku. „Judėjimo greitis sukuria dar vieną vėją. Vienas vėjas yra realus, jis išties pučia, o kitas – virtualus. Pastarąjį įsibėgėdamas susikuria, kaip minėta, pats sportininkas. Kuo greičiau buriuotojas daro zigzagus, tuo stipresnis