Prieš 120 metų
ĮSTEIGTAS „JUVENTUS“

1897 m. lapkričio 1 d. Italijos Turino mieste įsteigtas futbolo klubas „Juventus“ – viena garsiausių ir tituluočiausių futbolo komandų pasaulyje. „Juventus“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „jaunystė“. Komandos įkūrėjai buvo Masimo d’Adzeljo licėjaus moksleiviai (vyriausiam tebuvo 17 metų). 1900 m. jauna komanda debiutavo Italijos futbolo čempionate, o jau 1905-aisiais šį čempionatą laimėjo. „Juventus“ suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo. 1924 m. klubo prezidentu tapo koncerno „Fiat“ viceprezidentas Edoardas Anjelis, netrukus klubui buvo pastatytas naujas stadionas. Per daugiau nei šimtą metų „Juventus“ pasiekė daugybę įspūdingų pergalių šalies čempionatuose (32 kartus laimėjo auksą) bei tarptautiniuose UEFA turnyruose ir yra laikomas tituluočiausia Italijos futbolo komanda.

Prieš 40 metų
MIRĖ FELIKSAS KRIAUČIŪNAS

1977 m. spalio 28 d. Čikagoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose) mirė krepšininkas Feliksas Kriaučiūnas, daug prisidėjęs plėtojant šiuolaikinį krepšinį Lietuvoje. Jis gimė Čikagoje 1911 m. rugpjūčio 18 d. Kartu su broliu Edvardu žaidė Ilinojaus valstijos universitetų krepšinio komandose. 1935-aisiais atvyko į Lietuvą, prisidėjo mokant tautiečius žaisti krepšinį. 1937 m. II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje dalyvavusioje Lietuvos rinktinėje buvo žaidžiantysis treneris. Lietuviai finale įveikė Italiją ir tapo Europos čempionais. 1938 m. F. Kriaučiūnas treniravo Lietuvos moterų krepšinio rinktinę. Ji Romoje vykusio I Europos moterų krepšinio čempionato finale nusileido italėms ir pelnė sidabro medalius. 1939-aisiais Kaune surengtame III Europos vyrų krepšinio čempionate F. Kriaučiūnas vėl vilkėjo Lietuvos rinktinės marškinėlius, buvo komandos kapitonas. Lietuviai vėl laimėjo aukso medalius, finale įveikę latvius. 1939 m. F. Kriaučiūnas išvyko į Ameriką ir į netrukus sovietų okupuotą Lietuvą nebegrįžo. Dirbo Čikagos policijos departamente.

Prieš 1 000 metų
GIMĖ HENRIKAS III

1017 m. spalio 28 d. gimė Šventosios Romos imperatorius Henrikas III. Jis buvo imperatoriaus Konrado II ir jo žmonos Gizelos Švabietės sūnus. Gavo puikų viduramžių epochos išsilavinimą: jo asmeniniai mokytojai buvo du vyskupai. Dešimtmetis Henrikas 1027 m. paskelbtas Bavarijos hercogu. 1036-aisiais jis vedė Gunhildą Danę. Ši jam pagimdė dukterį ir netrukus mirė. Antrąja žmona tapo Akvitanijos hercogo duktė Agnesė iš Puatu. Su ja Henrikas susilaukė dviejų sūnų ir keturių dukterų. Po tėvo mirties 1039 m. Henrikas III, pramintas Juoduoju, užėmė sostą, labai sustiprino Šventosios Romos imperiją. Jis buvo Vokietijos, Burgundijos, Italijos, Čekijos ir Vengrijos valdovu. 1046-aisiais karo žygio į Italiją metu sugebėjo baigti kovą tarp kelių konfliktuojančių kandidatų į Apaštalų Sostą ir faktiškai paskyrė savo bendražygį Bambergo vyskupą Romos popiežiumi Klemensu II. Henrikas III mirė vos 38-erių 1056 m. spalio 5 d. Jo įpėdiniu tapo sūnus Henrikas IV.

Prieš 60 metų
VĖLINIŲ PROTESTO AKCIJA KAUNE

1957 m. lapkričio 2 d. Kaune vyko demonstracija, kurioje daugmaž 2 tūkst. žmonių išreiškė protestą prieš sovietų okupaciją ir valdžios savivalę. Tai tapo 1956 m. per Vėlines Kauno senosiose (Karmelitų) ir Vilniaus Rasų kapinėse vykusių protesto akcijų tąsa. Tuo metu jau buvo nuslopintas Lietuvos partizanų judėjimas, kovą tęsė tik pavieniai partizanai. Tačiau pavergta tauta nesitaikstė su okupacija. Viena iš protesto formų buvo Vėlinių minėjimai kapinėse, 1956-aisiais virtę masinėmis manifestacijomis. 1957 m. lapkričio 2 d. į Kauno senąsias kapines vėl gausiai rinkosi žmonės. Jie degė žvakutes, būriavosi, skandavo šūkį „Laisvės!“. Šios kapinės, vėliau sunaikintos sovietų valdžios, buvo ypač svarbios patriotiškai nusiteikusiems žmonėms – čia palaidoti Lietuvos kariuomenės kariai, stovėjo paminklas „Žuvome už Tėvynę“. Taip pat čia buvo įrengtas transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus.

Nepaisant to, kad prieš metus panaši akcija, kurios metu buvo sakomos kalbos, giedama „Lietuva brangi“, baigėsi masiniais suėmimais, susirėmimais su sovietų milicija, 1957 m. per Vėlines į kapines vėl atėjo daugybė žmonių. Sovietų valdžia buvo pasirengusi, sutelkusi dideles milicijos, saugumo ir vidaus kariuomenės pajėgas. Buvo suimta ir teisiama daugiau nei šimtas protesto akcijos dalyvių. 1956–1957 m. protesto akcijos iki pat 1972-aisiais po Romo Kalantos susideginimo Kaune kilusių manifestacijų buvo didžiausios masinės taikios protesto akcijos sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Prieš 130 metų
GIMĖ ČIANG KAIŠEKAS

1887 m. spalio 31 d. Fenghua (Kinijos Džedziango provincijoje) druskos pardavėjo šeimoje gimė vienas iškiliausių Kinijos politikų ir kariškių Čiang Kaišekas. Tėvas anksti mirė, šeima ėmė skursti. Čiang, būdamas vos penkiolikos, vedė penkeriais metais vyresnę moterį. Baigė europietiško tipo mokyklą, vėliau įstojo į karo mokyklą. Buvo išvykęs į Japoniją, tarnavo jos ginkluotosiose pajėgose. 1911 m. Kinijoje prasidėjus revoliucijai stojo į jos šalininkų pusę. Sparčiai kopė politinės ir karinės karjeros laiptais. 1937–1945 m. vadovavo Kinijos kariuomenės kovoms su Japonija, nuo 1946-ųjų kovėsi pilietinio karo frontuose su Mao Dzedongo vadovaujamais kinų komunistais.

Jų pajėgoms užėmus beveik visą Kiniją, Č. Kaišekas su šalininkais 1949 m. įsitvirtino Taivano saloje ir nuo 1950-ųjų iki pat mirties vadovavo provakarietiškai Kinijos Respublikai (žemyninė Kinijos dalis tapo M. Dzedongo vadovaujama komunistine Kinijos Liaudies Respublika). Taivanas (ofic. Kinijos Respublika) tapo daugelio pasaulio šalių nepripažinta, tačiau nuo komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos nepriklausoma klestinčia valstybe. Č. Kaišekas mirė nuo inkstų nepakankamumo 1975 m. balandžio 5 d. Taivano sostinėje Taipėjuje. Jam buvo 87-eri.

Parengė Manvydas VITKŪNAS