RINKOJE PASIRODĖ ASPIRINAS

1899 m. gegužės 1 d. pradėta prekiauti vienu populiariausių vaistinių preparatų – aspirinu. Aspiriną vartojame karščiuodami, norėdami numalšinti danties skausmą. Acetilsalicilo rūgšties tablečių yra kone kiekvienoje namų vaistinėlėje. Salicilo rūgštį pirmą kartą iš ievų žievės 1838 m. išskyrė italų chemikas Rafaelė Pirija, o 1853-iaisiais ją susintetino prancūzas Šarlis Frederikas Žeraras. Medicininiais tikslais tinkamą masiškai vartoti preparatą 1897 m. sukūrė vokiečių chemikas Feliksas Hofmanas. Kitas vokiečių chemikas Karlas Jakobas Lėvigas sugalvojo patį pavadinimą „aspirinas“. Jis salicilo rūgštį išskyrė iš lanksvų (lot. Spiraea) žiedų. Prie raidžių „spir“ buvo pridėta „a“ (pagal acetilo grupę) ir „in“, ir išėjo „aspirin“. 1899-aisiais aspirinu imta prekiauti Vokietijos ir kitų šalių vaistinėse.

Prieš 90 metų

GIMĖ VYTAUTAS MERKYS

1929 m. balandžio 29 d. Čivuose (netoli Skapiškio, Kupiškio r.) gimė istorikas Vytautas Merkys. 1946 m. baigęs Kupiškio gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1953–1986 m. buvo Lietuvos istorijos instituto aspirantas, vėliau – ilgametis darbuotojas, direktorius. Trumpai dirbo Ekonomikos institute. Dėstė Vilniaus, Vytauto Didžiojo universitetuose. 1990 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, 2001-aisiais – Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademiku. V. Merkys – 20 knygų autorius ir bendraautoris, daugybės straipsnių autorius, gausaus būrio jaunų istorikų vadovas. Daugiausia tyrinėjo XIX a. ir XX a. pradžios Lietuvos istoriją. Mirė Vilniuje 2012 m. liepos 25 d., sulaukęs 83-ejų.

Prieš 290 metų

GIMĖ JEKATERINA II

1729 m. gegužės 2 d. Štetine (dab. Ščecine, Lenkijoje) gimė Anhalto-Cerbsto (vienos iš mažųjų to meto vokiečių valstybių) kunigaikštytė Sofi Augusta Fryderika – būsimoji Rusijos imperatorė Jekaterina II. Mergina įgijo labai gerą išsilavinimą. Ją Rusijos valdovė Jelizaveta Petrovna išrinko žmona savo sūnui – būsimajam Rusijos imperatoriui Petrui III. 1762 m., remiama rusų karininkų, carienė įvykdė perversmą ir nušalino nuo valdžios Petrą III.

Jis netrukus mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Jekaterina II gyveno audringą gyvenimą, turėjo aibę meilužių. Tačiau tai nesutrukdė būti sėkminga valdove: jos valdymo laikais įgyvendintos reikšmingos administracinės ir teisinės reformos, labai išplėstos Rusijos imperijos ribos (prijungta šiaurinė Juodosios jūros pakrantė, Krymas, Rytų Gruzija, kartu su Austrija ir Prūsija pasidalyta Abiejų Tautų Respublika). Jekaterina II pagimdė tris vaikus: būsimąjį imperatorių Pavelą I, dukterį Aną (mergaitės, mirusios vos vienų metų, tėvas buvo būsimasis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis), o su favoritu ir meilužiu Grigorijumi Orlovu susilaukė nesantykinio sūnaus Aleksejaus Bobrinskio, vėliau tapusio generolu. Mirė (manoma, nuo insulto) 1796 m. lapkričio 17 d. Sankt Peterburge, sulaukusi 67-erių.

Prieš 730 metų

ŽLUGO TRIPOLIO GRAFYSTĖ

1289 m. balandžio 27 d. žlugo paskutinė iš keturių krikščionių valstybių, įkurtų Artimuosiuose Rytuose kryžiaus žygių metu. Pirmoji buvo įkurta Edesos grafystė, gyvavusi 1098–1144 m. Antroji valstybė, Antiochijos kunigaikštytė, gyvavo 1098–1268 m. Jeruzalės karalystė, įkurta 1099-aisiais, žlugo 1294 m. Tripolio grafystė žemėlapyje atsirado 1102-aisiais ir užėmė šiaurinę dabartinio Libano dalį ir gretimas teritorijas dabartinėje Sirijoje. Valstybę iš musulmonų valdovų atkariautose žemėse įkūrė vienas iš I kryžiaus žygio (1096–1099 m.) vadų, prancūzų grafas Raimondas IV Tulūzietis.

Valstybės, formaliai laikytos Jeruzalės karalystės vasale, nors iš tiesų buvusios nepriklausomos, sostine tapo Tripolis, esantis dabartiniame Libane. Atvykėliai iš Europos gyveno kartu su vietos arabais. Buvo pastatyta daug naujų pilių. Svarbus vaidmuo valstybės gyvenime teko Tamplierių ir Joanitų ordinams. Tripolio grafystės ir Europos prekybą daugiausia kontroliavo Genujos pirkliai. Visą laiką vyko sunkios kovos su musulmonų valstybėmis. Galiausiai 1289 m. Tripolį užėmė Egipto valdovas Kalaunas. Grafystė žlugo, nors paskutinė jos teritorijoje buvusi pilis – Tortosa (dab. Tartusas, Sirijoje), priklausiusi tamplieriams, atsilaikė iki 1291-ųjų.

Prieš 500 metų

MIRĖ LEONARDAS DA VINČIS

1519 m. gegužės 2 d. Klo Lusė pilyje Prancūzijoje mirė didysis italų mokslininkas ir menininkas Leonardas da Vinčis. Vienas didžiausių žmonijos istorijoje genijų padarė daugybę atradimų, buvo itin įvairiapusiška asmenybė: dailininkas, fizikas, inžinierius, architektas, matematikas, anatomas, muzikas. Pasaulį išvydo Ankiano kaime netoli Vinčio miestelio 1452 m. balandžio 15 d. Gimęs iš aistringos notaro ir valstietės meilės, Leonardas iš pradžių augo su motina, o tėvas vedė turtingą damą, tačiau su ja nesusilaukė vaikų ir tada pasiėmė auginti savo nesantuokinį sūnų. Berniukas visą laiką ilgėjosi motinos ir vėliau dailės kūriniuose bandė atkurti jos paveikslą.

Dar paauglystėje atsiskleidė įvairiapusiai Leonardo talentai, ir tėvas, iš pradžių norėjęs, kad sūnus studijuotų teisę, visgi išsiuntė jį mokytis pas geriausius to meto Florencijos dailininkus. Pasakojama, kad kartą Leonardo mokytojas dailininkas Andrėja del Verokjas gavo užsakymą nutapyti paveikslą, kuriame turėjo būti pavaizduoti du angelai. Vieną angelą mokytojas tapė pats, o kitą liepė nupiešti Leonardui. Mokinio nutapytas angelas meniškumu gerokai pranoko mokytojo kūrinį. A. del Verokjas pasijuto sugniuždytas, puolė į depresiją ir niekada nebetapė. L. da Vinčis šiandien labiausiai žinomas kaip menininkas, nors jis pats save laikė pirmiausia inžinieriumi ir mokslininku.

L. da Vinčio biografai teigia, kad jis buvo netgi kulinarijos genijus. Milane Leonardas net 13 metų buvo vyriausiasis rūmų puotų organizatorius. Firminis jo patiekalas – plonai pjaustyta mėsa, troškinta puode su storu daržovių sluoksniu. 1516 m. karaliaus Pranciškaus I kvietimu L. da Vinčis atvyko į Prancūziją, kur dirbo monarcho dailininku, inžinieriumi ir architektu. Sveikata ėmė blogėti, vyras beveik nevaldė dešinės rankos. Mirė 67-erių.