Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija

Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 520 metų
VASKAS DA GAMA PASIEKĖ INDIJĄ


1498 m. gegužės 20 d. portugalų keliautojas Vaskas da Gama, apiplaukęs Afriką, atvyko į Kalikutą (dab. Korikodą, esantį pietvakarinėje Indijos pakrantėje). Rasti kelią į turtingąją, egzotiškąją Indiją, aplenkiant musulmonų tarpininkus, buvo sena Europos monarchų ir pirklių svajonė. 1497 m. liepos 8 d. Portugalijos karaliaus Emanuelio I nurodymu iš Lisabonos uosto trimis karavelėmis į ekspediciją išplaukė 170 žmonių, vadovaujami Vasko da Gamos. Apiplaukę pietinį Afrikos pakraštį – Gerosios Vilties kyšulį, portugalai įplaukė į Indijos vandenyną.


Ties Mozambiku jie susidūrė su arabais. Arabų laivai kelias savaites puldinėjo portugalų karaveles. Europiečiai atsišaudė pabūklų ugnimi. Stabtelėję papildyti maisto ir vandens atsargų, portugalai viename pajūrio kaimelyje krūvą dirbinių iš dramblių kaulų ir įmitusį jautį gavo mainais už tris raudonas kepures. Po sunkios kelionės išilgai rytinio Afrikos kranto keliautojai pasiekė Somalį. Vietos šeichas, bijodamas gerai ginkluotų portugalų, skyrė locmanus, kurie padėjo karavelių kapitonams.


Pagaliau portugalai pasiekė Indiją. Derybos ir prekybos ryšių mezgimas su indais buvo nelengvi. Portugalams nepavyko pastatyti Kalikute tvirtovės, ir jie, paėmę įkaitų, pasuko namo. Kelias atgal į Europą buvo sunkus, kupinas susidūrimų su arabų piratais. Į Lisaboną grįžo tik dvi karavelės ir 50 jūrininkų. Vasko da Gamai buvo suteikti dono ir Indijos vandenyno admirolo titulai bei padovanoti du miestai. Jis kartu su sūnumi dar du kartus plaukė į Indiją.

REKLAMA


Antrosios kelionės metu jie pastatė Kalikute tvirtovę, o per trečiąją kelionę, t. y. 1524 m. gruodžio 24 d., didysis jūrininkas mirė Kočyje (Indijoje).


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 520 metų

NUŽUDYTAS DŽIROLAMAS SAVONAROLA


1498 m. gegužės 23 d. Florencijoje (Italijoje) mirties bausme nuteistas vienuolis, Bažnyčios reformatorius, politikas ir poetas Džirolamas Savonarola. Jis gimė 1452 m. rugsėjo 21 d. Feraroje (Šiaurės Italijoje). Patyręs nelaimingą meilę, įstojo į dominikonų vienuolyną Bolonijoje. Garsėjo kaip gabus ir įtaigus pamokslininkas, griežtai kritikavęs dvasininkų polinkį į prabangą, užtardavęs skurstančiuosius. Ypatingos sėkmės jo pamokslai sulaukė Florencijoje.


Palankiai susiklosčius aplinkybėms, į Šiaurės Italiją įžengus Prancūzijos kariuomenei ir Florencijos valdytojui Pjerui di Lorencui de Medičiui pabėgus iš miesto, Dž. Savonarola tapo faktiniu Florencijos vadovu. Jis ėmėsi radikalios ekonomikos reformos, taip pat nusprendė dvasiškai apvalyti miestą: vietoj dainų gatvėse ėmė skambėti tik psalmės, pasaulietines knygas visur pakeitė Biblija.


Buvo persekiojami ištvirkėliai, homoseksualai, azartinių lošimų mėgėjai. Radikalusis reformatorius užsitraukė popiežiaus, kitų dvasininkų ir daugelio gyventojų nemalonę. Dž. Savonarola buvo suimtas inkvizicijos, žiauriai kankintas ir viešai pakartas Florencijoje, o jo kūnas – sudegintas.


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 110 metų
MIRĖ JONAS KATELĖ


1908 m. gegužės 21 d. Panemunėlyje (Rokiškio r.) mirė kunigas, švietėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas Jonas Katelė. Jis gimė Suvainiuose (Kupiškio r.) 1831 m. sausio 13 d. Baigęs mokslus Kupiškyje ir Panevėžyje, ūkininkų sūnus įstojo į Varnių kunigų seminariją. Jo pilietiškumo ir patriotizmo mokytoju tapo vyskupas Motiejus Valančius. J. Katelė klebonavo įvairiose Aukštaitijos parapijose.


Dirbdamas Zarasuose, pateko į caro žandarų akiratį kaip draudžiamosios lietuviškos literatūros platintojas. Nuo 1872 m. iki pat mirties klebonavo Panemunėlyje. Šį kraštą ištraukė iš girtuoklystės ir neraštingumo liūno. Kaimuose kūrė slaptas mokyklas, rengė joms daraktorius, parūpindavo literatūros, užsiėmė tuomet dar mažai kam rūpėjusiu mergaičių švietimu.


J. Katelės pastangomis daugelis daraktorių buvo gerai parengti, slaptojo švietimo lygis buvo aukštas. Švietėjas kūrė knygnešių tinklą, rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidyba. Subūrė ne vieną chorą, ragino parapijiečius rengti vakarones, vaidinimus. Bendradarbiavo spaudoje, parašė poeto, dvasininkų nevienareikšmiškai vertinto kunigo Antano Strazdo biografiją.

REKLAMA


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 220 metų
SUKILIMAS AIRIJOJE


1798 m. gegužės 24 d. Airijoje prasidėjo sukilimas prieš šalį valdžiusius anglus. Įkvėpti Prancūzijos revoliucijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karo, airių patriotai susibūrė į Suvienytųjų airių draugiją. Jie užmezgė ryšius su Prancūzijos Direktorija (tuomete šalies vyriausybe). Ši nusprendė padėti airiams kovoti su sena Prancūzijos varžove – Anglija.


Saloje buvo išlaipintas priešakinis prancūzų pajėgų dalinys. Planuota į Airiją permesti daugiau prancūzų pajėgų, tačiau galiausiai šis planas žlugo. Prancūzai kartu su keliasdešimt tūkstančių airių savanorių užėmė dalį Airijos, laimėjo ne vienas kautynes su anglais, bet galų gale patyrė pralaimėjimą. Spalį sukilimas užgeso.


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 110 metų
GIMĖ ZENONAS IVINSKIS


1908 m. gegužės 25 d. Kaušėnuose (šalia Plungės) gimė istorikas Zenonas Ivinskis. Mokėsi Telšių ir Plungės gimnazijose, 1925-aisiais įstojo į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas (VDU)). 1929 m. išvyko tęsti mokslų Vokietijoje (studijavo Miunchene, Berlyne) ir jau 1932-aisiais, būdamas vos 24-erių (!), apgynė daktaro disertaciją „Valstiečių padėties istorija Lietuvoje nuo seniausių laikų iki XVI a. vidurio“ (po metų ji Berlyne buvo išspausdintas kaip atskiras leidinys). Grįžęs į Lietuvą, 1933–1935 m. atliko karo tarybą Šarvuočių rinktinėje Kaune.


Vadai gabiam kariui sudarė sąlygas tuo pat metu dėstyti VDU. Beveik 10 metų Z. Ivinskis vadovavo Visuotinės istorijos katedrai, dėstė Lietuvos istoriją, jos šaltinius ir istorinę geografiją, o nuo 1940-ųjų Vilniaus universitete dėstė ir Lietuvos ūkio ir visuomenės istoriją Ekonomikos fakulteto studentams. 1941–1942 m. buvo VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas.


Ėmė konfliktuoti su vokiečių okupacine administracija. Nuo Štuthofo koncentracijos stovyklos Z. Ivinskį išgelbėjo atsitiktinumas: kaip tik tuo metu jis apsinuodijo krosnies smalkėmis, buvo paguldytas į ligoninę ir taip išvengė išvežimo. Pasitraukęs nuo sovietų okupantų, Z. Ivinskis apsigyveno Vokietijoje, dėstė Bonos universitete. Kurį laiką gyveno Romoje. Mirė 1971 m. gruodžio 24 d. Bonoje.


Parengė Manvydas VITKŪNAS


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ