Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija

Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 670 metų
STRĖVOS MŪŠIS


1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšyje susikovė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariuomenės. 1348-ųjų pradžioje į kryžiuočių valdas Prūsijoje atvyko daug pagalbininkų – riterių iš Prancūzijos ir Anglijos. Juos pasitelkę kryžiuočiai surengė žygį į Lietuvą, smarkiai nuniokojo kraštą. Grįždami Prūsijos link, jie prie Strėvos upės (tikėtina, ties Žiežmariais ar labiau į vakarus, arčiau Strėvos ir Nemuno santakos) susidūrė su didele lietuvių kariuomene.


Mūšio metu dalis lietuvių pajėgų buvo priverstos trauktis per užšalusią upę. Ledas neatlaikė, daug karių prigėrė. Strėvos mūšyje žuvo du Gedimino sūnūs – kunigaikščiai Manvydas ir Narimantas. Atrodo, kad mūšyje pergalę šventė kryžiuočiai, nors ir jie patyrė labai didelių nuostolių. Tais pačiais metais kryžiuočiai puolė Žemaitiją, sudegino Veliuonos pilį. Mūšiui atminti prie Maisiejūnų piliakalnio (Kaišiadorių r.) pastatytas skulptoriaus Alfonso Vauros sukurtas paminklas (nuotraukoje).


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 110 metų
GIMĖ ANTANAS MACEINA


1908 m. sausio 27 d. Bagrėne (šalia Prienų) gimė filosofas, pedagogas, kultūrologas, poetas Antanas Maceina. Apie savo likimą jis rašė: „Mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti tuo, kuo norėjau, o tapti tuo, kuo nė negalvojau. Įstojau į dvasinę seminariją ir buvau iš jos pašalintas, vėliau sugrįžau, norėjau tapti kunigu. Netapau. Jausdamas trauką literatūrai, studijavau pedagogiką, o tapau filosofu.“ Baigęs pradžios mokyklą, A. Maceina mokėsi Prienų gimnazijoje, vėliau įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, bet Šventimų nepriėmė. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, taip pat Šveicarijos, Belgijos, Prancūzijos universitetuose.


1934 m. apgynė daktaro disertaciją „Tautinis auklėjimas“ (darbo vadovas buvo Stasys Šalkauskis). Dėstė universitete, vedė kolegę menotyrininkę Juliją Tverskaitę. Susilaukė trijų vaikų. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje. Nacių okupacijos metais grįžo į Lietuvą, tęsė mokslinį ir pedagoginį darbą. 1944-aisiais vėl pasitraukė į Vakarus, dirbo Šveicarijos, Vokietijos universitetuose. Paliko daug reikšmingų filosofijos traktatų ir kitų darbų. Juose itin daug dėmesio skiriama žmogaus ir tautos būties problemoms. A. Maceina mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje (Vokietijoje).

REKLAMA


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 1 920 metų
MIRĖ IMPERATORIUS NERVA


98 m. sausio 27 d. Romoje mirė imperatorius Markas Kokcėjus Nerva, vadinamas pirmuoju iš penkių gerųjų imperatorių. Jo valdymo laikas pažymėtas ne teroro, o santykinio humanizmo ženklu. Nerva gimė kilmingoje šeimoje Narnyje (Italijoje) 30 m. lapkričio 8 d. Imperatoriumi išrinktas po to, kai buvo nužudytas tironiškasis imperatorius Domicianas. Žudikai kreipėsi į Nervą prašė jo tapti imperatoriumi. Pradėjęs valdyti šalį, Nerva ėmėsi populiarių reformų – paleido už maištą prieš buvusį imperatorių kalintus žmones, suteikė amnestiją daugumai imperatoriaus Domiciano ištremtų romėnų, sugrąžino jiems konfiskuotą turtą.


Be to, Nerva valdė aktyviai pasitelkdamas senatą. Humaniškasis imperatorius buvo populiarus visuomenėje, tačiau nemėgstamas kariuomenės. 97 m. rudenį pretorijonai (imperatoriaus asmens sargybiniai) užėmė imperatoriaus rūmus ir paėmė imperatorių įkaitu. Nerva nusileido reikalavimams išduoti Domiciano nužudymu kaltintus žmones, ir šie buvo nedelsiant užmušti. Šis incidentas pakirto Nervos autoritetą.


Jis ėmė ieškoti įpėdinio (savo vaikų neturėjo) ir pasirinko juo ne giminaitį, kaip buvo įprasta Romoje, o vieną iš kariuomenės vadų – gabumais garsėjusį Trajaną. Taip Nerva tapo pirmuoju imperatoriumi, kuris išrinko įpėdinį pagal gebėjimus, o ne pagal giminystės ryšius. Beje, tapęs imperatoriumi, Trajanas nubaudė mirtimi savo pirmtako skriaudiką – prieš Nervą maištą sukėlusių pretorijonų vadą. Nerva mirė staiga pradėjęs karščiuoti. Jo palaikai buvo sudeginti, o pelenai iškilmingai nunešti į Augusto mauzoliejų.


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 180 metų
GIMĖ KONSTANTINAS KALINAUSKAS

1838 m. vasario 2 d. Mastaulėnuose (Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, šalia sienos su Baltarusija) bajorų šeimoje gimė vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Konstantinas Kalinauskas. Mokėsi Svisločiuje, Vilniuje, studijavo teisę Maskvoje ir Sankt Peterburge. Žavėjosi revoliucinėmis idėjomis. 1861 m. apsigyveno Gardino gubernijoje. Pradėjo leisti nelegalų laikraštį gudų kalba „Mužyckaja prauda“ („Valstiečių tiesa“), įkūrė Judėjimo komitetą (vėliau tapusį Lietuvos provincijos komitetu), rengusį sukilimą. K. Kalinauskas skelbė Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos, Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo, luomų lygybės, valstiečių laisvės ir teisės į žemę idėjas.


Tapo vienu iš sukilimo Lietuvoje vadų, rūpinosi propaganda, sukilėlių apginklavimu, instrukcijų rengimu. Padedami išdaviku tapusio sukilėlio, rusai suėmė K. Kalinauską ir nuteisė mirti. Teismas nurodė K. Kalinauską sušaudyti, tačiau Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, siekdamas labiau pažeminti sukilėlį, liepė jį pakarti. „Laiškuose iš kartuvių“ K. Kalinauskas ragino bendražygius tęsti kovą. Mirties nuosprendis buvo įvykdytas Vilniuje, Lukiškių aikštėje, 1864 m. kovo 22 d. K. Kalinauskas laikomas Baltarusijos nacionaliniu didvyriu.

REKLAMA


Kalendorius: žmonės ir įvykiai, jau tapę istorija


Prieš 180 metų
MIRĖ OCEOLA


1838 m. sausio 30 d. Fort Moultryje (Jungtinių Amerikos Valstijų Pietų Karolinos valstijoje) mirė indėnų seminolų genties vadas Oceola, vadovavęs sukilimui Floridoje. „Oceola, seminolų vadas“ – šį nuotykių romanų kūrėjo Tomo Maino Rido kūrinio pavadinimą žinome nuo vaikystės. Oceola buvo realus istorinis asmuo. Jis gimė 1804 m. Talasyje (Alabamos valstijoje).


Buvo metisas (indėnas, turėjęs baltųjų kraujo). 1832 m. Oceola, pasižymėjęs kaip narsus karys, buvo išrinktas seminolų genties vadu. Jis narsiai priešinosi bet kokioms nuolaidoms europiečiams, kurie veržėsi į Floridą ir grobė seminolų žemes. Peiliu demonstratyviai supjaustė baltųjų primestą taikos sutartį. Oceolos vadovaujami seminolai genties moteris ir vaikus paslėpė neįžengiamuose Floridos pelkynuose, o vyrai kelerius metus kovojo su amerikiečių pajėgomis. Oceola buvo paimtas į nelaisvę klasta, kai atvyko į derybas, ir mirė nuo tuberkuliozes drėgnoje kalėjimo kameroje.


Parengė Manvydas VITKŪNAS


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ